Kai ateina išgelbėjimas

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.