Pirmoji meilė: ne vien jausmų proveržis

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Kokia jėgos, priverčiančios žmones įsimylėti, užduotis?
Atsakymas. Vesti žmogų į davimą. Skatinti išeiti iš savęs, kad per „asmeninę“ meilę priešingai lyčiai jis suprastų: iš tikrųjų meilė turi būti nukreipta į visą žmoniją, į visą realybę.
Gamta mums nesuteikė natūralios meilės žmonių giminei, mes neturime tokio potraukio, tokio poreikio. Kita vertus, turime „lytinės“ meilės impulsą – labai stiprų impulsą, pirmą po pagrindinės maisto reikmės. Froidas teisus: pagal savo esmę šis instinktas sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Ir todėl mes turime pagal jį mokytis, kad būtent per jį pasirūpintume žmonija ir sukurtume teisingus žmonių tarpusavio santykius.
Klausimas. Vis dėlto jausmas, kylantis iš šio instinkto, yra lydimas didelės painiavos…
Atsakymas. Teisingai, mes visiškai nesuprantame, kaip su juo dirbti. Mes painiojame seksą su meile ir, dar daugiau, mes painiojamės tikrose ir tariamose vertybėse.
Pavyzdžiui, žiūriu į merginą, matau, kad ji apsirengusi pagal paskutinį mados šauksmą, ir „įsimyliu“. Mano kriterijai, mano vidiniai visuomenės įdiegti vertinimai priverčia mane eiti prieš savo prigimtį, prieš įgimtas savybes, prieš teisingą elgesį, vedantį į teisingą sueitį, o iš tikrųjų – į teisingą ryšį.
Čia reikia apšviesti žmogų asmeninės ir socialinės psichologijos klausimais, šiek tiek „apvalyti“ jį nuo visuomenės apnašų ir parodyti, kas jis yra iš tiesų, kokie jo poreikiai ir kodėl jis nerimsta. Reikia paaiškinti, kad jis bando pasisotinti pakaitalais. Tai gali būti pilvapenystė, atostogos, visų rūšių „nuotykiai“ ir visa kita – nes nepajėgia patenkinti pagrindinio instinkto. Viso šito reikia mokyti…
Klausimas. Pirmoji meilė – stipriausi išgyvenimai. Pirmą kartą įsimylėjęs jaučiau gyvenimą pulsuojantį ribiniu dažniu. Tarytum kažkas paspaudė nuotolinio valdymo pulto mygtuką ir mano vidinį pasaulį pagarsino iki maksimumo – ir pradėjau „lietis iš krantų“… Įsimylėjęs jautiesi gyvas kaip niekad, tačiau gyvenimas vibruoja tarp dviejų polių – tarp laimės ir nusivylimo. Buvau pilnas jėgų. Atrodė, galiu apversti pasaulį ar jį sumaigyti rankoje. Buvau pasiruošęs viskam, kad užkariaučiau mylimosios širdį. Kas gi tai per jėga? Kodėl įsimylėdami mes persismelkiam tokia galybe, kokios niekur daugiau nėra? Iš kokio šaltinio ji kyla?
Atsakymas. Taip man dabartiniame lygmenyje parodomas pavyzdys to, kaip galiu jausti potraukį visiškai svetimam žmogui, mėgaudamasis santykiais su juo ir daugiau nieko nestokodamas. Tegu aš dar nepasiruošęs seksui – tai kas kita, lyg ir ribojasi su juo, ir tuo pat metu skiriasi. Dar daugiau, tai kažkas priešinga. Juk jei derinsi šį malonumą su seksu, jie sugadins vienas kitą. Greičiau priešingai, tai – tam tikra abstrakti, „platoniška“ meilė.
Jos pavyzdžiu man parodoma, kad įmanomas ypatingas vidinis ryšis su kitu žmogumi, visiškai ne toks, koks, tarkim, užsimezga tarp šeimininko ir jo augintinio. Čia aš pasiryžęs viskam, nes trokštu atsako, susijungimo, atsakomųjų santykių. Ir man nereikia nieko, išskyrus šį tarpusavio ryšį. Kad tik nuolat palaikyčiau vertingą giją – ne fizinę, ne kūnišką, o vis labiau ir labiau gilesnę, dvasinę. Jos man reikia, jos aš trokštu. Negaliu valgyti, gerti, vaikštinėti, mokytis, galvoti apie kažką pašalinį. Aš daugiau jau nebe aš – kažkas mane užvaldo ir visiškai išmuša iš vėžių. Mane traukia prie tos, kuri pakerėjo mano širdį, ir nėra nieko gyvenime svarbesnio. Niekas kitas net nepriartėja prie šio jausmo, kuris užpildo viską iki pat horizonto.
Tokia pirmoji meilė, kurią patiria visi. Žmoguje tarytum įjungiama ar įdiegiama ypatinga programa, kad jis žinotų: yra pasaulyje toks Ryšys iš didžiosios raidės…
Paprastai jis tęsiasi neilgai ir netgi nesibaigia fiziniu artumu. Ir per visus persirita ši banga vien tik tam, kad žmonės išsaugotų netgi ne patį ryšį su konkrečiu žmogumi, o tik jo „dvasinį pavyzdį“.
Neatsitiktinai bendraklasiai taip džiaugiasi atradę vienas kitą internete – juos valdo nesąmoningas noras grįžti prie užslėpto, pirmapradžio jausmo. Atrodytų, kas čia tokio, jei po dešimtmečių susitiksiu su ta, kuri man buvo kažkada nuostabiausia mergina pasaulyje? Ar sujaudins, ar atgaivins mus šis vėlyvas pasimatymas, ar, atvirkščiai, nuliūdins? Ką galima dabar pasakyti apie buvusį ryšį, atsigręžus į pragyventus metus? Ir apskritai, ko mes galime pasimokyti iš šios žiežirbos, kurios neužpūtė gyvenimo vėjai, neužgesino pelenai to, kas buvo išgyventa?
Mūsų pirmoji meilė dažniausiai lieka bevaisė materialiąja prasme: mes nesusituokiame ir neprieiname iki seksualinio kontakto. Vietoj šito mus pripildo „programa“, žinojimas, pojūtis, rodantys, kad gamtoje yra štai toks Ryšio, sielos giminystės, lygmuo. O vėliau, visuose kituose ryšiuose mes, sąmoningai ar nesąmoningai, ieškome to paties jausmo, bandydami nors kame nors bent kiek atkurti, atgaivinti jį.
Ir svarbi čia ne mylimosios išvaizda, ne giliai širdyje slypintis merginos, kuri pirmoji sužavėjo jaunuolį, vaizdas, o būtent pojūtis, prie kurio sugrįžti norėtų kiekvienas. Šį norą galima pažadinti visiems žmonėms, ir senatvėje jis vilioja dar stipriau nei anksčiau. Juk žmogus jau mato, kad be to gyvenime nėra nieko vertingo, nieko tikro. Būtent šis „šiltas šaltinis“ suteikia mums jėgų gyventi. Jis tryško mumyse dėl aukšto tikslo: jo padedami galime pradėti taisyti ne tik šeimyninius, bet ir socialinius santykius. Manau, raktas į sėkmę slypi būtent čia.

Iš 2013 m. birželio 20 d. 197-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės atgimimas

Melodija dviem balsams

Šeimos santykių adapteris

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>