Visos pasaulio bėdos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas, Viena siela

Iš esmės, Kūrėjas parodo man „teatro vaidinimą“, kuriame visi – aktoriai, visi – marionetės, išskyrus mane. Stengdamasis juos priartinti prie Jo, aš, iš tikrųjų, taisau save patį. Visas pasaulis – mano sielos dalelės, suskaldyti ir išbarstyti indai-norai, išsklidę nuo manęs į visas puses. Štai dabar turiu juos vėl suartinti.
Jeigu būčiau pakankamai stiprus, Kūrėjas leistų man pajusti jų širdgėlą kaip savą. Vis dėlto, norėdamas palengvinti mano darbą, Jis siunčia man „svetimų“ bėdų pajutimą – kad dirbčiau su jomis. Jeigu ignoruosiu šį darbą, tai pajusiu, kad pats patekau į bėdą.
Štai kodėl kol kas visą pasaulį jaučiu „iš šalies“ – kad būtų lengviau dirbti. Jeigu visos žmonių, mirštančių nuo bado, karų bei kitų katastrofų, nelaimės pasireikštų manyje, jeigu savo viduje sukoncentruočiau visus savo tuščius indus, net pačioje žemiausioje mūsų pasaulio pakopoje, tai neatlaikyčiau tokio spaudimo.
Kad taip neįvyktų, šie indai buvo atitolinti nuo manęs ir man buvo duota pajausti juos kaip svetimus, kad aš palaipsniui, pagal savo jėgas, priartinčiau juos prie savęs. Tada, vykstant šiam suartėjimui, pamatau, kad jie visai nėra bėdoje, o atvirkščiai, ištaisyti ir patiria malonumą. Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“.
Kito kelio nėra. Aš negaliu įtraukti į save visų pasaulio bėdų, nors ir kalbama apie mano indus-norus.
Mes paprasčiausiai nesuprantame, kad indų suskaldyme iš tikrųjų slypi aukščiausias gailestingumas. Galiausiai dėl jo aš įgyju indą, galintį aprėpti visą realybę, visą Kūrėjo Šviesą, tačiau niekada nejaučiu šio indo tokio tuščio, koks jis yra iš tikrųjų, nes neįmanoma atlaikyti tokio jausmo. Netgi mūsų mažoje pakopoje su jos bėdomis žmogus vos laikosi ant kojų. Ką jau kalbėti apie visą žmoniją ir apie visą ištuštėjusią Begalybės pasaulio Malchut? Kartais žmogui duodama pajusti šios būsenos lašą – „Malchut švytėjimą“, siaubingą atsivėrusios bedugnės jausmą…
Kaip pagalba mums yra atliktas indų suskaldymas, ir dabar esame pajėgūs patirti besikeičiančias būsenas, palaipsniui surinkdami suskaldytus indus į vieną. Man priartinant prie savęs kurią nors išorinę dalį, šis kartus „vaisius“ virsta saldžiu, tokiu, kad galiausiai aš jį dedu į savo „krepšį“, ir taip kol pripildysiu jį visų Pažinimo medžio vaisių.

Iš 2013 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Trimituojantis Mašiacho ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Šviesa viską sustatys į vietas

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>