Pranešimas: XX a. pradžioje iš Nacionalinio Jeloustono parko išgyvendino vilkus. Po 70 metų mokslininkai pastebėjo, kad dėl to padaugėjo briedžių ir sumažėjo uogienojų bei kitos augmenijos.
Tai pakenkė ir grizliams. Laukiniai vaisiai ir uogos sudaro didelę dalį šių lokių raciono, ypač gale vasaros, kai reikia kuo greičiau sukaupti riebalų sluoksnį žiemos miegui. Uogos – svarbi mitybos dalis, kuri padeda meškoms išgyventi ir daugintis. Tam tikru metų laiku uogos gali sudaryti daugiau nei pusę jų raciono.
Uogomis minta daugelis žolėdžių, o krūmynų žydėjimas svarbūs drugeliams ir kolibriams, kurie juos apdulkina.
Ekosistemai būtinas teisingas gyvūnų rūšių balansas. Ir vilkams, ir briedžiams, ir lokiams joje skirta vietos. Galbūt parko valdytojams derėtų leisti gamtai pačiai spręsti šią problemą.
Komentaras: Ši išvada tinka visiems žmogaus veiksmams be išimčių: užtvankų statymui, upių pertvaroms, pelkių sausinimui ir kitokiam gamtos reguliavimui. Ką gi daryti? Juk žmogus turi vystytis? Be abejonės. Tik vystymasis turi būti harmoningas, be tragiškų pasekmių.
Visų pirma reikia ištaisyti mūsų egoistinę prigimtį, įgyti galimybę suvokti ir pajausti mus supančią gamtą ir aukštesniąją Gamtą, o tik tada, remiantis šiais jausmais ir savybėmis, protu ir jėgomis, reguliuoti gamtą, išsaugojat joje pusiausvyrą – tai jau reikš, kad kylame jos pažinimo, tapatumo, valdymo, sąjungos su ja, t.y. su Kūrėju pakopomis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos gniaužtuose

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją