Pateikti rugsėjo, 2013 mėn. įrašai.


Bandos instinktas trukdo priimti teisingą sprendimą tinkle

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Tyrimas: renkantis pirkinius „minios išmintis“ tapo interneto epochos mantra. Tačiau reitingus iškelia neracionalus bandos instinktas, o bandą lengva valdyti.
Kartais minia iš tikrųjų protingesnė nei vienas žmogus, o vidutinis daugumos pasirinkimas artimas tikrajai vertei. Interneto vartotojai turėtų atsargiai reaguoti į reitingus, nes tokiais statistikos duomenimis galima manipuliuoti.
Komentaras: Taigi, nors „minios išmintis“ arčiausiai tiesos, bet egoistinėje erdvėje niekas negali būti tikras, kad ir šiuo parametru nesinaudoja individualistai-egoistai, todėl tikėti tokiu rodikliu internete negalima – kol neištaisysime egoizmo, neatsikratysime apgavikų.

Komentarų nėra

Laiko greitinimo misija

Dvasinis darbas, Mokytojas ir mokinys, Platinimas

Klausimas. Kaip vyks masių išsitaisymas?
Atsakymas. Masės palaipsniui jungsis prie mūsų. Jos ims vis labiau vertinti mus, vis geriau suprasti, kad mes – tai tie žmonės, kurie suteiks žinių, perduos kilimo technologiją ir šio kilimo nulemtą viso gyvenimo pertvarką.
Masės tampa mūsų integraliąja dalimi, įsitraukia į mus. Ir šis įsitraukimas – abipusis, jis jau vyks mums, kaip vienai visumai, vystantis iki visiško išsitaisymo. Tai, žinoma, ilgas procesas. Nemanau, kad aš pamatysiu bent dalį to, bet tikiuosi, kad galėsiu kartu su savo mokiniais pakloti teorinį šio proceso pagrindą ir galbūt kažkokius praktinius pradmenis. O toliau tai pratęs jauni mokiniai, juk žmonija yra labai inertiška. Tam reikia laiko. Be to, kiekvienas turi savo misiją. Taigi aš privesiu mokinius iki tos akimirkos, iki kurios man skirta juos atvesti.
Klausimas. Ar jūs turite tikslų pojūtį, kad tai – jūsų misija?
Atsakymas. Neabejotinai! Tai netgi ne pojūtis, o faktas! Tu matai, kaip tau vadovaujama, kaip per tave perleidžiama išsitaisymo metodika, kaip priklausai nuo mokinių, nuo pasaulio būsenos.
Ši misija perduodama pagal dvasinį palikimą ir nuo to niekur nedingsi: nei pabėgti, nei per daug nuveikti negalima, juk tu priklausai nuo kitų. Kitaip tariant, tu pririštas ir iš viršaus, ir iš apačios.
Bet visą laiką aš noriu praplėsti šias ribas, juk laiko greitinimas – tai ir yra mūsų darbas. Jei tu greitini laiką, tai judi pirmyn greitai, lengvai, maloniai, teisingai, be didelių kančių, kurias žmonija gali sau sukelti.

Iš 2013 m. birželio 24 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėti vienas kitu, o ne pinigine

Ar reikalinga kabala masėms?

Komentarų nėra

Visos pasaulio bėdos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas, Viena siela

Iš esmės, Kūrėjas parodo man „teatro vaidinimą“, kuriame visi – aktoriai, visi – marionetės, išskyrus mane. Stengdamasis juos priartinti prie Jo, aš, iš tikrųjų, taisau save patį. Visas pasaulis – mano sielos dalelės, suskaldyti ir išbarstyti indai-norai, išsklidę nuo manęs į visas puses. Štai dabar turiu juos vėl suartinti.
Jeigu būčiau pakankamai stiprus, Kūrėjas leistų man pajusti jų širdgėlą kaip savą. Vis dėlto, norėdamas palengvinti mano darbą, Jis siunčia man „svetimų“ bėdų pajutimą – kad dirbčiau su jomis. Jeigu ignoruosiu šį darbą, tai pajusiu, kad pats patekau į bėdą.
Štai kodėl kol kas visą pasaulį jaučiu „iš šalies“ – kad būtų lengviau dirbti. Jeigu visos žmonių, mirštančių nuo bado, karų bei kitų katastrofų, nelaimės pasireikštų manyje, jeigu savo viduje sukoncentruočiau visus savo tuščius indus, net pačioje žemiausioje mūsų pasaulio pakopoje, tai neatlaikyčiau tokio spaudimo.
Kad taip neįvyktų, šie indai buvo atitolinti nuo manęs ir man buvo duota pajausti juos kaip svetimus, kad aš palaipsniui, pagal savo jėgas, priartinčiau juos prie savęs. Tada, vykstant šiam suartėjimui, pamatau, kad jie visai nėra bėdoje, o atvirkščiai, ištaisyti ir patiria malonumą. Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“.
Kito kelio nėra. Aš negaliu įtraukti į save visų pasaulio bėdų, nors ir kalbama apie mano indus-norus.
Mes paprasčiausiai nesuprantame, kad indų suskaldyme iš tikrųjų slypi aukščiausias gailestingumas. Galiausiai dėl jo aš įgyju indą, galintį aprėpti visą realybę, visą Kūrėjo Šviesą, tačiau niekada nejaučiu šio indo tokio tuščio, koks jis yra iš tikrųjų, nes neįmanoma atlaikyti tokio jausmo. Netgi mūsų mažoje pakopoje su jos bėdomis žmogus vos laikosi ant kojų. Ką jau kalbėti apie visą žmoniją ir apie visą ištuštėjusią Begalybės pasaulio Malchut? Kartais žmogui duodama pajusti šios būsenos lašą – „Malchut švytėjimą“, siaubingą atsivėrusios bedugnės jausmą…
Kaip pagalba mums yra atliktas indų suskaldymas, ir dabar esame pajėgūs patirti besikeičiančias būsenas, palaipsniui surinkdami suskaldytus indus į vieną. Man priartinant prie savęs kurią nors išorinę dalį, šis kartus „vaisius“ virsta saldžiu, tokiu, kad galiausiai aš jį dedu į savo „krepšį“, ir taip kol pripildysiu jį visų Pažinimo medžio vaisių.

Iš 2013 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Trimituojantis Mašiacho ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Šviesa viską sustatys į vietas

Komentarų nėra

Vilkai padės lokiams ir… mums

Krizė, globalizacija

Pranešimas: XX a. pradžioje iš Nacionalinio Jeloustono parko išgyvendino vilkus. Po 70 metų mokslininkai pastebėjo, kad dėl to padaugėjo briedžių ir sumažėjo uogienojų bei kitos augmenijos.
Tai pakenkė ir grizliams. Laukiniai vaisiai ir uogos sudaro didelę dalį šių lokių raciono, ypač gale vasaros, kai reikia kuo greičiau sukaupti riebalų sluoksnį žiemos miegui. Uogos – svarbi mitybos dalis, kuri padeda meškoms išgyventi ir daugintis. Tam tikru metų laiku uogos gali sudaryti daugiau nei pusę jų raciono.
Uogomis minta daugelis žolėdžių, o krūmynų žydėjimas svarbūs drugeliams ir kolibriams, kurie juos apdulkina.
Ekosistemai būtinas teisingas gyvūnų rūšių balansas. Ir vilkams, ir briedžiams, ir lokiams joje skirta vietos. Galbūt parko valdytojams derėtų leisti gamtai pačiai spręsti šią problemą.
Komentaras: Ši išvada tinka visiems žmogaus veiksmams be išimčių: užtvankų statymui, upių pertvaroms, pelkių sausinimui ir kitokiam gamtos reguliavimui. Ką gi daryti? Juk žmogus turi vystytis? Be abejonės. Tik vystymasis turi būti harmoningas, be tragiškų pasekmių.
Visų pirma reikia ištaisyti mūsų egoistinę prigimtį, įgyti galimybę suvokti ir pajausti mus supančią gamtą ir aukštesniąją Gamtą, o tik tada, remiantis šiais jausmais ir savybėmis, protu ir jėgomis, reguliuoti gamtą, išsaugojat joje pusiausvyrą – tai jau reikš, kad kylame jos pažinimo, tapatumo, valdymo, sąjungos su ja, t.y. su Kūrėju pakopomis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos gniaužtuose

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Komentarų nėra

Dvasiniai skiepai

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Grupė, Platinimas

Mūsų dvasinis darbas pagal kabalos metodiką panašus į medicininius skiepus nuo ligos, kai sveikam žmogui „įleidžiama“ truputį ligos – organizmas gamina antikūnus ir tada gali atsilaikyti prieš pačią ligą.
Taip ir mes skiepijame savo norą nuo egoizmo – atskleidžiame jo blogį iš anksto, iki blogiui visiškai pasireiškiant. Tai vyksta dirbant grupėje, pritraukiant ištaisančią Šviesą, kurioje  palaipsniui kaip blogį išryškiname savo egoistines savybes. Ir žmogus jau nebeina nuo egoizmo prie sveikatos, davimo savybės ir meilės artimui kančių (isurim) keliu, o iš anksto apribodamas savo egoizmą, dirbdamas prieš jį grupėje, veikiant supančiai Šviesai (OM) jis eina prie tikslo, prie panašumo į Kūrėją, t. y. prie Kūrėjo atskleidimo savyje trumpuoju išsitaisymo keliu (achišena), persirgdamas liga nežymiai jai pasireiškiant, savanoriškai.
Žmonija privalo suvokti, kad prigimtinis mūsų egoizmas yra liga. Gamta parodo egoizmo ydingumą mums patiems jį patiriant. Reikia ilgalaikių kančių, kad atpažintume ligą ir jos gydymo metodą.
Kabala siūlo užuot ėjus šiuo ilgu ir blogu keliu pasirinkti trumpą ir gerą išsitaisymo kelią. Bet tada mums jau iš anksto, dar ankstyvose egoizmo vystymosi stadijose, reikia suvokti jį kaip blogį, nuo kurio privalome išsilaisvinti – suprasti vakcinacijos būtinybę, t. y. pasiryžti persirgti egoizmu lengva forma ir daugiau niekada nesirgti, tapti sveikiems, kurti naują gyvenimą.
Metodikos platinimo esmė – palaipsniui aiškinti žmonėms, kad jų bėdų priežastis yra egoistinė prigimtis, o ją išgydyti galima paprastu „skiepų“ metodu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išskirtiniai egoistai

Progresyvi egoizmo forma

Egoizmas finišuoja

Komentarų nėra

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Mokytojas Kukas, „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“: Visuotinė meilė – tai aiškesnis pojūtis,  grindžiamas jutiminiu suvokimu. Tačiau įgyvendinti ją turime pagal jos savybes. Žmogus turi ruoštis šiam tikslui, kad taptų bendro gyvenimo dalimi, ir čia slypi visa asmeninės dorovės prasmė.
Meilė artimui – taisyklė, apimanti visą žmogaus veiklą. Kitaip tariant, neverta atlikti kokio nors veiksmo, jei jis nekyla iš blyksnio, meilės pagausėjimo. Juk antraip šis veiksmas nesutampa su Kūrėjo programa ir galiausiai neišvengiamai lems blogą rezultatą. Būtent taip tikrinami mūsų sumanymai: jei jie nukreipti į meilę artimui, atneš sėkmę, o jeigu ne – sėkmės nebus.
Bet kaip tai paaiškinti žmonėms? Apie tai išgirdę, jie pasakys: „Mums nereikalinga jūsų dorovė. Leiskite gyventi ir mėgautis gyvenimu. Viso gero.“
Ir vis dėl to turime ieškoti kelių į jų širdis. Ne dėl to, kad „apdovanotume“ juos meile, o kad taip pasiektume meilę Kūrėjui. Aš išmoksiu mylėti Kūrėją, tik jei pirmiau išmoksiu mylėti Jo kūrinius. Tik dėl galutinio tikslo – meilės Kūrėjui  – naudoju visą pasaulį.
Atrodytų, kokia gi čia meilė kūriniams, jei aš tiesiog juos naudoju? Ir vis dėl to taip ir yra: aš iš tikrųjų juos myliu, nes tik jiems padedant pasiekiu meilę Kūrėjui. Priemonė man įgyja lygiai tokią pačią svarbą kaip ir tikslas.
Pats egoizmas – didžiulis, milžiniškas – kužda, kad man reikia pakilti virš jo, nes tada išpešiu kažką dar vertingesnio. Vadinasi, tapdami didžiausiais egoistais, mes suprantame, kaip panaudoti savo egoizmą naujai,  efektyviau,  mėgaujantis jau ne jame, o aukščiau jo. Tada tapsiu kaip Kūrėjas.
Būtent toks ir yra racionalus skaičiavimas, neturintis iliuzijų. Aš ketinu naudoti šiam reikalui visą tikrovę, įskaitant ir Kūrėją. Juk nepasiekęs šios Faraono pakopos nepasistūmėsiu pirmyn. Man būtina viską pajausti, išgyventi, bet pasitelkus tikrą  analizę, o ne  miglotas chimeras. Aš einu sąmoningai, atlikdamas tikslius judesius ir nenukrypdamas nuo vektoriaus, nukreipto į tikslą.
Apie tai yra pasakyta: „Žmogus turi vadovautis tuo, ką mato“. Prie kiekvienos gairės aš prieinu su asmeninių savybių rinkiniu ir man visiškai nereikia jų atsikratyti.  Neturiu nieko, išskyrus egoizmą: jis skatina mane prisijungti prie grupės, paklusti draugams, įsijungti į juos, eiti pas Kūrėją ir kreiptis į plačiąją visuomenę. Visus mano žingsnius sąlygoja egoizmas. Ir staiga suvokiu, kad nuo šiol naudotis juo reikia kitaip – ne iš vidaus, o iš viršaus, esant aukščiau jo.
Kaip to pasiekti? Kaip gauti naudą iš svarbiausio naudos gavėjo? – Tik padedant supančiajai Šviesai. Tegul ji ateina ir suteikia man galimybę pakilti aukščiau egoizmo. Aš daugiau nenoriu juo ribotis, nes jau suprantu: jo „grobis“ smulkus. Jis suteikia man tik šį pasaulį, o aš noriu daugiau…
Žvelgdamas į dabartinį save matau „gyvūną“, kuris mėgaujasi maistu, seksu, šeima, ramybe, patogumais, pinigais, valdžia, garbe, žiniomis. Tačiau stovėdamas ant egoizmo, viršijančio „gyvūninį“ lygmenį, pakopos klausiu: ar verta pakilti dar aukščiau? Ir tada priimu metodiką, leidžiančią atlikti šį pakilimą. Taigi mane stumia dar didesnis egoizmas, pranokstantis visus ankstesnius norus. Aš pakylu virš jų.
Tik taip ir galima išaugti – ne neutralizuojant savo ego, o protingai jį išnaudojant. Visa vystymosi eiga nukreipta į tai, kad padarytų iš mūsų vis didesnius egoistus – bet protingus, o ne primityvius. Kiti pasiruošę tenkintis mažu: duok žmogui milijoną dolerių ir atsikratęs kasdienių rūpesčių jis palaimingai užsidengs akis. Bet man to nepakanka, man reikia valdyti pasaulius. Panašiai kaip Faraonas pareiškiu: „Kas toks yra Kūrėjas, kad aš Jo klausyčiau? Tai jau ne, aš pats viešpatausiu!“ Štai kokį egoizmą rasiu savyje, jei tik nesustosiu pusiaukelėj.
Bet ši tiesa atskleidžiama tik žmonėms su tašku širdyje, turintiems dvasinį potencialą – atskleidžiama palaipsniui, pagal vystymosi greitį.
Klausimas: Kaip man to siekiant išvengti klaidų ir nepasinerti visa galva į egoizmą? Kaip žinoti, kad laikausi tinkamo kurso?
Atsakymas: Jei tu su mumis susijęs, tai eini teisingai. Tikrumas įmanomas, tik jei esi teisingose rankose ir nori jose būti. Kitų variantų nėra.
Problema yra ne silpnumas, ne supratimo stoka,  o kitų požiūrių priemaišos. Žmogus nėra pats sau kliūtis, bet jei jis užsikrečia išoriniais „virusais“, sėkmės nebus.

Iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal Mokytojo Kuko straipsnį „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Iš tamsos karalystės – į realų pasaulį

Komentarų nėra

1:0 mūsų naudai

Dvasinis darbas

Žmogus turi galimybę analizuoti, ar jis vystosi teisinga davimo (šventumo) linkme, ar priešinga: „Kita jėga, kitas Dievas yra bevaisis, ir vaisių neduoda“ („Šamati“, 59 straipsnis, „Skeptras ir gyvatė“).
Gamtoje veikia tik viena jėga. Galima vadinti ją Dievu, nesvarbu kaip. Svarbiausia, jog tai vienintelė, viską valdanti, kurianti, kontroliuojanti ir taisanti jėga. Nėra jokios kitos jėgos visoje visatoje.
Viskas yra jos valdžioje – kaip negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalis, taip ir žmogus. Taigi, mums duota galimybė analizuoti ir suprasti, kad ši jėga yra vienintelė, tačiau turime ir galimybę su ja nesutikti, bet po daugelio bandymų įsitikinti, kad taip yra. Būtent vienintelę jėgą – Kūrėją – neigiančios mintys ir vadinamos „blogio pradu“.
Iš tiesų, mes nieko nedarome: tiesiog mums per Kūrėjui prieštaraujančius mūsų jausmus ir mintis rodoma priešinga jam būsena. Ši būsena vadinasi „mūsų pasaulis“.
Pavyzdžiui, aš smerkiu kitą žmogų, vadinasi, mano vaizduotėje šis žmogus yra negeras. Savo susikurtame vaizdinyje aš jaučiu jam neapykantą, žiūriu į jį neigiamai, ir man nuo to bloga. Ir atvirkščiai, jeigu aš ką nors myliu, man gera.
Taigi blogio pradas mums duotas tam, kad pajaustume Kūrėjui priešingas būsenas. Tiek, kiek savo blogio pradą, t.y. egoizmą ištaisome į davimą ir Kūrėjui tapačią meilę, tiek šiame ištaisytame nore jaučiame tai, ką jaučia Kūrėjas. Taip mes su juo susijungiame, suartėjame, susiliejame, sulimpame. Todėl viskas, ką galime daryti –  tikrinti savo pojūčius.
Iš tiesų viskas yra gerai – mes jau esame absoliučiai ištaisytos būsenos, bet gavome galimybę save taisyti patys ir tapti tokiais kaip Kūrėjas laisva valia.
Ką tai reiškia? Kūrėjas galėjo mus duoti negyvąją, augalinę, gyvūninę prigimtį, kuri automatiškai atlieka visus gamtos numatytus veiksmus. Šiuose lygmenyse tikrai juntama, jog nėra jokios kitos jėgos išskyrus tą, kuri viską valdo! Bet žmogus turi ypatingus jausmus ir mintis, kurie kažkokiu būdu priklauso ne gyvūniniam egzistavimu, o Kūrėjui.
Tai jausmai ir mintys apie mūsų paskirtį, apie likimą, apie tai, kas mus valdo, kas vyksta už mūsų gyvūninio / kūniškojo egzistavimo ribų. Gyvūnas tokių minčių neturi, jis nesupranta, nesuvokia to, jis instinktyviai bijo mirties, skausmo, negali galvoti apie kažką, kas viršiau už jį patį.
Tai vyksta todėl, kad mūsų informaciniai genai (rešimot) yra vienu lygiu aukščiau. Kai mes, realizuodami informacinį geną 1/0, kylame iš apačios į viršų, tai vienetas (1) yra informacinis genas iš būsimo lygio. Tai yra taškas širdyje, kuris ir veda mus į priekį.


Tašką širdyje turi visi, bet kol kas jis ne visiems pasireiškia. Tie, kuriems jis prabudo, praeituose amžiuose tapo didžiais kabalistais, pažinusiais kūriniją ir Kūrėją. Šiandien informacinis genas 1/0 bunda mumyse – 1:0 mūsų naudai.
Kitų žmonių informacinis genas kol kas yra nulinėje pozicijoje 0/0. Jų skaitliukas rodo nulį.
Bet šis nulis auga. Skaitliukas nuolat sukasi, skaičiukai kaupiasi (mūsų pasaulio informacinis genas), kol nulį pakeičia vienetas, ir žmogus ima justi tašką širdyje – jis privalo eiti į priekį.

Iš pamokos pagal straipsnį rusų kalba „Skeptras ir gyvatė“ 2013 07 21

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Komentarų nėra

Gyvenimo filosofija

Krizė, globalizacija

Nuomonė (A. Jurjevas, psichologijos mokslų daktaras). Gyvenimo psichologija šiandien – tai fiziologinis pasitenkinimas ir malonumai kaip gyvenimo tikslas. Narkotikai, alkoholis, visi įmanomi kūniški pojūčiai išsigimsta į iškrypimus nuo sadizmo iki kanibalizmo.
Tokios rūšies filosofija persimetė ir į visuomeninius procesus, įskaitant politiką, kurioje šantažas, grasinimai, prievarta, užsakytos žmogžudystės tampa politinio dialogo instrumentais. „Purvina“ politinė praktika atstumia visuomenę.
Nieko panašaus politikoje nebuvo leidžiama. Politika praranda daug ėjimų numatančių, loginių ir matematinių kombinacijų malonumą. Visuomenės gyvenime dažnai žudikas vietoj politiko išsprendžia problemą.
Valdžios sistema pasaulyje tampa vis neefektyvesnė, nes nusirita iki fiziologinių žmogaus poreikių. Valdžia smarkiai susiaurina valdymo instrumentų ratą ir netenka savo socialinės sudedamosios. Būtent todėl vis dažniau iškyla į paviršių užuominos apie „naująją pasaulio tvarką“, kuri turi peržengti nežinomybės ribą. Nauja realybė gali būti suprasta pasitelkiant turimą mokslinį aparatą.
Komentaras. Tikrovė pamažu priartina mus prie įsisąmoninimo, kad tai, kas nauja, pasireikš mūsų kitokiais pojūčiais ir vertinimais, kitoje dimensijoje, pasikeis tiek mūsų pojūčiai (širdis), tiek suvokimas (protas). Per tai, ką jausime, išryškės tirštas, bet permatomas visus mus jungiančių ryšių tinklas.
Mes pajusime signalus, šiuo tinklu pasiekiančius kiekvieną iš mūsų. Mes suvoksime, kad esame visiškai valdomi. Tai padės mums atsikratyti „praeities“, išgyvenimų dėl praeities, dėl nusižengimų. Vis stipresnis tinklo pojūtis sukurs mumyse ateities būsenos paveikslą. Mes sieksime tos būsenos, kartu jausdami atoveikį, kaip šokant tango… (siūlau pratęsti).

Komentarų nėra

Išeiti už materijos ribų

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Abipusis vienas kito pripildymas vadinamas davimu, meile. Aišku, kad tai nėra fizinės mūsų pasaulio sąsajos, nors ir jos atsiranda kaip dvasinių tarpusavio sąveikų pasekmė.
Svarbiausia tai, kad randame galimybę pripildyti vienas kitą, t. y. įgyvendinti savo norą, ir tokiu būdu pasiekiame tobulybę.


Didysis kabalistas Ari rašė, kad iki kūrimo pradžios buvo tik paprasta, viską savimi pripildanti Šviesa. Po to ji susitraukė, palikdama tuščią erdvę, į kurią nusidriekė spindulys, kuris ir sutvėrė visus pasaulius, tarp jų ir mūsų, pačiame žiojėjančios tuštumos centre.
„Žiojėjančios tuštumos“ būseną pažymėkime kaip I būseną, kurioje yra tik Nefeš – pati silpniausia šviesa. Po to įvyko Pirmasis susitraukimas (Cimcum Alef) ir ekrano (masach) suskaldymas – II būsena. Dabar turi įvykti Visiškas ištaisymas (gmar tikun) – trečioji būsena.


Visiškame ištaisyme (gmar tikun) prieiname būseną, kuri vadinama NaRaNHaJ, vadinasi, atsiranda milžiniškas šviesų kiekis, kurios 620 kartų didesnės už pirmapradę Nefeš šviesą.
620 – tai sąlyginė sąvoka, ne milijardų milijardai, o kokybiškai visai kita savybė, nes savo išsitaisymu pasiekiame pačios aukščiausios Šviesos, sukūrusios visą materiją, savybę.
Juk Šviesa mūsų pasaulio materiją pagimdė iš mažos milžiniškos energijos kibirkšties. Įsivaizduokite, kokia energija buvo Didžiojo Sprogimo metu, jei iš jos susiformavo materija, energija, informacija, vystymosi programa, ir visa tai, apie ką dar nieko nežinome!
Visa tai atsirado iš Šviesos kibirkšties, kuri plonu kanalu pasiekė mūsų pasaulį ir sprogo jame. Kodėl tai įvyko? Todėl, kad Šviesos – šios gyvybinės energijos – savybė yra priešinga materijos savybei, o tai ir sukėlė sprogimą. Tokiu būdu Šviesos energija patenka į materiją, ir ši pradeda vystytis.
Kitaip sakant, mikrošviesos, mažos dalelės energija – dvasinis fotonas, susiduria su joje užsimezgančia materija, Šviesa sklinda per keturis etapus ir paskutiniame sukelia priešingos materijos pasireiškimą iš savęs. Tai studijuojame iš keturių tiesioginės Šviesos sklidimo etapų Begalybės pasaulyje.
Kam to reikia? – Tam, kad galėtume pažinti šią Šviesą, egzistuojančią Begalybės pasaulyje ir supančią mus bei visus pasaulius. Juk mes turime išeiti už jų ribų, pakilti virš visos kūrinijos, virš visos materijos.
Todėl, jeigu norime išeiti iš mūsų būsenos, tai turime nueiti visą kelią, nuo nulinio iki paties aukščiausio taško – visas 125 laipsniško pakilimo virš mūsų materijos, virš mūsų prigimties, pakopas.
Visa tai įgyvendinama tik grupėje ir tik pagal principą: grupė, kurioje tai įgyvendinama, dešinė pusė, kairė pusė, veržimasis pirmyn. Be to, ego nuolatos vystosi, bet tik mums įsijungus į grupę. Jeigu aš, jausdamas atstūmimą, neartėju prie grupės ir nedirbu su juo, tai neturiu galimybės savyje pajusti tikrojo ego. Paprastas žemiškasis egoistinis kiautas tam neturi reikšmės.
Tai tinka tiek moterims, tiek vyrams. Sukandus dantis reikia atakuoti šią kliūtį (įsijungimą į grupę), pradedant nuo paprastų apsikabinimų, dainų, bendro darbo. Tačiau svarbiausias yra vidinis įsijungimas – kaip ir kiek noriu šiame darbe save kontroliuoti, kiek esu pasiruošęs susijungti su savo draugais, būti juose.
Šia tema yra daugybė straipsnių. Įdomiausia tai, kad per daugelį metų jūs įvairiuose pažinimo lygmenyse skaitysite tuos pačius straipsnius, ir kas kartą tą patį tekstą suprasite visiškai naujai.
Visi mes esame tarpusavyje sujungti kaip dėlionėje. Tai tokia daugiapakopė ryšių sistema, kuri galiausiai suformuoja rutulį. Juk kiekvienas yra įjungtas į absoliučiai visus kitų norus ir visas kitų savybes. Neįtikėtina, bet tai daro Šviesa, nes mes jau esame šiose savybėse ir noruose. Šviesa tik išryškina juos, tarytum prožektoriumi apšviečia, o mes tai matome kaip kažką naujo.
Pati sistema išliko tokia pati, kokia buvo sutverta Begalybės pasaulyje, tik susitraukė mūsų atžvilgiu. Natūralu, kad norėdami į ją patekti iššaukiame Šviesą, apšviečiančią ją vis stipriau. Kadangi mes joje jau esame, tai imame jaustis vis labiau surišti, vis labiau tarpusavyje susiję.

Iš 2013 m. liepos 12 d. Sankt Peterburgo kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Komentarų nėra

Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Dvasinis darbas

Mes jau pradedame susipažinti su dvasinio darbo būsenomis, nors mums sunku sutikti su jomis ir prie jų priprasti. Kaskart mes vargiai jas pateisiname, juk dvasinės būsenos iškyla tarsi žmogui naujai gimus. Staiga kažkas su juo atsitinka ir jis nebeatpažįsta savęs, nebepažįsta pasaulio, kuriame yra, nebesupranta jo reakcijų, trukdančių arba jam padedančių poveikių, priešų ir draugų.
Žmogus susipainioja. Jis nori pažinti šią naują vidinę realybę, kurioje atsidūrė, bet nepajėgia to padaryti. Tarsi jis gavo naują vidinę programą ir todėl nepažįsta savęs bei pasaulio. Visos reakcijos tapo naujos ir visiškai nežinomos. Atsidūręs naujame pasaulyje jis netenka ankstesnio tikrumo, seno santykio su viskuo.
Reikia prie to priprasti! Nors priprasti neįmanoma, nes kaskart pajunti visiškai naują būseną. Ir kuo toliau žmogus pažengia, tuo labiau viena nuo kitos skiriasi besikeičiančios jo būsenos. Nors permainų dažnis didėja, pačios būsenos tampa vis kontrastingesnės ir vis labiau atplėštos viena nuo kitos.
Vos prieš dieną ar dvi dienas patirta būsena gali kardinaliai skirtis nuo šiandieninės, ir žmogus jaučiasi baisiai susipainiojęs, netekęs stabilumo, tarsi visai žūsta. Jo būsenos tampa vis priešingesnės ir jų kaitos greitis vis didėja. Kaskart būsenai pasikeitus ateina tokia akimirka, kai žmogus visiškai nesupranta, kas vyksta, netgi nepaisant to, kad jau turi didelės patirties.
Kai iškyla nauja būsena, ji taip skiriasi nuo ankstesnės, kad ištrina viską, kas buvo praeityje. O būdamas kitos būsenos žmogus kol kas nieko neatpažįsta, tad jis ir nesupranta, kas su juo vyksta, tarsi taip atsitiktų pirmąkart. Ir iš tikrųjų tokia būsena apima pirmąkart, juk atsiskleidžia naujas informacinis genas (rešimo), nauja realybė.
Neįmanoma paaiškinti to pašaliniams žmonėms, juk jie nesupras. Jie nesupranta, kaip žmogus gali staiga tapti nieko nežinantis, susipainiojęs – kaip gali būti, kad didis kabalistas staiga negeba nuspręsti, suprasti, pajusti netgi tokių paprastų dalykų, kurie prieinami bet kokiam žmogui. Vis dėlto toks mūsų gyvenimas, ir mes užkariaujame dvasinių laiptų laiptelį po laiptelio.
Svarbiausia mylėti tokias būsenas ir suprasti, kad jos vis labiau mus priartina prie Kūrėjo suvokimo, prie panašumo į Jį. Nėra geresnės būsenos nei tokia, kai žmogus jaučia painiavą, tamsą, bejėgiškumą suprasdamas, jog taip atsiskleidžia tie indai, su kuriais jis greitai galės dirbti ir įsigyti davimo savybę, teisingesnį požiūrį į savo būseną.
Iš tiesų tokiu būdu jam nuimamas uždangalas. Kažkada vaikystėje skaičiau knygą apie arklius, kurie traukė vežimus anglies akmens skaldyklose po žeme. Arkliai niekada nepakildavo į viršų ir todėl buvo neįpratę prie saulės šviesos. Taigi kai jie susendavo ir nebegalėdavo dirbti, prieš pakeliant juos iš šachtos jiems ant galvos buvo užtraukiama keletą maišų. O viršuje palaipsniui buvo nuimama maišas po maišo: iš pradžių vienas maišas, po kurio laiko – kitas, kad arklys pamažu priprastų prie šviesos.
Štai ir mes esame tokioje pačioje situacijoje. Kaskart būsenai pasikeitus tarsi nuo mūsų nuimamas dar vienas maišas. Ir taip bus tol, kol priprasime prie tikrosios šviesos.
Jeigu žmogus supranta, kad su juo dabar yra dirbama tam, kad jis priprastų prie šviesos ir galėtų pamatyti savo pasaulyje Kūrėją ir Jo veiksmus, tai jis priima šį darbą su dideliu dėkingumu. Jis supranta, kad šis darbas prieblandoje, tamsoje labai vertingas, juk būtent jis formuoja jame naujus suvokimo instrumentus tikrajam dvasiniam pasauliui atskleisti.
Visas šis darbas vadinamas priesako vykdymu, o jeigu žmogų jis džiugina, tai vadinama priesako džiaugsmu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Aukštesniojo pasaulio formulė

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai