Penktoji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Klausimas. Aš suprantu, kas man trukdo pasiekti tikslą tiesiog dabar – man trūksta klausimo: „Dėl ko?“ Aš matau, jog turiu viską, kad judėčiau į priekį, bet žengiu žingsnį atgal žinodamas, jog šiame pasaulyje galiu dar kažką gauti…
Atsakymas. O iš kur tau kilo šios mintys? Juk jos anksčiau tau netrukdė taip, kaip dabar. Vadinasi, tu nepakankamai rūpinaisi tuo, kad įsitvirtintum siekdamas tikslo. Ir jei aplinkoje viskas gerai, vadinasi, kažkas negerai su tavimi. Štai mes ir nustatėme diagnozę: silpnas ryšys su aplinka. Jei tu būtum su ja stipriai susijęs, tau tikrai nekiltų jokių pašalinių minčių.
Vos suradęs savo mokytoją Rabašą (juk aš jo labai ilgai ieškojau, pakeičiau ne vieną mokytoją), pasistengiau visiškai įsikibti į jį, be to, įsikibti taip, kad sudeginčiau visus tiltus už savo nugaros.
Klausimas. Kaip sužadinti savyje šią svarbą? Aš nežinau, ką daryti. Kaip save uždegti?
Atsakymas. Tomis minutėmis, kai tau suteikiamas didžiulis noras, turi taip jį įgyvendinti, kad paskui neturėtum galimybės atsitraukti. Juk paskui tau bus duota tokių didžiulių sunkumų, kuriuos privalėsi įveikti. Jei sudeginu už savo nugaros ankstesnįjį tiltą, ankstesniąją pakopą, aš jau negaliu atsitraukti. Ir man suteikiami didžiuliai sunkumai! Kur man dingti?! Štai tai labai svarbu. Mes visą laiką nesąmoningai paliekame sau landas: nieko baisaus, vėliau pasistengsiu, dabar aš nekaip jaučiuosi, – imame savęs gailėtis. Mumyse kužda niekinga savimeilė.
Jūs turite grupę, studijas, darbą, kabalos platinimą ir kt. Prisirišti prie to jūs privalote! O antraip jūs visą laiką kažkur atsitraukiate ir šis blaškymasis neleidžia jums judėti į priekį.
Grupė turi tikrinti visus savo narius ir kažkaip daryti jiems poveikį, kad rimčiau adaptuotųsi joje. Tai ir yra mūsų problema. Viena vertus, mes norime, kad grupė būtų kuo didesnė: tegul ateina visi su bet kokia motyvacija. Koks skirtumas, ar žmogus ateina mokytis du kartus, ar septynis kartus per savaitę? Koks skirtumas, ar jis rimtai mokosi, ar klauso puse ausies? Jis tiesiog negali kitaip! Kiek žmonių susidomi mokslu? O kiti mielai mestų ir mokyklą. Tai yra, iš principo, mes turime būti lankstūs priimdami žmones. Tegul ateina visi, kas nori! Ypač dabar, kai mes tiek daug kalbame apie integralųjį švietimą.
Kita vertus, mums lyg ir reikėtų glaudžiau susijungti tarpusavyje, kad laikytumės vieni kitų. O jei žiūrėsiu į tuos, kurie ateina vieną kartą per savaitę, tai ir aš toks tapsiu.
Čia ir vėl turime rinktis iš dviejų galimybių, kas yra būdinga mūsų keliui, ir kol kas negalime  surasti aukso viduriuko. Dėl to, jei jums kils gerų idėjų, aš su malonumu jas išklausysiu.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, ieškantis brolių

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Jei nepavyko čia – nepavyks niekur