Pranešimas (iš Mičigano universiteto): Dalyvavimas socialiniame tinkle „Facebook“ padeda žmonėms sukurti jausmą, kad jie visada turi ryšį, bet nuo to jie netampa laimingesni. Kuo daugiau laiko žmogus būna socialiniame tinkle, tuo mažiau jį džiugina asmeninis gyvenimas. Žmonės nejaučia, kad yra laimingi, turėdami šimtus virtualių kontaktų.
Atrodytų, kad „Facebook“ turi tenkinti poreikį bendrauti, bet pasitenkinimo gyvenimu lygis dėl jo ne kyla, o  krinta.
Komentaras: Žmonijos vystymosi procesas artina mus į visišką tuštumą ir būtinybės jungtis suvokimą: negalėjimas bendrauti nei įprastai, nei naujai nukreips mus į dvasinius (davimo ir meilės) santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Facebook“ auditorijos sumažėjimas

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Naujasis „Facebook“ veidas

Baal Sulamas rašo: „Nepaisant to, kad žmogus turi Kūrėjo poreikį, siekia pažinti gyvenimo prasmę, šaknį, siekia susijungti su Juo, pats jis negali pažinti Kūrėjo, kol nenusileis pas jį dvasia iš aukščiau, Šviesa.“
Kol kas mes tai jaučiame kaip įkvėpimą, nušvitimą, užpildymą, pakylėjimą. Jeigu žmogus jaučia tam tikrą nušvitimą iš aukščiau, tik tada jis gali išgirsti, ką sako savo knygose išminčiai. Ir tuomet matydamas, apie ką jie iš tiesų kalba, jis pradeda jais tikėti.
Tikėjimas reiškia, kad žmogus susijungia su jų žodžiais savo vidiniais pojūčiais. Tai yra jis jau tuo gyvena, ima numanyti ir suprasti, jausti ir suvokti, kad visada, visose jo būsenose – absoliučiai visame kame – jis buvo valdomas iš aukščiau. Ir jo gyvenime nieko nebuvo, kas būtų siunčiama iš aukščiau, o jis reaguotų iš apačios – visos jo reakcijos irgi nusileido iš aukščiau. Tokiu būdu jis buvo vedamas per įvairias būsenas, jame buvo žadinami įvairūs pojūčiai.
Jis neva kažką darė, kažkur ėjo, bėgo, kažkas pavykdavo, kažkas ne ir t. t. Vidinėmis pastangomis, moraliniais jausmais, fiziniais veiksmais, nesėkmėmis ir laimėjimais jis tiesiog buvo vedamas per tas būsenas, kad palaipsniui atsirastų galimybė vis subtiliau jausti, kad jis pasiektų jautimą to, Kas jį valdo, kokiu tikslu jam tos būsenos siunčiamos ir t. t.
Žmogus ima suvokti, kad absoliučiai niekur neturi laisvos valios, visi jo veiksmai atliekami pagal Kūrėjo (Šviesos) impulsus ir jis visiškai priklauso nuo jų. Jeigu žmogui duodama didelė šio suvokimo porcija, tai jis šiame suvokime ištirpsta, jeigu maža, tai jis tiesiog žino, kas vyksta.
O jeigu jis yra kažkur per vidurį, tai patiria dvilypę būseną ir nesupranta, kaip turi veikti. Kiekvieną akimirką jis arba teisia Kūrėją, arba pateisina, ir taip visą laiką. Jam duodamas pojūtis, kad visiškai neįmanoma toliau pasilikti tokios būsenos.
Jis tarsi perpjautas pusiau ir nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu. Staiga jis ima kritikuoti, teisti, analizuoti, kas vyksta su juo, su jo artimaisiais, pažįstamais. Pavyzdžiui, jam pakišamas artimas, dėl kurio jis ypač išgyvena, ir jis ima teisti aukštesnįjį valdymą, keikia save už tai, ką anksčiau darė, tarsi neigdamas, kad anksčiau jį valdė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, pateisina, supranta, kad visa tai vyksta su Kūrėjo pagalba ir tik tam, kad jame kiltų subtilesni jausmai, kad šie jausmai padėtų jam suvokti, pajusti aukštesnįjį valdymą.
Ši būsena tęsiasi ilgą laiką, palaipsniui grįžta ir atvėsta, jis linksta į dešinę arba į kairę pusę. Kai nukrypsta į kairę, ima jausti, kad tai, kas buvo anksčiau, nuo jo priklausė, ir keikia save dėl savo problemų arba dėl to, kad negali pateisinti to, ką padarė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, kai yra dešinėje linijoje, visiškai suvokdamas, kad visa tai atliekama iš aukščiau, tai galvoja: „O kas man belieka? Koks mano vaidmuo? Ar yra valios laisvė?“ Galvoja, kad tokioje būsenoje valios laisvės tikrai nėra: nei veiksme, nei ketinime, nei rezultate – niekur.
Taip vyksta tol, kol jis apsivalo visiškai. Tai yra visi jo apibrėžimai, abejonės pereina vidinį pasiruošimą tol, kol padaro išvadą, kad čia egzistuoja labai tiksli jo ir Kūrėjo sąveikos sistema, ir tik tiek, kiek jis siekia Kūrėjo, Kūrėjas siekia jo, ir atvirkščiai.
Dabar šiuos abipusius siekius reikia stiprinti tol, kol jie pasieks maksimumą. Kai tik tai įvyks, žmogui ims atsiskleisti tikroji sąveika su Kūrėju.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa viską sustatys į vietas

Taisydamas save – taisai pasaulį

6-oji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Paradoksalu, bet jei žvelgtume iš dvasinio pasaulio į šį pasaulį, tai nėra nieko natūralesnio nei visų jungtis į vieną visumą ir su Kūrėju. Tai – vientisa, tvari, harmoninga sistema, išlaikanti nuolatinę pusiausvyrą, esanti idealios būsenos, kur absoliučiai viskas sąveikauja tarpusavyje, prisipildo, pasisotina, pasotina kitus ir pasisotina kitų sąskaita. Taigi tai ir dvasiškai, ir fiziškai visiškai sveikas kūnas.
Informacija, materija, energija, suvokimas, įsisąmoninimas – viskas egzistuoja visiškai harmoningai. Todėl ši sistema amžina: nėra laiko sąvokos, nėra pasikeitimų. Kitais žodžiais tariant, yra nuolatinis gyvenimas, nuolat vykstantys įvykiai, tačiau visi jie – būtent tam, kad kaskart vis labiau, iki begalybės būtų atskleista šio ryšio gelmė.
O pats ryšys – nuolatinis, sistema – nesikeičianti, Šviesa yra visiškoje ramybėje ir pripildo absoliučiai visą kūriniją. Mes esame joje nuolat judėdami –  nuo mažesnio prisisotinimo didesnio link. Ir pats svarbiausias malonumas –  šios sistemos harmonijos, tobulumo suvokimas, ką vadiname Kūrėjo suvokimu.
Todėl mūsų pasaulis iš ten suvokiamas kaip mažas, išsigimęs, egzistuojantis ne savo noru, kadangi Kūrėjas verčia jį egzistuoti, nors atrodo, kad toks nuodėmingas kūrinys neturi teisės gyventi. Jis tik tam ir sukurtas, kad iš savo menkumo, neigdamas jį, pakiltų ir suvoktų amžinybę ir tobulumą. Vis dėlto tai sunku padaryti, nes be šio menkumo – nieko nematome.
Tačiau jei visa tai matytume, išnyktų mūsų valios laisvė, ir mes nieko nepaisydami strimgalviais pultume tik ten. Mes visu kūnu daužytumės į sieną, į machsomą, kuris mus skiria nuo dvasinio pasaulio, kad tik jį pereitume arba išnyktume.
Tam mums ir duota paslėptis, kad mes patys sukurtume to pasaulio, į kurį veržiamės, atitikmenį, jo modelį mūsų tarpusavio ryšiuose, santykiuose vienas su kitu, su savimi, mūsų bendros grupės santykiuose su visa žmonija, su negyvąja, augaline, gyvūnine gamta.
Mes trokštame to pasaulio, įsivaizduodami jį tarsi kažkokią karalystę, kaip vaikų žaidime, ir bandome jį sukurti tarp mūsų, nepaisydami nieko, kas mums duodama čia. Mes norime pasiekti tokią tarsi ir nerealią, fantastinę būseną, nors suprantame, kaip tai nebūdinga mūsų dabartinei būčiai – juk tai visiška priešingybė logikai, visai mūsų prigimčiai, t. y. protui – turi būti visiškai kitaip.
Ir žmonija visą laiką kankinasi bandydama suprasti, kokiu būdu vis dėlto įmanoma kažką padaryti, o galiausiai išeina dar blogiau. Egoizmas vis tiek mus spaudžia rodydamas, kad nepasiekėme to, ko galbūt ir norėjome, iki pat būsenos, kai žmogui ima atsiskleisti visko, kas vyksta, sumanymas, – kam reikalingas toks egzistavimas.
Juk jei žvelgtume iš šalies, tas egzistavimas visiškai beprasmis, betikslis, nuodėmingas. Vadinasi, žmonės egzistuoja ne savo valia, kaip pelėkautuose, kad kentėtų ir visą laiką bėgtų nuo šių kančių, po to patirtų kitas kančias ir vėl nuo jų bėgtų. Ir viskas tik tam, kad pradėtume kaip nors įsivaizduoti kitokį egzistavimą – kažką tikrai vertingo, dėl ko būtų verta gyventi, kur galima būtų egzistuoti, nesigailint, kad gyveni.
Kai pradedame įsivaizduoti tokią būseną, palaipsniui imame jausti, kad ji tikriausiai išties egzistuoja – kitaip kaip gi mes ją įsivaizduotume? Ir ji greičiausiai egzistuoja ne tik kaip hipotezė, o iš tikrųjų, bet tik nori, kad mes tikrai jos siektume. Aš turiu taip jos link veržtis, kad vidumi patekčiau į ją. Ir tada pradedu jausti kažkokią pagalbą, kažkokį įkvėpimą, prašviesėjimą. Pradedu matyti, kad visa tai sumanyta ne veltui.
Būtent taip šią sistemą atskleidė Adomas prieš 5773 metus. Nuo tos dienos ir pradedame skaičiuoti mūsų kabalistinius metus – nuo tos akimirkos, kai pirmas žmogus atskleidė mūsų pasaulyje Kūrėją. Tada prasidėjo žinių perdavimas iš kartos į kartą – prie to ėmė jungtis kiti žmonės, kurie taip pat jautė savo egzistencijos beprasmybę.
Bet visada likdavo viena ir ta pati užduotis: kaip man atskleisti kitą, teisingą, tikrą pasaulį esant savo mažame nykiame pasaulėlyje? Žmonės nuolat  susidurdavo su viena ir ta pačia problema – reikia sukurti panašumą, žaisti šią sistemą, žaisti tą pasaulį.
Mes visą laiką pamirštame apie tai, ir tai tęsis tol, kol tarpusavyje nesukursime tokių sąlygų, tokio ryšio, tokių tarpusavio santykių, kurie bus beveik panašūs į Aukštesnįjį pasaulį, ir liks tik paskutinė tiksli jo realizacija, kurią įgyvendins Aukštesniosios Šviesos smūgis. Bet kol mes nepadarysime visko, kas priklauso nuo mūsų, kad pasiektume tokią būseną, mes prie to neprieisime. Kai tik padarysime viską, kad mūsų „tamsioje karalystėje“ sukurtume šį kitą pasaulį, jis iškart atsiras. Šviesa padarys jį realų, ir mes atsidursime jame.
Suprantame, kad neturime kitos išeities, tik aiškų, realų susivienijimą ir tokių sąlygų, ryšių, žmonių tarpusavio santykių sukūrimą, kurie atitiktų Aukštesniojo pasaulio sistemą – kupiną davimo ir meilės, tarpusavio įsijungimo, supratimo, palaikymo ir laidavimo. O ryšys turi būti toks, kad žmogus, kaip atskiras vienetas, išnyksta – jo nėra ir negali būti.

Iš 2013 m. liepos 14 d. 6-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Kodėl šis laikas toks ypatingas

Užpildyti vienam kito norus

Jeigu pradėsime organizuoti savo gyvenimą tarsi būtume didelė šeima, kurioje visi vieni kitiems padeda, tai su tais pačiais ištekliais mūsų gyvenimas dvigubai pagerės. Atrodys, kad mums dukart padidino atlyginimą – ir visa tai priklauso nuo santykio tarp mūsų.
Žmones įtikins dviguba nauda, dvigubas užpildymas ACHAP‘e. Bet mes žinome, kad svarbiausia ne tai. Kūrėjas žadina mus ne tam, kad gautume dvigubą užpildymą, bet tam kad ištaisytume tarpusavio santykius ir būtent juose atskleistume Aukštesniąją jėgą. Kūrėjas atsiskleidžia ne kiekviename iš mūsų, bet tarp mūsų.
Kol kas tai vadinama „lo lišma“. Mes žmogų viliojame materialia nauda, ir neapgauname! Jis iš tiesų pasijus geriau: gyvens geriau, bus labiau užtikrintas ir ramesnis.
Mes visa tai apgaubiame ketinimu, tai yra esame šių bendrų kristalinių grotelių tarpuose, o kiti žmonės – pačiuose jų mazguose, elementuose, kiekvienas kol kas savo noruose. Bet tai laikina, o po to jie ims vertinti visų tarpusavio ryšį, suprasdami, kad būtent jame yra išsigelbėjimas. Žmogus šį ryšį ims branginti, puoselėti. Jis supras, kad ryšys pats savaime yra labai vertingas ir verčiau laikytis jo nei savo piniginės.
Juk šis ryšys teikia dvasinį, vidinį pasitenkinimą, pakelia nuotaiką, teikia didesnės laisvės ir mažesnio neramumo jausmą. Tai kol kas egoistiniai motyvai, leidžiantys žmogui pakilti virš savo problemų, bet vėliau pamatys, kad didingą vienybės jausmą nori jausti ne tik gelbėdamasis nuo problemų. Tada taip įsitrauks, jog neprieštaraus jokioms problemoms, kad tik išsaugotų šį didingą jausmą.
Tai yra, jis ims matyti egoizmo blogį, atskirdamas jį nuo gėrio, ir tarp jų brėš liniją, barjerą (maksomą), ekraną (masachą), anuliuodamas save ir organizuodamasis pagal dvasinį principą.
Svarbiausia mums būti ryšyje tarp grotelių, o ne jų mazguose, pačiose problemose. Mes kalbame su žmonėmis apie jų problemas, bet galvojame apie tai, kaip atskleisti gerąjį, teisingąjį ryšį sistemoje ir nuolat jį stiprinti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 14 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Ar reikalinga kabala masėms?

Nuomonė: Europoje nemėgsta Izraelio. Apie tai liudija ir žydų organizacijų duomenys, ir politikų prasitarimai, kaip antai, prancūzų pasiuntinio Londone žodžiai: „maža bjauri valstybė sukels branduolinį karą“. Ir štai — Europos Sąjunga įvedė ekonominius apribojimus Izraeliui.
Komentaras: Žydai! Jums būtina suprasti, kad jūsų niekas ir niekada nemylės. Jus visada laikys svetimais, jūsų šalinsis, nelaikys savais, tokiais kaip visi, šioje Žemėje jūs būsite svetimi, tarsi atvykėliai iš kitos planetos (yra ir tokia versija). Tai ne jūsų problema. Ją sukūrė Kūrėjas ir vadinasi ji „Tremtis“.
Nes jūs esate ištremti iš ryšio su Kūrėju. Specialiai tam, kad pajaustumėte, ką reiškia neturėti ryšio su Juo. Ir panorėtumėte bet kokia kaina susigrąžinti tą ryšį. O tai įmanoma tik jums susijungus pagal dėsnį „Būti kaip vienas žmogus su viena širdimi“, visuotinai ir visaapimančiai laiduojant vienam už kitą, kaip broliams, o po to pasiekiant ir „Pamilk savo artimą kaip save patį“.
Taip parodytumėte susivienijimo pavyzdį visam pasauliui. Todėl, kad pasauliui tik susivienijimo ir trūksta, be jo jis žūsta. Taigi užteks verkšlenti, kad jūsų nekenčia, tai daro ne pasaulio tautos, o Kūrėjas — „Nėra nieko, tik Jis“, kuris viską kuria, formuoja ir valdo. Jau laikas ko nors išmokti iš mūsų istorijos!

Kūrėjas mūsų viduje padaro vietos Sau, leisdamas mums pajusti atšalimą . Iš tikrųjų tai ne atšalimas ir ne atitolimas. Mūsų  grupė buvo susitelkusi. Dabar Kūrėjas plečia šį ratą, ir jaučiame, kad esame bejėgiai prieš atsiradusią tuštumą.Prieš tai jautėmės tik savo rato viduje, kur viešpatavo kongreso pojūtis. O dabar,  jam pasibaigus, jaučiame atsiradusią tuštumą, kuri didėja sulig kiekviena diena.
Jei taip tęsis toliau, tai galiausiai visi ankstesni prisiminimai išnyks, ir mes vėl grįšime į gyvūninę būseną. Kodėl gi Kūrėjas taip daro? Tam, kad dabar, kol dar jaučiame, kaip Jis tolsta nuo mūsų ir kaip tirpsta mūsų vienybės pojūtis, panorėtume užpildyti šią tuštumą Kūrėju. Juk suvokiame, kad nesugebame savo jėgomis išsaugoti buvusio šilto jausmo ir jis vis labiau tolsta. Taip Kūrėjas atveria mumyse naują sritį, kur turėtų jaustis Jo buvimas, Jo valdžia.
Pirma: mes norime grįžti į vienybės pojūtį.
Antra: tam, kad jį išlaikytume, mums būtinas Kūrėjo vadovavimas atsiradusioje tuštumoje.
Mūsų tikslas – susivienijimas, o priemonė tam pasiekti – Kūrėjas. O dabar turime juos pakeisti vietomis, kad Kūrėjas taptų tikslu, o susivienijimas – priemone. Ir taip kiekvieną kartą naujai išsiaiškiname ir darome perversmą.

Iš 2013 m. liepos 19 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Efektyvaus darbo sąlygos

Kaip laimėti mūšį prieš save

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.

Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Pranešimas: JTO žmogaus teisių valdyba paskelbė apie naują  kampaniją „Laisvi ir lygūs“, kuri sieks ginti lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus.
Komentaras: Elitas ir jo valdoma JTO teikia prioritetą viskam, kas gali apriboti gimstamumą, sutrumpinti gyvenimo trukmę, sumažinti planetos gyventojų skaičių.

Klausimas. Kaip patikrinti, kad vystausi? Kaip įsitikinti, kad nestoviu vietoje ir nesiritu atgal?
Atsakymas. Mano vystimąsi parodo tai, kiek aš suvokiu savo priklausomybę nuo artimųjų, draugų, mokytojo, mokymosi, nuo viso pasaulio ir nuo Kūrėjo. Viena vertus, šios priemonės vysto mane, kita vertus, per jas atskleidžiu savęs realizavimą.
Jeigu su kiekviena diena vis labiau jaučiu grupės, jos palaikymo poreikį, Kūrėjo, Šviesos, grąžinančios į šaltinį, poreikį, jeigu vis labiau jaučiu, kad priklausau nuo jų, jeigu be jų esu silpnas, bejėgis, neįgalus, – vadinasi, žengiu pirmyn.
Dvasinis kelias yra priešingas materialiam pasauliui, kuriame mes sprendžiame apie tobulėjimą atvirkščiai, pagal savarankiškumą ir nepriklausymą nuo kitų. Dvasiškai vystydamasis žmogus vis aiškiau jaučia, kaip jam reikia visų, kaip jis priklauso nuo visų.
Aš negaliu apsieiti be žemesnių pakopų norų ir be aukštesniųjų pagalbos. Kas gi esu aš pats? Tas, kuris suformuoja teisingą požiūrį, užmezga ryšį su plačiąja auditorija ir su dvasinėmis pakopomis per grupę. Be šių dviejų sudedamųjų aš esu niekas.
Juk į grupę ateinu su asmeniniais norais – vadinasi, esu egoistas. Pradžiai to pakanka, bet praeina metai – ir kas toliau? Jeigu tęsiu kelią remdamasis savo asmeniniais poreikiais, tai pasieksiu tik vieno – jų egoistiško realizavimo. Taigi man reikia išeiti į išorinę visuomenę, į plačiąją auditoriją, į didelį pasaulį, ir prijungti prie savęs žmonių norus, kad neščiau jiems gėrį.
Aš noriu atlikti davimo veiksmą, tegu kol kas ir egoistiškai. Aš persiimu kažkieno poreikiu ir su juo ateinu į grupę, su juo kreipiuosi į Kūrėją – štai į tokį kreipimąsi gaunu atsakymą. Juk dabar dėl išėjimo į išorę aš bent kažkiek siekiu davimo.
Ir atvirkščiai, jeigu aš neišeinu į išorę, jeigu užsidariau grupėje, tai dirbu vien su asmeniniu egoistiniu noru, neturėdamas šansų pasiekti sėkmės.
Štai kodėl mums taip svarbu „eiti į žmones“. Praeitų kartų kabalistai negalėjo to daryti, nes pasaulyje dar nesusikūrė atitinkamos aplinkybės – ir jiems dėl to buvo skaudu, kaip  motinai, negalinčiai maitinti kūdikio.
O šiandien susiklostė visos būtinos sąlygos ir mes turime gerai suvokti žmonių norus, kad su jais įsijungtume į grupės vienijimąsi. Ir tuomet vienydamiesi mes galėsime pakelti jų norus Kūrėjui.
Nors mano egoizmui nerūpi artimųjų reikmės, vis tik aš noriu jiems padėti, ir su šiuo davimo siekiu ateinu į grupę, kuri vienydamasi pakelia mūsų prašymus Aukštesniajai jėgai, aukštesniajai pakopai. Čia būtini trys lygiai:

• pasaulis;
• mes – ištaisymo priemonės;
• Kūrėjas.

Apie tai ir pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra vienybėje.“ Toks turi būti ketinimas prieš atliekant veiksmus.
Šis ketinimas gali kilti iš Kūrėjo arba iš kūrinio. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse ketinimas kyla iš Kūrėjo, ir viskas yra Jo valdžioje. Vis dėlto mes norime, kad ketinimai išplauktų iš mūsų, norime pakilti į žmogaus pakopą. Juk „Žmogumi“ (Adam) vadinamas tas, kuris sukuria, suformuoja ketinimą. Pats ketinimas iš esmės ir yra „Žmogus“ mumyse.
Tai štai, aš suformuoju savo ketinimą remdamasis tais norais, kuriuos gavau iš „liaudies“, iš žmonių, kai atsigręžiau į juos dėl jų ištaisymo (1). O tuos norus sukėlė Kūrėjas, pasiuntęs vienokias ar kitokias nelaimes. Tai atradęs (2) aš imu žmonių bėdas  – iš esmės jau čia yra davimo siekis. Dabar turiu norą, kuriam suformavau ekraną ir ketinimą.
Tegu visa tai dar netikra, egoistiška, bet kartu su tuo sistema įgauna savo būsimą, dvasinę formą. Juk atsigręždamas į žmones aš bent imitavau davimą, ir dabar dirbu su jų, o ne su savo norais.
Asmeniniams norams aš niekada negalėčiau parūpinti ekrano ir atspindėtosios Šviesos. Juk jei man ko nors trūksta, prisimenu Kūrėją vien tam, kad patenkinčiau savo poreikį. O dabar apsiginklavęs artimųjų, kuriems mano egoizmas abejingas, norais, aš iš tikrųjų galiu galvoti apie Kūrėją.
Tokiu būdu atsiranda dvasinių indų (norų) pradmenys – egoistiškai kreipdamasis į žmones galiu kreiptis į Kūrėją prašydamas: „Padėk jiems!“ Taip veikdamas mokausi ir įgaunu tam tikrą dvasinį panašumą, ir todėl, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa (or makif – OM), arba Šviesa, grąžinantį į šaltinį.
Tam aš susijungiu su grupe ir mes keliame „daugumos maldą“ Kūrėjui. Taip, malda kol kas egoistiška ir persmelkta falšo, nes mes dar neištaisyti, tačiau netgi tokiame neištaisytame prašyme esama krislelio dvasinės tiesos. Jos griaučiai jau tikri.

O paskui iš Kūrėjo per grupę, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa – bet ne pas mane asmeniškai. Ji pasilieka grupėje ir tai padeda mums vienytis, kol mūsų papildomas susivienijimas, įtraukiantis ir išorinį ratą, sukels vidinės Šviesos (OP) atsiskleidimą.
Taigi artimo noras itin svarbus. Jis padeda mums teisingai suformuoti visą grandinę.
O vėliau, gaudami į šaltinį grąžinančią Šviesą, jai padedant mes iš tikrųjų susimąstysime apie artimuosius, ir jų norai vis labiau jungsis prie mūsų, kaip mūsų asmeniniai, priversdami rūpintis jais daugiau nei savimi.
Vienaip ar kitaip mes visada dirbame su artimojo noru. Tad žinių platinimas padeda teisingai sutvarkyti visą procesą, tinkamai mus formuoja. Be šito neturėtume jokių šansų pasiekti sėkmės.

Iš 2013 m. rugpjūčio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išlaisvinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Tyrimas. Naujoji teorija, siejanti klimatines Juros periodo sąlygas su milžiniškų reptilijų klestėjimu, privertė daugelį mokslininkų imti kalbėti apie galimą dinozaurų eros sugrįžimą. Pasaulinis atšilimas, anot tyrinėtojų, gali lemti visiškai naujų rūšių atsiradimą, taip pat gerokai padidės reptilijų, kurios šiandien gyvena Žemėje (krokodilų, driežų ir vėžlių), kūno dydis.
Gigantiškumas, būdingas žolėdžiams driežams, rodo, jog jie smarkiai didėja veisdamiesi šiltame terariume. Gigantiškumas atrodo įspūdingai net stebint vieną kartą. Šiltojo klimato sąlygomis žinduoliai praranda savo pranašumą prieš roplius. Tyrimo autoriai perspėja, kad jei nesustabdysime pasaulinio atšilimo, tai Žemės laukia didžiulių reptilijų invazija.
Komentaras. Mums nereikia bijoti jokių „baisybių“, jei suvokiame visko, kas vyksta, priežastį ir ją ištaisome. Viskas, kas vyksta, yra mūsų egoizmo blogio suvokimas, kuris ir yra vienintelis kintantis parametras pasaulio sistemoje, taip pat vienintelis parametras, kurį mes ir tiktai mes galime pakeisti, be to, sąmoningai. Prie to mus prives visi įvykiai. Taigi turime nemaišyti priežasties – egoizmo ir būtinybės jį ištaisyti – su pasekme: viskas, kas mus supa, stums mus prie šito.

Daugiau šia tema skaitykite:

XXI a. kaitra

Temperatūra muša rekordus