Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai, Valios laisvė

Baal Sulamas rašo: „Nepaisant to, kad žmogus turi Kūrėjo poreikį, siekia pažinti gyvenimo prasmę, šaknį, siekia susijungti su Juo, pats jis negali pažinti Kūrėjo, kol nenusileis pas jį dvasia iš aukščiau, Šviesa.“
Kol kas mes tai jaučiame kaip įkvėpimą, nušvitimą, užpildymą, pakylėjimą. Jeigu žmogus jaučia tam tikrą nušvitimą iš aukščiau, tik tada jis gali išgirsti, ką sako savo knygose išminčiai. Ir tuomet matydamas, apie ką jie iš tiesų kalba, jis pradeda jais tikėti.
Tikėjimas reiškia, kad žmogus susijungia su jų žodžiais savo vidiniais pojūčiais. Tai yra jis jau tuo gyvena, ima numanyti ir suprasti, jausti ir suvokti, kad visada, visose jo būsenose – absoliučiai visame kame – jis buvo valdomas iš aukščiau. Ir jo gyvenime nieko nebuvo, kas būtų siunčiama iš aukščiau, o jis reaguotų iš apačios – visos jo reakcijos irgi nusileido iš aukščiau. Tokiu būdu jis buvo vedamas per įvairias būsenas, jame buvo žadinami įvairūs pojūčiai.
Jis neva kažką darė, kažkur ėjo, bėgo, kažkas pavykdavo, kažkas ne ir t. t. Vidinėmis pastangomis, moraliniais jausmais, fiziniais veiksmais, nesėkmėmis ir laimėjimais jis tiesiog buvo vedamas per tas būsenas, kad palaipsniui atsirastų galimybė vis subtiliau jausti, kad jis pasiektų jautimą to, Kas jį valdo, kokiu tikslu jam tos būsenos siunčiamos ir t. t.
Žmogus ima suvokti, kad absoliučiai niekur neturi laisvos valios, visi jo veiksmai atliekami pagal Kūrėjo (Šviesos) impulsus ir jis visiškai priklauso nuo jų. Jeigu žmogui duodama didelė šio suvokimo porcija, tai jis šiame suvokime ištirpsta, jeigu maža, tai jis tiesiog žino, kas vyksta.
O jeigu jis yra kažkur per vidurį, tai patiria dvilypę būseną ir nesupranta, kaip turi veikti. Kiekvieną akimirką jis arba teisia Kūrėją, arba pateisina, ir taip visą laiką. Jam duodamas pojūtis, kad visiškai neįmanoma toliau pasilikti tokios būsenos.
Jis tarsi perpjautas pusiau ir nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu. Staiga jis ima kritikuoti, teisti, analizuoti, kas vyksta su juo, su jo artimaisiais, pažįstamais. Pavyzdžiui, jam pakišamas artimas, dėl kurio jis ypač išgyvena, ir jis ima teisti aukštesnįjį valdymą, keikia save už tai, ką anksčiau darė, tarsi neigdamas, kad anksčiau jį valdė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, pateisina, supranta, kad visa tai vyksta su Kūrėjo pagalba ir tik tam, kad jame kiltų subtilesni jausmai, kad šie jausmai padėtų jam suvokti, pajusti aukštesnįjį valdymą.
Ši būsena tęsiasi ilgą laiką, palaipsniui grįžta ir atvėsta, jis linksta į dešinę arba į kairę pusę. Kai nukrypsta į kairę, ima jausti, kad tai, kas buvo anksčiau, nuo jo priklausė, ir keikia save dėl savo problemų arba dėl to, kad negali pateisinti to, ką padarė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, kai yra dešinėje linijoje, visiškai suvokdamas, kad visa tai atliekama iš aukščiau, tai galvoja: „O kas man belieka? Koks mano vaidmuo? Ar yra valios laisvė?“ Galvoja, kad tokioje būsenoje valios laisvės tikrai nėra: nei veiksme, nei ketinime, nei rezultate – niekur.
Taip vyksta tol, kol jis apsivalo visiškai. Tai yra visi jo apibrėžimai, abejonės pereina vidinį pasiruošimą tol, kol padaro išvadą, kad čia egzistuoja labai tiksli jo ir Kūrėjo sąveikos sistema, ir tik tiek, kiek jis siekia Kūrėjo, Kūrėjas siekia jo, ir atvirkščiai.
Dabar šiuos abipusius siekius reikia stiprinti tol, kol jie pasieks maksimumą. Kai tik tai įvyks, žmogui ims atsiskleisti tikroji sąveika su Kūrėju.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa viską sustatys į vietas

Taisydamas save – taisai pasaulį

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>