Kilti ar apgailėtinai egzistuoti?

Dvasinis darbas

Mano požiūris į tikrovę lemia mano pakopą. Šį požiūrį turiu tikrinti, vystyti, nes kitaip liksiu gyvūniniame lygmenyje, nepasieksiu žmogaus pakopos. Būtent nuo klausimo apie tai, kaip aš suvokiu tikrovę, prasideda jos formavimas.
Arba aš priimu kaip tikrovę tik tai, ką matau, t. y. fizinio pasaulio prigimtį, arba aš suprantu, kad Gamta turi valią, poreikį (norą suteikti gėrį savo kūriniams), programą, tikslą ir sistemingai, kryptingai veikia mus. Pastaruoju atveju privalau atlikti tam tikrus veiksmus pagal Gamtos dėsnius, sutinkamai su jos įgyvendinamu procesu. Tada tampu atsakingas už savo likimą, ateitį, tolimesnį kelią – priklausomai nuo būsenų, kurias sau nustatau.
Štai nuo šio taško ir prasideda žmogaus darbas pasaulyje: „Ar aš tiesiog apgailėtinai egzistuosiu, kad išvengčiau kančių, kol sulauksiu mirties? Ar aš noriu pažinti programą, tikslą, procesą ir dalyvauti jame protingai, racionaliai, kaip žmogus, kažką keičiantis, kažką paveikiantis ir gaunantis tam tikrą atsaką?“ Trumpai tariant, aš savo noru pradedu dirbti su Gamta – su Jėga, esančia priešais mane.
Tokia ir yra esmė. Kas nori pažinti šią Jėgą, tas ir vadinamas Žmogumi (Adomu), yra tapatus jai. Juk tokie žmonės, priklausomai nuo savo užduoties, formuojasi panašumą į šią Aukštesniąją jėgą, kuri sukūrė, nustatė visus dėsnius. Mes norime pažinti jos dėsnius ir veikti pagal juos,  kartu su ja. Toks mūsų tikslas, kurio kartu siekdami tampame partneriais.
Ir priešingai, kas jos neatskleidžia, tas, nepriklausomai nuo savo požiūrio į Gamtą ir Aukštesniąją pakopą, lieka gyvūniniame lygmenyje.

Iš 2013 m. rugsėjo 3 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.