Pateikti Trečiadienis, 9 spalio, 2013 dienos įrašai.


Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų

Dvasinis darbas

Baal Sulamas, „Pasaulis“: Kiekvienas, kuris pažeidžia nors vieną iš mums duotų gamtos dėsnių, kenkia galutiniam tikslui. Bus geriau, jei prieisime prie bendro vardiklio ir sutiksime su tuo, kad žodžio „Gamta“ (הטבע) gematrinė vertė tokia pati, kaip žodžio „Dievas“ (אל-הים). Tada Kūrėjo dėsnius galėsiu pavadinti „Gamtos priesakais“, arba atvirkščiai, nes tai yra vienas ir tas pats.
Klausimas: Neseniai aš mokiausi atsargaus vairavimo kursuose. Tarp kitų dalykų man pasakojo apie kelio ženklus, kurie įspėja apie kelią kirsiantį geležinkelį. Jei nepaisysi jų – pateksi po traukiniu. Tačiau mūsų gyvenimo kelyje nėra jokių kelio ženklų, todėl ne kartą „patenkame po traukiniu“ – juk čia veikia Gamtos dėsniai, kuriuos reikia pajusti vidumi. Juos išmokti užtrunka, o iki tol mūsų laukia daug „traukinių“. Kodėl gamta nepastatė matomų ženklų – tokių, kuriais patys galėtume naudotis ir kitiems paaiškinti?
Atsakymas: Iš tikrųjų, jei mūsų kelyje stovėtų „kelio ženklai“, tai laikytumės „vairavimo taisyklių“. Arba, bent žinotume, kad pažeidžiame jas, kad pažeidžiame Gamtos dėsnius. O be ženklų nematome, kas mūsų laukia kelyje. Kodėl viskas taip sukurta? Kodėl tik daugybė „avarijų“ galiausiai išmoko mus laikytis taisyklių?
Pradžiai paklausiu: kodėl tu manai, kad mūsų pasaulyje elgiamės kitaip? Pavyzdžiui, priimame įstatymą, pagal kurį pokalbis mobiliuoju telefonu prie vairo automatiškai leidžia atimti teises trims mėnesiams. Kodėl? Todėl, kad specialistai patikrino, kiek bėdų ir nelaimių mums sukelia vairuotojų pokalbiai telefonu.
Išryškėja ta pati schema: mes periodiškai nukenčiame, kol pasiekiame kritinį tašką, o tada sukuriame tam tikrą apsaugos sistemą.
Sakykime, kažkada tiltus statė be turėklų, o paskui, kai paaiškėjo, kad nuo jų krenta žmonės, ėmė gaminti ir turėklus. Taip vyksta visada, kiekvienas mūsų veiksmas kyla iš būtinybės. Kadangi mėgavimuisi nereikalingi turėklai, sugalvojame juos, vien saugodamiesi kančių, kai būtinybė tampa akivaizdi.
Egoizmas skatina imtis tik to, kas gali suteikti malonumą, o prevencinės, profilaktinės sistemos malonumo neteikia. Aš noriu pereiti kelią ten, kur man patogu, aš noriu kažką pasiimti sau ir man nerūpi, kad tai vadinama „vagyste“. Dėl šios priežasties mums prireikia daugybės pačių įvairiausių sistemų: teismų, įstatymų ir kt. Apskritai, visos jos skirtos tam, kad nors truputį sudrausmintų mūsų prigimtinį egoizmą.
Šiandien prasideda naujasis vystymosi etapas, kuriame turime susipažinti su Kūrėju. Kaip? Jei man bus gerai, niekada to nenorėsiu, nes malonumas nereikalauja nieko, išskyrus didesnį malonumą. Man nesvarbu, iš kur ir kodėl gaunu gėrį. Užtenka, kad gaunu, daugiau apie nieką negalvoju, nes tiesiog dabar „prisipildau“ juo.
Užtat, kai tik man atsiskleidžia blogis, nuo kurio negaliu pabėgti, išsisukti, sunerimstu, pradedu klausti, o tada jau kuriu užtvarą, spaudžiu stabdžius – kažką darau.
Tokia mūsų prigimtis – egoistinis noras pasitenkinti. Jis veikia pačiais įvairiausiais būdais, neleisdamas mums apsisaugoti, apsidrausti, jei nėra aiškios priežasties. Visai kas kita, jei apsidrausdamas gausi dar daugiau. Bet tai, kas neįeina į šią paradigmą (tai dar ne davimas, o tik apsauga nuo žalos artimui), neįeina ir į mano planus. Juk malonumas – tai kyšis, savęs papirkimas, kuris užtemdo akis, numuša nuo teisingos minties, to nė nesuvokiant.
Štai todėl skundas dėl „kelio ženklų“ neteisingas. Tu teisus tik tokiu atveju, jei nekreipi savęs į tikslą – Kūrėjo pažinimą, jei netyrinėji sistemos, kurią Jis sukūrė, kad susipažintumei su Meistru per jo darbus.
Aš turiu sužinoti, ką Jis daro, naudodamasis šia sistema, kaip Jis viską sukūrė ir kaip viską valdo. Aš tarsi „praryju“ šią sistemą, įsileidžiu ją vidun ir vadovaujuosi jos dėsniais. Ji ir toliau veikia manyje, bet dabar aš ją stebiu, analizuoju, kontroliuoju.
Štai čia ir slypi mano laisvas pasirinkimas: kontroliuodamas sistemą, aš nuolatos tikrinu save: ar atitinka mano veiksmai tai, ką Jis būtų padaręs? Apie tai yra pasakyta: „iš priekio ir užnugario Tu apsupsi mane“. Būtent taip aš susipažįstu su Kūrėju – stengdamasis būti toks pat kaip Jis ir netgi truputį daugiau: užbėgdamas į priekį, bandydamas nuspėti Jo veiksmus. Tuo pačiu aš sužinau ir išvirkščiąją, ir gerąją puses.
Apskritai, viskas, ką reikia mums ištaisyti, atsiskleidžia savo laiku. Juk sistema ne šiaip tiksli, o absoliučiai: visiems ir kiekvienam visais įmanomais pjūviais ir aplinkybėmis ji siunčia idealią „porciją“. Vienu „gramu“ mažiau – ir tai jau būtų kančios, siųstos ne iš meilės. Vienu „gramu“ daugiau – ir šis priedas taip pat būtų siųstas ne iš meilės, nes atimtų iš mūsų pasirinkimo laisvę.
Mes negalime pateisinti valdymo, bet dabar ir neturime jo teisinti, neprivalome būti „teisuoliais“. Pasakyta: kas užjaučia žmones, tas nusipelno jų paguodos – ir štai tada pateisina Kūrėjo siųstas kančias. Įveikę kelią, mes jį pateisinsime.

Iš 2013 m. rugpjūčio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis tobulėjimas nesuteikiamas per protekciją

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Komentarų nėra