Pateikti lapkritis, 2013 mėn. įrašai.


Pasaulinės grupės dvasinė piramidė

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ar egzisuoja dvasinė santykių piramidė pasauliniame kli (pasaulinėje grupėje)?
Atsakymas: Dvasinė sistema sudaryta tik pagal artėjimo Kūrėjo link liniją. Todėl kiekvienas žmogus joje užima tam tikrą savo vietą. Ši linija skyla į dešinę, kairę ir vidurio linijas, kuriose vyksta labai sudėtingi procesai – juk sistema atitinka visų sudužusios sielos dalių tarpusavio santykių integralią sistemą.
Visa sistema tarpusavyje susijusi, todėl žemiausiai esantys jos elementai gali lemti tai, kas vyksta su aukščiausiai esančiais elementais, ir atvirkščiai – aukščiausieji gali daryti įtaką žemiausiai ar viduryje esantiems elementams ir t. t. Kitaip tariant, tai ne šiaip sau linijinė sistema, kuri apsprendžia, kas toliau, o kas arčiau Kūrėjo, – čia dar yra integrali sudėtinga priklausomybė, o ne tik paprastai tarpusavyje susiję elementai.
Todėl aišku, kad dvasinė tarpusavio santykių piramidė pasauliniame kli/inde egzistuoja, ir ją sudaro žmonės ir grupės, kurios yra toliau arba arčiau dvasinio suvokimo. Bet dėl mūsų tarpusavio ryšio jie taip pat vieni kitus veikia.
Visa žmonija tarpusavyje susijusi, įskaitant ir tuos, kurių akivaizdžiai šiame pasaulyje nėra, t. y. buvusius ir būsimus kabalistus, taip pat ir tas sielas, kurios dar ne iki galo pasireiškė Žemėje, nors mūsų pasaulyje naujų sielų nėra – visos jau ne kartą buvo pačioje žemiausioje ir aukščiausioje plotmėse. Bet esmė tokia, kad mes veikiame viename integraliame kli/inde, kuris vadinamas Begalybės pasaulio Malchut, ir todėl lemiame vieni kitų  būsenas.
Dvasinė piramidė ne tik apspendžia kieno nors lygmenį, kuriame jis vis toliau juda, o kiekvienas mūsų daro įtaką kitam dėl  visuotinio tarpusavio ryšio. Todėl nieko nuostabaus, kad  kitame pasaulio gale, tarkime, Kosta Rikoje, yra tam tikra žmonių grupė, kuri dabar taip pat siekia dvasinio suvokimo arba, atvirkščiai, yra dar žemesnės būsenos negu vakar ar užvakar.
Mes patiriame įvairiausius pakilimus ir kritimus ir esame priklausomi net nuo tų žmonių, kurių visiškai nepažįstame, bet  kurie turi tam tikrą santykį su dvasiniu judėjimu. Beje, visas pasaulis dvasinio judėjimo atžvilgiu aiškiai auga. Kitaip tariant, dvasinė piramidė egzistuoja, bet jos būsenas  apsprendžia visi kartu ir juda joje taip pat bendrai.
Viskas priklauso nuo kiekvienos grupės konkrečių  pastangų. Nepaisant to, kad yra stipresnės ir silpnesnės grupės, mes visiškai priklausome vieni nuo kitų ir todėl norime pakelti visus. Mes norime patraukti visą žmoniją, kad ši dvasinė piramidė harmoningai vystytųsi ir palaipsniui įgautų rato formą, kuriame visi būtų lygūs, nors visi turime specifines savybes, sąlygas ir galimybes. Bet dvasiniame pasaulyje į visa tai atsižvelgiama.
Todėl, jeigu kiekviena grupė stengiasi kaip galėdama, tai to užtenka, kad  palaikytų visas kitas grupes ir į visus įsijungtų.

Iš 2013 m. spalio 20 d. pamokos tema „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“

Žmogus, ieškantis brolių

Komentarų nėra

Pajausti Šviesą

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kas yra praktinė kabala?
Atsakymas: Praktinė kabala – kada tu pradedi jausti aukštesniąją Šviesą, kuri pereina per tave kitiems.
Kai bandai susivienyti su draugais, jauti, kaip tarp jūsų atsiranda egoistinis laukas, kuriame pradeda veikti Šviesa, kaip ji įeina ir išeina, sąveikauja su šiuo lauku, pradeda jį keisti, mažinti.
Po to ima veikti atspindėtoji Šviesa ir tu jauti, kaip ji įeina į tave ir išeina ir kas dėl to vyksta. Tu tai jauti savyje, savo viduje.
Juk išorėje nieko nėra! Viską, ką matai, matai ir jauti savo viduje – dvasiniame pasaulyje niekas nejuntama išorėje.

Iš 2013 m. spalio mėn. 21 d. pamokos „Grupė ir platinimas“

Klausimas: Kas yra praktinė kabala?

Atsakymas: Praktinė kabala – kada tu pradedi jausti aukštesniąją Šviesą, kuri pereina per tave kitiems.

Kai bandai susivienyti su draugais, jauti, kaip tarp jūsų atsiranda egoistinis laukas, kuriame pradeda veikti Šviesa, kaip ji įeina ir išeina, sąveikauja su šiuo lauku, pradeda jį keisti, mažinti.

Po to ima veikti atspindėtoji Šviesa ir tu jauti, kaip ji įeina į tave ir išeina ir kas dėl to vyksta. Tu tai jauti savyje, savo viduje.

Juk išorėje nieko nėra! Viską, ką matai, matai ir jauti savo viduje – dvasiniame pasaulyje niekas nejuntama išorėje.

Iš 2013 m. spalio mėn. 21 d. pamokos „Grupė ir platinimas“

Komentarų nėra

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Dvasinis darbas, Grupė

Iš Baal Sulamo straipsnio „Valios laisvė“: Jei mesi teisingą aplinką ir pereisi į netinkamą, tai prarasi visas ankstesnes dvasines žinias – visos paslėptos tavyje jėgos nustos reikštis ir liks neatskleistos. Tik aplinkos pasirinkimas nulemia žmogaus galią valdyti save, už šį pasirinkimą jis vertas apdovanojimo arba bausmės. Todėl išminčiai perspėja: „Susikurk sau mokytoją ir nusipirk draugą“.
Žmogus turi tik rešimo, dvasinę sėklą. Jei nepasės jos žemėje, tinkamoje aplinkoje, ji neišsivystys. Todėl kabalistai visada pirmiausiai rūpinosi aplinka, kuriai reikia mažiausiai dviejų žmonių – minimaliosios daugumos. Kitaip tariant, mokinio ir mokytojo. Jei yra keletas mokinių, jau susikuria draugų grupė, kurioje visi dirba lygiomis sąlygomis.
Taigi, visų pirma reikia pasirūpinti, kad aplinka būtų teisinga: visi lygūs, visi anuliuotų save vieni prieš kitus, nebūtų jokių pašalinių tikslų, išskyrus vienijimąsi, kad leistume Kūrėjui atsiskleisti tarp mūsų. Juk kabalos mokslo tikslas, kūrimo tikslas – tai Kūrėjo atsiskleidimas savo kūriniams, kuriuo pasireiškia Jo gerumas ir siekis suteikti malonumą kūriniams.
Kilimas priklauso nuo to, kiek rūpinamės teisinga, tikra aplinka. Tokioje didelėje asociacijoje kaip mūsiškė, kuri užsiima daugybe įvairiausių projektų, yra keletas bendrijų, tad tie patys žmonės skirtingais santykiais susiję vieni su kitais.
Dėl to reikia pasirūpinti, kad visos išorinių santykių rūšys būtų tik dėl išorinio platinimo ir išorinio darbo. Svarbiausia yra mūsų vieninga vidinė grupė, kur visi lygūs, kur kiekvienas anuliuoja save prieš kitus, siekia vieno tikslo, aukštindami jo svarbą. Nėra nieko svarbiau, nei visuotinas mūsų susivienijimas į vieną žmogų su viena širdimi.
Šis vidinis susivienijimas į grupę turi būti mums pirmaeilis ir svarbiausias uždavinys. O visi kiti ryšiai pagal profesijas, asmeninius tikslus ir darbus organizuojami kitu principu – kaip įmonėje. Tai yra išoriniai santykiai, visiškai nesusiję su grupe. Grupė formuojama tiktai pagal dvasinius principus, ir mums nuolatos reikia rūpintis tik ja.
Kaip ir įprastame gyvenime: yra kažkoks išorinis gyvenimas, be kurio negali egzistuoti mūsų gyvūninis kūnas, bet yra ir aukštesnis, tobulas tikslas, dėl kurio egzistuoja mūsų siela. Štai lygiai taip reikia rūpintis vidine grupe, kad ji būtų švari ir suformuota tiksliai pagal pricipus, aprašytus Baal Sulamo, Rabašo ir visų kartų kabalistų.
Labai svarbu nepainioti vieno su kitu. Išorinius užsiėmimus galima bet kurią akimirką nutraukti ar pakeisti, tačiau svarbiausia yra saugoti vidinę aplinkos struktūrą, kurioje visi lygūs ir vieningi. Taip judėsime pirmyn.

Iš 2013 m. lapkričio 10 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nesiimk ne savo darbo

Komentarų nėra

Neužmik prie vairo

Dvasinis darbas, Grupė

Mūsų noras mėgautis specialiai sukurtas su tokiomis ypatingomis savybėmis, kad siektų ramybės  (tokia prasme, kaip ją supranta mūsų egoizmas). Kitaip sakant, norime gauti malonumą, pasisotinti ir atsipalaiduoti, nusiraminti. Todėl bet koks veiksmas prieš savo norą mėgautis reikalauja iš mūsų pastangų, kad išlaikytume save „sąmoningus“.
Sakykime, kažkokiu momentu pamirštu savo darbą, nes mano egoistinė prigimtis siekia ramybės būsenos. Kaipgi galiu paskubinti save, pasitikrinti ir vėl sugrįžti į sąmoningą būseną tikslo, susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu? Pats žmogus to padaryti negali, jam gali padėti tik aplinka, t. y.  išorinis  poveikis.
Jeigu aš specialiai susikuriu tokią aplinką, tai ji purtys mane ir žadins. Be šito neturiu jokios galimybės garantuoti, kad ateityje kiekvieną akimirką būsiu susijęs ir teisingai nukreiptas į kūrimo tikslą: į „Izraelio, Toros ir Kūrėjo“ vienybę.
Toks kelias vadinamas Šviesos, laiko greitinimo (achišena) keliu. Esant stipriam aplinkos palaikymui aš tobulėju, nuolat ieškodamas – kaip koks senolis, einantis susilenkęs ir ieškantis, ką pametė, dar prieš pamesdamas. Nuolat tikrinu save, ar nenukrypau nuo teisingos krypties, vedančios Izraelio, Toros ir Kūrėjo, suvienytų į vieną visumą, link? Ar nesumažinau reikalavimų, pagal kuriuos vertinu savo ištikimybę kūrimo tikslui?
Jeigu užmirštu tikslą, tai aplinka gali greičiausiai mane sugrąžinti ir jį priminti. Jeigu tai neįvyksta, tada Kūrėjas man padeda, atsiųsdamas priminimą ir grąžindamas į kelią jau ne tokiais maloniais būdais. Jaučiu kažko netekęs, gailiuosi savo poelgių arba išgyvenu nemalonius įvykius. Kūrėjas man primena, priversdamas gailėtis dėl apsileidimų dvasiniame darbe arba dėl kažkokių materialių problemų įprastame gyvenime.
Poveikio metodas priklauso nuo to, kiek nutolau nuo krypties, vedančios Izraelio, Toros ir Kūrėjo vienybės link. Jeigu vis dar lieku tam tikruose šio kelio rėmuose ir „nenuvažiavau“ nuo pagrindinio plento, tai aplinka sugrąžina mane į teisingą kryptį. Jeigu pamiršau tikslą ir neparuošiau sau aplinkos, kuri išlaikytų mane teisinguose rėmuose, tai visiškai nusimušiu nuo Šviesos kelio ir pateksiu į kančios kelią.

Iš 2013 m. spalio mėn. 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Kai ateina išgelbėjimas

Komentarų nėra

Visko pagrindas yra pusiausvyra

Auklėjimas, vaikai, Platinimas

Klausimas. Jei mes sakome žmonėms, kad egoizmas  – mūsų prigimtis, tai susiduriame su aršiu pasipriešinimu.
Atsakymas. Teisingai. Todėl visada prieš atskleidžiant ligą reikia pasirūpinti vaistais. Jūs ruošiatės kažkam „smogti“ – smokite, jei tai būtina, bet iš pradžių paaiškinkite, kodėl, kam ir koks teigiamas rezultatas iš to išeis.
Tas pats ir su vaiku, kuriam galima pliaukštelti, bet kad jis žinotų, kad tu tai darai su meile, jo naudai, tiksliai siekdamas tam tikro tikslo kovojant su jo egoizmu, o ne todėl, kad nerviniesi.
Klausimas. Kitaip tariant, aš pasakoju pacientui, kad jo laukia sunki operacija, kuri neabejotinai pagerins jo būseną?
Atsakymas. Ne. Iš pradžių reikia nupasakoti geresnę būseną, atvaizduoti ją, padėti pajusti. Ir kai priekyje žmogus pamatys savo kitą būseną, tada jam daug ryškiau ir teisingiau atsiskleis jo diagnozė. Jis viską teisingai supras, o kitu atveju jis ją užgniauš, sulamdys, nenorės suvokti. Jam tai bus iš tikrųjų baisu – norėsis kuo greičiau pamiršti, išmesti, ištrinti iš atminties.
Komentaras. Mes pravedėme seminarą grupei, kurią sudarė 50 proc. medikų, norinčių, kad visuomenė būtų sveika. Kai pradėdavome kalbėti apie pusiausvyrą, ji buvo aiškinama medicinos požiūriu: tai kraujo spaudimas 120/80, tam tikras leukocitų skaičius, pH faktorius ir dar šešiolika rodiklių
Atsakymas. Tai fiziniai pusiausvyros pasireiškimai. Pažeidžiant vidinių sistemų fiziologinius pusiausvyros parametrus pasireiškia liga, o bet kuri liga – tai pusiausvyros pažeidimas.
Taikydami integralią metodiką mes pasiekiame pusiausvyros kitame, aukštesniame lygmenyje: psichologiniame, fiziniame, dvasiniame, jutiminiame – nesvarbu, kokiame. Medikai turi suprasti, kad tas pats principas veikia visuose lygmenyse.
Tas pats dėl psichologų ir psichiatrų. Visi mes savo gyvenime, visur, bet kokioje būsenoje siekiame pusiausvyros. Juk nėra teigiamo be neigiamo. Galima suteikti žmogui tokį teigiamą stresą, kad jo širdis neatlaikys didelio džiaugsmo. Taigi visko pagrindas yra pusiausvyra.

Iš 2013 m. spalio 20 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Išskirtiniai egoistai

Komentarų nėra

Tiesiai į bukumą

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Nuomonė (Jaunimo kultūros institutas, Viena). Jaunimas juda tiesiai į absoliutų bukumą, jaunimas turi menkas galimybes išsigelbėti.
Mokymo programos sudaromos remiantis tik ekonominių interesų logika, tuo, kas bus naudinga darbo rinkoje. Muzikos, literatūros, dailės dėstymo valandų mažėja.
Kultūrinio švietimo atsisakymas suduos smūgį demokratinės visuomenės pagrindams, ateinančiai kartai truks gabumų politiniams sprendimams priimti. Dauguma šiandieninio jaunimo – tai pragmatikai. Protestai iš esmės turi materialias priežastis.
Švietimo susiejimas su ekonominiais interesais priešingas 1968-ųjų metų studentų neramumų kartos idealams – ji mąstė bendresnėmis kategorijomis: apie trečiąją pasaulį, aukštojo mokslo reformą, socialinius dėsnius, dalyvavimą priimant sprendimus.
Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje įvyko lūžis egoistiškos visuomenės naudai. Jos esmė tokia: „Mes norime pasiekti didžiausią materialinį apdovanojimą.“ Kalbama apie sėkmę, įvaizdį, vartojimą. Svarbu ne tai, kaip aš jaučiuosi, o kokį mane mato kiti, kokius daiktus, pabrėžiančius mano socialinį statusą, aš turiu. Vaikai anksti išmoksta, kaip geriau „parduoti“ save.
Būtina, kad humanistinės vertybės vėl vaidintų svarbų vaidmenį švietimo sistemoje.
Komentaras. Būtina ne tik sustiprinti mokymo programą kultūros pamokomis, bet ir visiškai pakeisti jos pagrindą – padaryti ją ne šiaip sau humanistine, o altruistine, t. y. integralia, kuri mokytų formuoti integralią visuomenę ir joje gyventi.
Vienpusiais metodais, nepaisydami naujos kartos norų, socialinės, asmeninės, visuomeninės, finansinės ir kitų krizių nepanaikinsime! Būtina įžvelgti bendrą jų priežastį ir veikti prigimtiniais, natūraliais, o ne išgalvotais, dirbtiniais metodais. Taip atsiskleidė integraliojo ugdymo ir švietimo metodika.

Komentarų nėra

Štai toks rezultatas

Dvasinis darbas, Platinimas

Klausimas: Kam platinime teikti pirmenybę – pačiam veiksmui ar jo rezultatui?
Atsakymas: Rezultatas nepriklauso nuo mūsų, jis priklauso nuo paties veiksmo. Veiksmas atsiranda kaip rezultatas Aukštesniosios Šviesos per tavo pastangas grupės centre, o paskui per tavo pastangas dirbant su auditorija per užsiėmimus.
Tu veiki dviejuose taškuose. Jei iš pradžių stengiesi įeiti į grupės centrą, surasti ten Kūrėją ir darbuotis būtent šio centro viduje, tai prisijungi prie šio šaltinio, jį išsaugai savyje. Paskui ateini į auditoriją, prisijungi prie jos, užduodi klausimus, aiškini, nuolatos galvodamas apie tai, kaip tu perleidi jiems Aukštesniąją Šviesą, kad jie susijaudintų, pajaustų ją – galbūt dabar dar nesąmoningai, dar nežymiai, bet kad ji pradėtų juose veikti.
Šis tavo ketinimas praleisti kaip laidininkui Aukštesniąją Šviesą iš šaltinio, iš grupės centro, kur pasireiškia Kūrėjas, išorinei auditorijai vadinamas veiksmu – Šviesos platinimu tinkle tarp visų sielų.
Jei tai darai, tai rezultatas jau nepriklauso nuo tavęs. Leisk Šviesai pasireikšti, tegul tai bus ne iš pirmo, o iš antro ar trečio karto. Pamatysi, kaip tai veiks.
Pamatysi pagal tai, kaip žmonės ims keistis, kaip tavo auditorija jaus alkį tokiems susitikimams, sieks ateiti ir vėl susivienyti: „Man čia šilta! Aš čia pasikraunu, praturtėju, susišildau!“ Jie tai pajus viduje. Jiems to reikės kaip deguonies. Štai čia – rezultatas.

Iš 2013 m. spalio 20 d. pamokos pagal temą „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas platinimo laikotarpis

Pasauliui reikia mūsų

Komentarų nėra

Grupė ir dešimtukai

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Mano grupėje „dešimtuko“ sąvoka nepripažįstama, apie tai nekalbama. Yra kažkoks bendras sutarimas, kad dešimtukas ir grupė – tai skirtingi dalykai, kad dešimtukas labiau susijęs su platinimui. Bet kai vyksta platinimo aptarimai, niekas nekalba apie dešimtukus. Kodėl taip yra?
Atsakymas: Iš esmės nežinau, kuo skiriasi dešimtukas ir grupė.
Dešimtukas – tai sambūris žmonių, kurie gali susivienyti, o paskui atsiskirti.
O grupė – vis dėlto tai, kas labiau sutelkta, pastovu, suvienyta. Ji kuria aplink save  tam tikras išorines sąlygas: turi patalpas, tam tikrą darbą. Grupė – tai tvirčiau, solidžiau ir daugiapusiškiau.
Dešimtukas gali būti organizuojamas spontaniškai, tarkime, tam, kad paprasčiausiai būtų išspręsta kokia nors problema. Pavyzdžiui, surenkame dešimt draugų, kurie šiuo metu neskuba į darbą, ir iš jų organizuojame dešimtuką.
Manau, kad dešimtukai neturi būti nuolatiniai. Bet kurie draugai iš mano grupės, iš bet kurios, bet kur esančios pasaulinės grupės gali būti mano dešimtuko nariai. Šiandien ryte – taip, o vakare – kitaip ir t. t. Kitaip tariant, dešimtukas – tai mūsų metodas  susiburti, suvienyti, kad pakiltume, išspręstume konkrečią problemą, pakeltume maldą, sukurtume ketinimą. Juk kai žmonės ruošiasi dalyvauti kažkokiame renginyje, jie prieš tai susirenka, ir šį susirinkimą taip pat galima pavadinti dešimtuku.
Dešimtukas – hebrajiškai „minjanas“ , reiškia „skaičius“. Manoma, kad malda gali kilti tik iš minjano (dešimties žmonių).
Kitaip tariant, kad galėtume kreiptis į Kūrėją, reikia mažiausiai dešimties žmonių. Mažiau nesiskaito, nes vienas žmogus negali pakelti iki Kūrėjo savo asmeninio egoistinio noro. Kai jis šį norą anuliuoja, kad susijungtų su kitais, o kiti padaro tą patį jo atžvilgiu, tada sukuriamas bendras noras, bendras ketinimas.
Tarkime, ratas – tai dešimt žmonių. O rato viduje visi dešimt žmonių, anuliuodami save prieš kitus, sukuria bendrą troškimą – vadinamąjį „tamsiai raudoną kamuoliuką“.
Toks dešimtukas turi ypatingą savybę. Juk dvasinės pakopos yra susijusios viena su kita taip, kad pirmosios pakopos dešimtukas lygus aukštesniosios pakopos vienetui. Todėl norėdami pakilti iš vienos pakopos į kitą turime sukurti tokį junginį, kai visi dešimt žmonių taptų kaip vienas. Čia slypi dvasinio darbo principas. Todėl dešimtukas vadinamas minjanu, iš žodžio „mone“ (skaitliukas).


Todėl skirtumas tarp grupės ir dešimtuko visiškai akivaizdus. Dešimtukas – tai spontaniškai susibūrę žmonės, kurie turi ypatingą  norą tarpusavyje susivienyti, pasitraukti nuo savo egoizmo.
Egoizmas nubloškia  kiekvieną jų atgal, o jie, priešindamiesi jam, viduje jungiasi siekdami susivienyti. Kitaip tariant, „tamsiai raudonas kamuoliukas“ – tai visuma visų pastangų siekiant susivienyti.
Vadinasi, kiekvienas jaučiasi esantis rato viduje, dešimtuko viduje, atsijungęs nuo savęs ir besijungiantis  tik su kitais. Psichologiškai tarytum kažkur pakilau, nuskridau, išėjau iš savęs. Bet iš tikrųjų neišėjau iš savęs į kažkokią erdvę, kur sklendžiu, skraidau, medituoju. Esu kartu su kitais ypatingoje mūsų bendrų pastangų, bendrų siekių erdvėje.
Būtent čia iš šios būsenos ir kyla veržimasis Kūrėjo link. Juk mūsų bendros vidinės  pastangos (kitas ratas) – tai jau ne tik pastangos, o MAN – Malda Kūrėjui.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos  tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykla išrinktiesiems

Monolitinis dešimtukas

Komentarų nėra

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dvasinis darbas

Klausimas. Supančioje aplinkoje propaguojami tikslai vilioja mane labiau už tikslą, kurį man iškelia kabalistas ir stengiasi perteikti grupė. Ką daryti su šiuo prieštaravimu?
Atsakymas. Aš turiu tikslą, dėl kurio gyvenu. Jeigu ne jis, tai tiesiog „gyvūniškai“ egzistuočiau, instinktyviai vengdamas mirties ir pripuolamai tenkindamasis tuo, kas pakliuvo.
Betgi ne, mano gyvenime yra tikslas, ir, padedant grupei, aš viską organizuoju taip, kad nuo jo nenukrypčiau. Visi kiti mano veiksmai turi atitikti kryptį gyvenimo tikslo link.
O šis tikslas – Kūrėjo atskleidimas arba susiliejimas su Juo. Jis pasiekiamas laikantis principo „Pamilk savo artimą kaip patį save“, jungiantis grupėje. Ir tik tai man turi rūpėti.
Iš esmės mes kalbame apie vienas kitame esančių dvasinių parcufų struktūrą. Visa ko šerdis – gyvenimo tikslas. Kad jį pasiekčiau, man reikia grupės. Kad stiprinčiau grupę, man reikia platinimo. Vadinasi, man reikalingas visas šis pasaulis, arba „pasaulio tautos“.
Bet svarbiausias man yra būtent tikslas, o visa kita – jam pasiekti būtini elementai. Jeigu ne tikslas, aš jais nesinaudočiau. Aš darau ir naudoju tik tai, kas padeda siekti tikslo.
Ir grupė turi atitikti tą pačią užduotį. Todėl ir pasakyta, kad reikia visada rinktis geresnę aplinką – aš keičiu grupę kas kartą iš jos imdamas tai, ko man reikia tikslui pasiekti.
Procesas dinamiškas: platinimas taip pat nuolat transformuojasi pagal tai, kaip turime stiprinti grupę, kad jos centre rastume bendrą jėgą ir atskleistume Kūrėją. Kad Jį atskleisčiau grupės centre, – pasitelkdamas jos laidavimo jėgą ir teisingą platinimą, – man reikia išeiti į platųjį pasaulį, perimti žmonių norus, jų įsipareigojimus, baimes ir rūpesčius, pajusti spaudimą, kuris privers mane veikti. Taip manyje subręs tikrasis reikalavimas, ir štai tada atskleisiu Kūrėją.
Visi šie elementai yra reikalingi kelyje, išskyrus išorinį pasaulį kaip tokį – jame mes tik platiname. Kūrėjas grupės centre – grupė, palaikanti laidavimą, – aš grupėje – platinimas. Tokia yra teisinga, mums žinoma schema: žemesnysis, aukštesnysis ir aukštesnis virš aukštesniojo. Arba vidinis, vidurinis ir išorinis.

Iš 2013 m. spalio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“

Komentarų nėra

Tvirtai stovėti „ant vienos kojos“

Dvasinis darbas, Grupė

Mes nežinome savo prigimties ir todėl nuolatos klystame vienaip ar kitaip vertindami save, neteisingai kaltindami arba teisindami. Reikia suprasti, kad neturime jokios galimybės pamatyti tiesą ir vienintelė išeitis – pasikliauti Šviesa, grąžinančia prie šaltinio.
Tai, kaip mes įsivaizduojame save, savo savybes, kurios mums dabar atrodo gražios arba nelabai patrauklios, – kol kas labai toli nuo tikrojo savęs supratimo. Jis atsivers tada, kai Kūrėjo Šviesoje mes pamatysime tikrąją savo prigimtį. Tik tada galėsime nuspręsti, kas mumyse yra gero ir kas blogo.
Netgi puikybė nėra nereikalinga savybė. Pasakyta: „Tesipuikuoja tavo širdis Kūrėjo keliuose.“ Tai yra mes turime didžiuotis, įveikti sunkumus, tvirtai laikytis tiesos kelio, neleisdami niekam išstumti iš jo arba savęs pažeminti. Tokiu atveju nuolankumas netinka.
Mūsų įsivaizdavimuose apie save ir apie kitus labai daug painiavos, todėl vienintelis sprendimas – tai traukti Šviesą, grąžinančią prie šaltinio. Tik Kūrėjo Šviesoje imsime matyti tiesą. Iki tol reikia tik tiksliai vykdyti kabalistų patarimus, kad kuo greičiau priartėtume prie teisingo visos mūsų prigimties ir savęs matymo.
Teisingą požiūrį mums paaiškino išminčius Gilelis: „Nedaryk draugui to, ko nekenti pats.“ (Šitaip jis atsakė mokiniui, paprašiusiam jo paaiškinti visą Torą „stovint ant vienos kojos“.) Tai kol kas vienintelis pasitikrinimas, kuris tavo jėgoms.
Jeigu tvirtai stovi ant šio vieno pagrindo, „ant vienos kojos“, tai šito pakanka. Nors tavo būsena, stovint ant vienos kojos, labai nesaugi ir nepastovi. Jeigu laikaisi šio vieno pagrindo ir ne daugiau, visada paisydamas taisyklės „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“, tai galėsi tobulėti.
Daugiau nieko nereikia – pakanka tik šito. Tai būtina ir pakankama sąlyga. Išskyrus susivienijimą, daugiau nieko nereikia, ir tik jo siekiant reikia nuolatos dirbti. Veiksmo prigimtis tikrinama tik žiūrint, ar sustiprėjo mūsų vienybė. Visa kita neturi reikšmės, kad ir kas aplinkui mus vyktų. Tai jau bus „antra koja“, „trečia“, kuri tik sukels dar didesnę painiavą mūsų darbe. Todėl rūpinkitės tik savo susivienijimu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai