1:0 mūsų naudai

Dvasinis darbas

Žmogus turi galimybę analizuoti, ar jis vystosi teisinga davimo (šventumo) linkme, ar priešinga: „Kita jėga, kitas Dievas yra bevaisis, ir vaisių neduoda“ („Šamati“, 59 straipsnis, „Skeptras ir gyvatė“).
Gamtoje veikia tik viena jėga. Galima vadinti ją Dievu, nesvarbu kaip. Svarbiausia, jog tai vienintelė, viską valdanti, kurianti, kontroliuojanti ir taisanti jėga. Nėra jokios kitos jėgos visoje visatoje.
Viskas yra jos valdžioje – kaip negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalis, taip ir žmogus. Taigi, mums duota galimybė analizuoti ir suprasti, kad ši jėga yra vienintelė, tačiau turime ir galimybę su ja nesutikti, bet po daugelio bandymų įsitikinti, kad taip yra. Būtent vienintelę jėgą – Kūrėją – neigiančios mintys ir vadinamos „blogio pradu“.
Iš tiesų, mes nieko nedarome: tiesiog mums per Kūrėjui prieštaraujančius mūsų jausmus ir mintis rodoma priešinga jam būsena. Ši būsena vadinasi „mūsų pasaulis“.
Pavyzdžiui, aš smerkiu kitą žmogų, vadinasi, mano vaizduotėje šis žmogus yra negeras. Savo susikurtame vaizdinyje aš jaučiu jam neapykantą, žiūriu į jį neigiamai, ir man nuo to bloga. Ir atvirkščiai, jeigu aš ką nors myliu, man gera.
Taigi blogio pradas mums duotas tam, kad pajaustume Kūrėjui priešingas būsenas. Tiek, kiek savo blogio pradą, t.y. egoizmą ištaisome į davimą ir Kūrėjui tapačią meilę, tiek šiame ištaisytame nore jaučiame tai, ką jaučia Kūrėjas. Taip mes su juo susijungiame, suartėjame, susiliejame, sulimpame. Todėl viskas, ką galime daryti –  tikrinti savo pojūčius.
Iš tiesų viskas yra gerai – mes jau esame absoliučiai ištaisytos būsenos, bet gavome galimybę save taisyti patys ir tapti tokiais kaip Kūrėjas laisva valia.
Ką tai reiškia? Kūrėjas galėjo mus duoti negyvąją, augalinę, gyvūninę prigimtį, kuri automatiškai atlieka visus gamtos numatytus veiksmus. Šiuose lygmenyse tikrai juntama, jog nėra jokios kitos jėgos išskyrus tą, kuri viską valdo! Bet žmogus turi ypatingus jausmus ir mintis, kurie kažkokiu būdu priklauso ne gyvūniniam egzistavimu, o Kūrėjui.
Tai jausmai ir mintys apie mūsų paskirtį, apie likimą, apie tai, kas mus valdo, kas vyksta už mūsų gyvūninio / kūniškojo egzistavimo ribų. Gyvūnas tokių minčių neturi, jis nesupranta, nesuvokia to, jis instinktyviai bijo mirties, skausmo, negali galvoti apie kažką, kas viršiau už jį patį.
Tai vyksta todėl, kad mūsų informaciniai genai (rešimot) yra vienu lygiu aukščiau. Kai mes, realizuodami informacinį geną 1/0, kylame iš apačios į viršų, tai vienetas (1) yra informacinis genas iš būsimo lygio. Tai yra taškas širdyje, kuris ir veda mus į priekį.


Tašką širdyje turi visi, bet kol kas jis ne visiems pasireiškia. Tie, kuriems jis prabudo, praeituose amžiuose tapo didžiais kabalistais, pažinusiais kūriniją ir Kūrėją. Šiandien informacinis genas 1/0 bunda mumyse – 1:0 mūsų naudai.
Kitų žmonių informacinis genas kol kas yra nulinėje pozicijoje 0/0. Jų skaitliukas rodo nulį.
Bet šis nulis auga. Skaitliukas nuolat sukasi, skaičiukai kaupiasi (mūsų pasaulio informacinis genas), kol nulį pakeičia vienetas, ir žmogus ima justi tašką širdyje – jis privalo eiti į priekį.

Iš pamokos pagal straipsnį rusų kalba „Skeptras ir gyvatė“ 2013 07 21

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.