Pamokanti istorija apie kaimo asilą

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl parašyta, kad žmogus sėja lauką verkdamas? Kodėl jis nesidžiaugia? Kodėl turiu visą laiką verkti?
Atsakymas: Visada sėjama liejant ašaras, nes eikvojame didžiules jėgas ir jaučiame nepatenkintą norą. Ką reiškia „arti“ vidiniame darbe? Paimu plūgą ir imu arti save pasikinkęs asilą arba jautį. O jeigu neturiu jaučio, tai pasikinkau savo namiškius, kad jie vilkdami šitą plūgą išartų vagą žemėje – mano nore.
Savu noru gyventi jie išars vagą manyje, mano širdyje. Į šią vagą man reikia pasėti grūdus. Bet aš noriu juos suvalgyti! Nesuprantu, kam man juos mesti žemėn – tai visiškai nenatūralu. Jeigu kas nors pažvelgtų į mane iš šalies, sušuktų: „Kam juos išmeti, geriau išsikepkime duoną!“ Mano elgesys labai keistas: aš užberiu grūdus žeme ir, negana to, dar laistau juos vandeniu, kad jie supūtų. Laukiu, kada gi jie supus – grūdai, kuriais galėčiau prasimaitinti. Aš panašus į kažkokį beprotį.
Po to prasikala pirmieji daigai, ūgliai, stiebeliai. Kol sulauksiu pirmųjų subrendusių varpų su grūdais, praeis daug laiko. Visas mano elgesys atrodo visiškai neracionalus. Tačiau „Nėra protingesnio už patyrusį“, ir aš suprantu, kad tokiu būdu gaunama duona.
Klausimas: Bet ar turiu garantiją, kad bet kokiu atveju tikrai „išdygsiu“? Negali būti jokių klaidų kelyje?
Atsakymas: Jeigu suklysi, tai pasėja prapuls, o jeigu nesuklysi – išdygs. Jeigu žinai, kaip teisingai naudotis visais kūrimo dėsniais, tai su džiaugsmu rinksi derlių ir ragausi visus vaisius. Tačiau tai tik su sąlyga, kad nebūsi toks naivus valstietis, kuris maitinasi žaliais, neapdorotais grūdais kaip jo asilas.
Knygoje „Safra de cnijuta“ pasakojama istorija apie prasčioką, kuris niekada nebuvo išvažiavęs iš savo kaimo. Tačiau kartą jis staiga pateko į miestą ir pamatė, kad ten parduodamos įvairiausios skanios bandelės, duona, pyragaičiai. Jis nustebo: iš kur atsiranda toks stebuklas? Jam atsakė, kad iš rugių grūdų, kuriuos jis augino ir siuntė į miestą.
Bet jis nieko apie tai nežinojo, nes buvo toks pats „asilas“, kaip ir tas, kurį turėjo. „Miestas“ reiškia, kad mes susivieniję, ir tada mums pavyksta iškepti tokią skanią duoną. Kol būsi vienas – gyvensi asilo lygmenyje. Pažanga įmanoma tik žmonėms susivienijus – tai pirmoji, pati žemiausia sudužusios sielos ištaisymo pakopa.

Iš 2013 m. spalio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.