Sukaustyti grandinėmis

Dvasinis darbas, Grupė, Valios laisvė

Mūsų problema ta, kad esame „sukaustyti grandinėmis“, patekę į tinklą, kuris surakina, įkalina mus ir primeta visas mūsų vertybes. Mes tiesiog esame priversti, privalome atitinkamai rengtis, valgyti tam tikrus produktus, dirbti kaip nustatyta, elgtis kaip dera, laikytis standartinio mąstymo.
Mes neturime savo skonių, o tik tas normas, kurių mus „prikišo“ visuomenė. Ji nustato mūsų pažiūras ir mūsų veiklas, ji ir dabar veikia mus kanalais, tarp kurių yra tokių, kurių negalime nei atpažinti, nei atsekti. Mes negalime jų užkirsti pasitelkę kokį nors gynybinį mechanizmą, blokuojantį didžiosios aplinkos mintis bei norus.
Galiausiai žmogus iš viso nežino, kas jis toks. Juk jis įspraustas į užprogramuotą sistemą, pilną pranešimų, kurie iš esmės su ja nesusiję. Su tuo nieko nepadarysi, to neišgyvendinsi, neištrauksi iš savęs. Net ir noras ištrūkti iš šių gniaužtų taip pat mums užduotas sistemos. Štai ir išeina, kad manyje susikaupė didžiuliai ne mano minčių ir norų antsluoksniai, o manęs paties iš viso nėra.
Tik taškas širdyje, jeigu jis, nepaisant to, kad aš belaisvis ir „pagamintas“ aplinkos, ima manyje reikštis, duoda man galimybę padaryti, sukonstruoti savyje tai, kas nuo nieko nepriklauso, tai, ką sąlygoja kitas pasaulis.
Savo pasaulyje aš jau esu „pabaigtas“, „iškeptas“: jame aš niekada neįgysiu savo jausmų ir proto, negalėsiu veikti savarankiškai. Tai iš esmės negali būti mano, nes viską, ką turiu savyje, gavau iš kitų, iš pasaulio.
Visgi ši „beždžionė“ gali įgyti kitą formą – Žmogaus (Adam), panašaus (domė) į Kūrėją, formą. Jeigu mano širdyje prasikalė taškas, aš galiu vystyti jį savo pastangomis ypatingoje aplinkoje, galiu viename pasaulyje konstruoti visiškai kitą. Būdamas šiame pasaulyje formuoju „burbulą“ ir jame laisvai vystausi – jeigu tik realizuoju savo valios laisvę.
Šiuo atveju taip pat paklūstu, bet jau paklūstu pats, savo noru, savo sprendimais, nulenkdamas galvą prieš savo naują, unikalią aplinką su unikaliomis vertybėmis. Toks yra vienintelis kelias. Daugiau aš nieko savo neturiu.
Atitinkamai paklusdamas išorinės aplinkos poveikiui esu „tremtyje“, ir atvirkščiai – atiduodamas save ypatingos aplinkos įtakai stengiuosi ištrūkti iš tremties ir galiausiai išsivaduoju nuo išorinės „biurgeriškos“, egoistinės visuomenės įtakos.
Iš to paaiškėja, kad tremtis Izraelio tautai reiškia nusiritimą pasiduodant išorinio, plačiojo pasaulio įtakai ir įgyjant išorinius įpročius ir vertybes, kurie pakeičia meilę artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, stengdamiesi ištrūkti iš tremties formuojame tokią aplinką, kuri bus persmelkta atsidavimo ir meilės vertybių. Tai įmanoma pasiekti pasinaudojant pačiu kabalos mokslu arba integraliu auklėjimu. Šiaip ar taip, priemonė viena – aplinka, kuri vienybę iškelia aukščiau visko.

Iš 2013 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išsivadavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.