Pateikti spalio, 2013 mėn. įrašai.


Tai buvau ne aš!

Dvasinis darbas

Klausimas. Kaip galima negalvoti apie praeitį, jei tave užplūsta ir užvaldo prisiminimai?
Atsakymas. Aš suprantu, kad tai labai sunku. Vis dėlto reikia suprasti, kad tai žaidimas, kuriame tu esi išbandomas, ar susiesi visą savo gyvenimą su Kūrėju, ar ne.
Jeigu bent truputį pripažįsti, jog „nėra nieko kito, tik Jis“, tai atitinkamai turi nuspręsti: ar tu pridarei visa, kas nutiko, ar tai Kūrėjas atliko su tavimi?
Ir toks pats turėtų būti požiūris į ateitį: viskas priklauso nuo atsiskleidžiančių informacinių genų (rešimot) ir Šviesų, kurios daro jiems poveikį. O tu, kaip tarpininkas, gali nulemti, kaip stipriai ir kokia forma Šviesa paveiks rešimot. Nėra nieko, išskyrus Šviesą ir rešimot, ir tave, kuris gali juos „supiršti“, suvesti draugėn – suartinti ir sujungti.
Tai įmanoma tik ateities atžvilgiu, o praeityje viskas jau įvyko ir sukurta Kūrėjo. Taip buvo lemta atsitikti, taip buvo iš pat pradžių suplanuota. Net nesvarstoma apskritai, galėjai ar negalėjai padaryti kitaip.
Kol kas tu nesugebi taip pasakyti apie ateitį, nes dar nesi dviejuose pasauliuose ir negali sugretinti dviejų priešingybių vienoje vietoje. O apie praeitį privalai pasakyti, kad tai buvai ne tu, tu ten neveikei ir nieko nedarei, visur vietoj tavęs veikė Kūrėjas, – ir pasilikti prie tos minties, visiškai susitaikius su praeitimi.
O po akimirkos, po to, kai sutiksi su praeitimi, tave vėl apims sunkios mintys ir atgaila, kodėl kažką padarei arba nepadarei, kodėl blogai pasielgei su kažkuo, kodėl pralošei, praradai pinigus, laimingas gyvenimo galimybes – daugybė įvairių apgailestavimų. Mums tyčia atveriama ir aitrinama ši žaizda, aišku, ne tam, kad kapstytumėmės savo praeityje, o tam, kad papildytume savo santykį su aukštesniąja jėga – vienintele tikrovėje veikiančia jėga.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas – panorėti

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Komentarų nėra

Žlugimo visuomenė

Krizė, globalizacija

Nuomonė (rusų politologas E. Semionovas): Masiška iliuzijų griūtis, kurią išgyveno žmogus, pagimdė identiteto krizę ir žlugimo visuomenę. Per penkiolika metų išgyvenome visą virtinę nusivylimų: Rusija nebe supervalstybė, liberalizmas tapo iliuzija: paaiškėjo, kad kuriame apgailėtiną pakaitalą autoritarinės visuomenės, kurią anksčiau sugriovėme, išėjo viešumon, kad socialinis teisingumas yra mitas, didžioji rusų kultūra nebėra mūsų pasididžiavimas, nebeliko šeimos instituto, kolektyvo, bažnyčios. Ši masinė iliuzijų griūtis gimdo savęs identifikavimo krizę, poimperinį sindromą, žlugimo visuomenę – tokiais atvejais prasideda „visų karas prieš visus“.
Komentaras: Būtent Rusiją gali išgelbėti visuotinis integralusis (kolektyvinis) auklėjimas: jis ypač atitinka tautos charakterį ir gali per trumpiausią laiką tapti visuomenės ir valstybės atsinaujinimo priemone. Toks pertvarkymas gali tapti nacionaline idėja!

Komentarų nėra

Pirk-parduok demokratija

Ekonomika ir pinigai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Aš netikiu, kad įmanoma susivienyti, nes kiekvienas rūpinasi tik savimi. Pavyzdžiui, man šiuo metu sugedus mašina, su kuria užsidirbu duoną, todėl likau be uždarbio. Jei jūs taip kviečiate vienytis, tai kodėl jums visiems nesusimetus ir nesurinkus pinigų mano mašinos remontui? Kodėl taip nevyksta?
Atsakymas: Akivaizdu, kad dabar mūsų pasaulyje neįmanoma įgyvendinti susijungimo kažkokiam atskiram veiksmui. Jei jaučiuosi sužlugdytas, tai negaliu atskleisti ištaisytų elementų šioje būsenoje. Žinoma, taip ir vyksta, o ko tu dar norėtum? Nesurasi šiame pasaulyje jokių jungimosi dėl artimo gerovės užuomazgų.
Juk tai nebūtų susijungimas, naudingas mano egoizmui, kai aš su kažkuo jungiuosi dėl to, kad galėčiau juo pasinaudoti. Mes kalbame apie visiškai kitokį susijungimą – tokį, kuris neegzistuoja mūsų pasaulyje, todėl tavo pretenzijos yra neteisingos. Iš tikrųjų, mūsų pasaulis priešingas susijungimui ir viskas jame egzistuoja pagal pirkimo ir pardavimo įstatymus, kapitalistiniu principu. Šiuolaikinė demokratija reiškia, kad kiekvienam leista rūpintis savo gerove.
Socialistinėje Rusijoje demokratija buvo ribota – egzistavo ribos, kuriose žmogui buvo leista galvoti apie save, o paskui jam buvo privaloma buvo galvoti apie visuomenę. Amerikietiškoji kapitalistinė demokratija suteikia žmogui laisvę daryti tai, ką jis nori, užsidirbti, kaip jam norisi. Jei tiesiogiai nekenki visuomenei, tai viskas puiku, – tai vadinama demokratija.
Todėl pirmasis žingsnis taisant pasaulį yra žmonių švietimas. Švietimas – visų pirma, be šito negalėsime ištaisyti sistemos. Auklėjimas turi žmones ištaisyti taip, kad jie patys panorėtų pakeisti tvarką tarp jų, kad būtų pasiekta pusiausvyra visuomenėje, daugiau mažiau vienodas pragyvenimo lygis, palaipsniui gerinant jį vis labiau. Pokyčiai turi atitikti norą, daugumos vystymąsi ir būti priimtini daugumai – tuomet tai vadinsis tikrąją demokratija.
Be tokių visuomeninių pokyčių neįmanoma pakeisti žmonių ir visuomenės. Juk šiandieninėje pagadintoje visuomenėje, jei tu likai be mašinos, kuri tau reikalinga uždarbiui, tai mirsi iš bado. Toks pasaulis, kuriame gyveni. Jei nori jį pakeisti – prašau, užsiimk integraliuoju auklėjimu. Aš tau siūlau ištaisymo procesą. Bet tu negali priekaištauti dėl šio pasaulio ydų man ir reikalauti, kad aš jas ištaisyčiau.
Be to, tu net ir nenori jų taisyti – tu nori toliau gyventi su šiomis blogybėmis, bet pasipelnyti iš šios suvienytos visuomenės, kurią aš tau siūlau, ir nusitempti į savo žlungančios visuomenės pasaulį. Žinoma, taip nebus. Tai yra tas atvejis, kai blogoji jėga, „klipa“, trokšta prisiplakti prie šventumo ir jį eksploatuoti.

Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Komentarų nėra

Tai, ką brangina Kūrėjas

Dvasinis darbas, Kūrėjas, Platinimas

Ko tik nedarėme, bandydami paskleisti pasauliui mūsų žinią. Kodėl? Kad pagreitintume savo vystymąsi, kad nors per sprindį tai įgyvendintume.
Baal Sulamas sako, kad visas pasaulis tapo viena šeima, ir mums reikia suformuoti visuomenę, atitinkančią naujas realijas. Kai, pagaliau, pradėjo kažkas ryškėti, mes vis dar iki galo nesutariame dėl būtinybės atiduoti visas jėgas platinimui.
O juk be to žmoguje nesusiformuos indas – ir kaip gi jis tada eis dvasiniu keliu? Kuris šiandien neplatina žmonėms, tam rytoj nebebus tokios galimybės. Jis praleis šią pakopą ir ateityje bus labai sunku susigrąžinti, kas prarasta.
Todėl reikia daryti viską, kas mūsų jėgoms. Būtent dabar turime susitelkti, susivienyti – dirbti rimtai. Nesvarbu, kas nutiks ateityje, – matomieji rezultatai antraeiliai. Niekas nežino, kas mums yra gerai ir kas blogai. Niekas nežino, kokiu keliu eisime. Svarbiausia – „bėgti traukinio priekyje“. Ir tada, nesvarbu, kaip vystytųsi Šviesos ir indo tarpusavio santykiai, matysime juos kaip teigiamus. Juk iš anksto išgersime vaistų, – ir procesas taps mums laukiamas, kas benutiktų. Net ir patys žiauriausi žmonijos istorijos įvykiai, baisybės, apie kurias net ir pagalvoti negali, pasirodys būtinais, privalomais išsitaisymo kelio etapais.
Taip pat ir su žmonėmis, per kuriuos tai įvyko: blogiausi piktadariai taps Kūrėjo pasiuntiniais.
Taip keičiasi suvokimas, kai veikiame pagal principą „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją, Gerą ir Kuriantį gėrį“. Aukštesnioji Šviesa tada užpildo visą tikrovę. Štai ką jaučiame, taisydamiesi ir numatydami vaistus ligai gydyti.
Žvelgiant iš tikrosios meilės aukštumų, viskas, kas vyksta, visi vargai, priimami su palaiminimu ir džiaugsmu. Turime apsiginkluoti požiūriu, kad viskas vyksta dėl gėrio. Ne todėl, kad kančios mus aplenkė, o todėl, kad galime padėkoti už blogį kaip už gėrį. Kad tik neįširsčiau ant Kūrėjo, neprakeikčiau Jo. Ir ne dėl baimės būti nubaustam, o dėl didybės suvokimo: Jo savybės, davimo ir meilės savybės, kuri man atrodo didinga.
Tokią kryptį reikia išlaikyti. Dabar, kai atėjo laikas veikti, reikia visą laiką savyje auginti, maitinti tokį požiūrį. Aš einu platinti, kad įsisavinčiau, absorbuočiau savo išorinius norus. Taip, tie norai – mano, bet kol kas jaučiami išorėje, nes aš dar jų neprisijungiau savyje.
Iš tikrųjų visas pasaulis – tai mano kli, tačiau jis dalijasi į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Ateityje, dirbdamas su išoriniais norais, priimsiu juos kaip pagrindinius. Artimojo poreikiai taps svarbesni už asmeninius. Juk juose atskleisiu Šviesą Chochma, kūrinijos tikslo Šviesą, kuri žymiai viršija Šviesą Chasadim, išsitaisymo Šviesą. Kitų žmonių norai man taps nepaprastai svarbūs.
Ir Kūrėjui jie brangiausi, nes būtent „pasaulio žmonių“ noruose Jis atsiskleidžia Chochma Šviesoje, kai mumyse – tik Chasadim Šviesoje. Mes atstovaujame Binos savybei, o jie – Malchut, kuri pagal Šviesos ir indų atvirkštinę tvarką atsišaukia aukščiausiąja Šviesa Jechida. Būtent jose atsiskleis Kūrėjo išskirtinumas.
Na, o mes, kurie vadinamės „nedaugelis iš tautų“ galiausiai atsisakysime visko iki pat galo, kad tik pakeltume juos į pakopą Keter.
Taigi, jei jų norai bus svarbesni už manuosius ir tik dėl jų dirbsiu, kad suteikčiau Kūrėjui malonumą, tarnaudamas „tarpininku“ tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų, – tada viskas susitvarkys. Kitaip tariant, tada iš tikrųjų suteiksiu Kūrėjui malonumą.

Iš 2013 m. rugsėjo 29 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „ Vienas priesakas“

Komentarų nėra

Kodėl kai kurie žmonės chroniškai meluoja

Egoizmo vystymasis

Psichologo nuomonė: Meluojantis žmogus aplink save susikuria tikrovės neatitinkančią, bet mažiau traumuojančią, patogesnę bei laimingesnę erdvę, nes:

1. Sunku priimti save, koks esi, dėl menkos savivertės, patirto streso, dažnos kritikos, nepriėmimo į kompaniją, jausmų be atsako.
2. Sunku priimti aplinkybes: neturtingus, geriančius, neišsilavinusius tėvus, žemą savo socialinį statusą, mažą atlyginimą, nenusisekusį asmeninį gyvenimą.

Apsauginiai mechanizmai naujai režisuoja gyvenimą, saugodami nuo streso, kad nereikėtų galvoti apie savo problemas, o galima būtų gyventi išgalvotame pasaulyje.
Paprastai melagiai vaikystėje ar jaunystėje išgyveno tam tikras tiek moralines, tiek materialias netektis, pažeminimus, atstūmimą, statuso kaitą. Tai galėjo patirti iš tėvų, klasiokų, mokytojų arba pirmųjų darbdavių. Todėl jie dabar nuolatos priversti saugotis, kad nereikėtų iš naujo išgyventi panašių emocijų.
Komentaras: Todėl mūsų dienomis tiek daug žmonių įninka į virtualiąją erdvę, narkotikus, žaidimus ir pan. Tačiau besivystantis egoizmas perauga šitokius atitrūkimo nuo tikrovės būdus, nes vystymosi programa turi mus atvesti prie mūsų Šaltinio – Aukštesniosios Šviesos – atskleidimo.

Komentarų nėra

Dvipusis ryšio kanalas

Dvasinis darbas

Turime pasiekti tokią būseną, kad mus žmonijos gerovė jaudintų tarsi savo vaikų gerovė. Visa tai pasieksime dėl augančio egoizmo. Klausimas tik tas, ką su tuo toliau darysime, kai pakilsime pas Aukščiausiąjį, į grupės centrą, o per grupės centrą prasiskverbsime grupės vidun, kur slypi Kūrėjo Aukštesnioji jėga. Ar prašysime Jo pripildymo, ar suteiksime Jam galimybę atsiskleisti pasaulyje, kad jame įsivyrautų davimo ir meilės savybė?
Visa tai priklauso nuo mūsų. Mes užpildome troškimus publikos, prašančios, ko kiekvienam reikia: pinigų, garbės, žinių, pramisti, šeimos gerovės, prijungdami prie jų savo požiūrį. Juk mes norime, kad šie norai priartėtų prie Kūrėjo, atsiskleistų žmonėse ir suteiktų malonumą Kūrėjui. Šiuos žemiškus rūpesčius dėl maisto, pinigų, šlovės mes pakeliame į dvasinį lygmenį, kad jų viduje atsiskleistų Šviesa, Kūrėjas. Tai lems tokį atsakymą į visus prašymus, kad jie patys panorės tapti duodančiaisiais ir tuo suteiks Kūrėjui džiaugsmą.
Kūrėjo džiaugsmas turi būti bet kurio mūsų veiksmo pradinis ir galutinis taškas: jo priežastis ir tikslas. Mes atliekame tarpininko, perdavimo kanalo, vaidmenį.
Veikiame dviem kryptimis: į publikos pusę ir į Kūrėjo pusę, ir dėl žemiškųjų, ir dėl dvasinių norų. Patys esame viduryje: iš dalies ten, iš dalies čia. Mes jaudinamės dėl žmonių kančių ir nuolatos jaučiame nepasitenkinimą Kūrėju. Tokiu būdu Kūrėjas provokuoja mus, visą laiką siunčia mums kliūtis, juk pradedame jaudintis kartu su žmonėmis dėl to, kaip jie kenčia, kaip jiems blogai, kokie jie vargšai: nėra nei būsto, nei maisto, nei gerovės, baisūs konfliktai, nusivylimas ir ligos.
Atsiduriame situacijoje, kai esame priversti apkaltinti, o ne išteisinti Kūrėją. Todėl mums atsiranda galimybė pateisinti Jį, darbuotis ties tuo, kad „tikėjimo aukščiau žinojimo“ akimis pamatytume Jį kaip gerą ir nešantį gerovę nusidėjėliams ir teisuoliams!

Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos pasaulio bėdos

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Komentarų nėra

Milijonieriai ignoruoja brangius daiktus

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Tyrimas. Prabangos prekėms gresia išnykimas, juvelyriniai papuošalai, kolekciniai automobiliai ir prabangios vilos nebeturi paklausos – milijonieriai nebeturi, ko norėti. Anot kitos versijos, turtuoliai ėmė vertinti taupumą dėl liūdesio, kuris juos apniko suvokiant artėjančius gerų permainų nežadančius ekonominius įvykius.
Prašmatnių daiktų vartojimas smarkiai sumažėjo dėl pesimistinio pasiturinčių žmonių požiūrio į savo gyvenimą ir verslą: nenusimato tolesnio pajamų iš naftos ir dujų augimo, o valstybės išlaidos ir išlaidos, susijusios su mokesčiais ir korupcija, tik didėja, taigi pretekstų eikvoti santaupas pelno neduodantiems daiktams nėra daug. Pardavimo kritimas susijęs su besitęsiančia euro zonos skolų krize, taip pat ir su sumažėjusiais turistų pirkimais. Papuošalai parduodami su labai mažu pelnu. Elitinio nekilnojamojo turto rinka krito visiškai.
Komentaras. Tai yra susiję ne su pajamų kritimu, pajamos kaip tik didėja, o su žmonių mentaliteto pasikeitimu. Prabanga daugiau nebetraukia, jai neskiriama dėmesio, nebėra pavydo, bendras abejingumas užima ankstesnių siekių vietą visuose visuomenės sluoksniuose. Ateina kitokių vertybių laikai – žmonės pradės siekti dvasinių šaltinių. Vis dėlto jiems atverti prireiks ilgalaikių ieškojimų, nors apie juos bus girdima visur. Suvokimas ateis palaipsniui. Mes turime veikti kantriai.

Komentarų nėra

Kai ateina išgelbėjimas

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu

Komentarų nėra

Gėda išgelbės pasaulį

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

Nuomonė: Mes nepakankamai vertiname didžiavimosi ir gėdos dėl savo veiksmų vaidmenį.
Pirmykštėje bendruomenėje pagrindinis žmogaus veiklos kontrolės faktorius buvo tai, kad žmogus nuolatos buvo visų matomas. Bendruomenei išaugus žmogaus nebevaržo artimųjų priežiūra, individo interesai ima konfliktuoti su daugumos gerove, ir taip atsiranda kitas faktorius – reputacija.  Socialiniai tinklai šį mechanizmą padarė dar jautresnį – informacija apie žmogų visiems prieinama.

  • Pusiausvyra tarp kolektyvinių ir asmeninių interesų reikalauja tokios emocijos kaip gėda išsivystymo. Gėda – tai negatyvi emocija, kylanti dėl neteisingos sąveikos su aplinka. Gėda reguliuoja socialinį elgesį ir atlieka bausmės prevencijos vaidmenį. Kaltės jausmą sukelia individo prisiimti standartai. Gėda kyla dėl kolektyve priimtų standartų. Todėl gėda, skirtingai nuo kaltės, kyla tik kitų žmonių atžvilgiu.
  • Kuo kolektyviškesnė visuomenė, tuo svarbiau kiekvienam atitikti kolektyvinius standartus ir tuo stipresnis gėdos vaidmuo. Gėda veikia kaip įspėjimas laikytis kolektyvinių standartų, kurių nepaisymas užtraukia bausmę.
  • Individualistinės visuomenės atitolo nuo tokios bausmės sistemos ir pakeitė ją policine teisėsaugos sistema. Dėl to atsirado kaltės jausmo nuraminimo priemonės.
  • Gėdos jausmui atsirasti reikalinga tarpusavio sąveika. Internetas negali pakeisti tiesioginio kontakto. Šiuolaikinis pasaulis leidžia nepaisyti savo individualumo. Tai lemia mažą gėdos efektyvumą, jos trūkumą. Gėdos nepakanka išprovokuoti dideles socialines permainas. Bausmė lieka visuomenės apsauga nuo tų, kurie nenori bendradarbiauti.

Komentaras: Kabala nurodo, kad gėdos jausmas yra visų dvasinių veiksmų, kylančių žmogui lyginant savo ketinimus su Kūrėjo veiksmais, pagrindas. Gėda yra C“A ir visų paslėpties rūšių priežastis – atitinkamai ji reikalinga ir Kūrėjo atskleidimui. Pirmoje TES dalyje pasakyta, kad gėda yra didelių sielų ištaisymo priemonė.

  • Gėda kyla dėl kolektyvinių vertybių poveikio žmogui. Tam žmogui reikia integralaus auklėjimo sistemos ir veikiant O“M sužadinti jame naujus elgesio standartus. Galiausiai jis vėl ims jausti aplinką, kartu ir Kūrėją, kaip pirmykštėje bendruomenėje, jausdamasis atviras, tačiau suvokdamas savo nuogumą kaip geistiną, kaip būtiną savo egoistinės prigimties sutvardymui ir ištaisymui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ką man gėda?

Garbingas pagalbos prašymas

Komentarų nėra

Europos skolos auga

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Pranešimas (Eurostatas, laikraštis „Frankfurter Allgemeine“): Europos šalių vyriausybės ir toliau didina skolas – euro zonos valstybių skola išaugo iki 92,2% BVP (8,7 trilijonais eurų). Ekonominė padėtis pablogėjo. Vidutinis kiekvienos Europos ekonomikos skolos dydis sudaro 85,9% BVP. Vokietija skolinga 2,15 trilijonų eurų, kas atitinka 81,2% jos BVP. Prancūzijos valstybės skola – 91,9%BVP.
Komentaras: Tai rodo, kad mes išėjome ir jau senai išėjome iš kapitalistinės ekonomikos ir plaukiame, tiksliau, lekiame, nežinia kur. Bet, kadangi politikai ir ekonomistai nežino kitos mūsų būsenos, jie plaukia toje pačioje valtyje, tiksliau, ant plausto, kartu su mumis… Vienintelė išeitis – nurašyti skolas ne sukeliant karą, o pereinant į integralią ekonomiką. Bet tai įmanoma tik iš anksto perauklėjant žmones. Kitaip išeis kaip  komunistinio teroro bolševikinėje Rusijoje atveju.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai