Bulgarijos kongresas. 4–oji pamoka
Klausimas. Jūs dažnai sakote, kad pavydas, pyktis ir garbės troškimas padeda grupės draugams pajudėti susivienijimo link.
Atsakymas. Jeigu draugai grupėje siekia susivienyti ir pajunta įvairiausias kliūtis – pavydą, neapykantą, atstūmimą, – tai jie turi suprasti, kad tai specialiai duoda Kūrėjas tam, kad jie siekdami vienybės įgautų papildomų jėgų, reikalingų pirmajai pakopai įveikti.
Todėl, kai einame pirmyn, visada gauname kliūčių, nes mūsų potencialo per mažai tam, kad pakiltume aukštyn. Truputį pakilau, bet to per mažai, ir esu numetamas žemyn. Dar truputį pakilau – ir vėl bloškiamas žemyn. Visos šios mažos kliūtys paskui sumuojamos.
Negalime vienu šuoliu pasiekti pirmosios pakopos. Sakykime, kad esu ant „nulinės“ pakopos, nuo kurios turiu pakilti iki pirmosios.
Kaip galiu tai padaryti? Kūrėjas suskirsto šią pakopą į daugybę būsenų, kurių metu judu aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn.

Negaliu pakilti aukščiau tam tikro lygmens, todėl pakylu, bet nežymiai.
Užtat po to sumuojamos visos mano buvusios būsenos, kurios buvo būtinos, kad pakilčiau į pirmąjį lygmenį.
Žmogui atrodo, kad nuolat vyksta vienas ir tas pats – netgi galbūt viskas vyksta blogiau nei anksčiau! O iš tikrųjų visa tai sumuojama, kaip pasakyta, kaip kad dedant grašį prie grašio susikaupia didelė suma, kol po grašį surinksime visą mūsų turtą, kuris pasireikš vienu kartu.
Todėl pats svarbiausias dalykas mūsų kelyje – tai kantrybė! O tas, kuriame prabyla išdidumas, pasiliks, kaip sakoma, prie savo interesų nieko nepešęs, jam nieko neišeis. Svarbiausia – kantriai palenkti pačiam save.
Juk visos būsenos, kurias išgyvename – dar kongresas, dar platinimo akcija, dar pamoka, dar seminaras ir t. t., – viskas kaupiasi. Šie veiksmai niekur nedingsta, jie amžiams įtraukiami į jūsų „apskaitos lapą“, kuris nurodo, kiek jums dar liko iki pirmosios pakopos.
O ją pasiekus viskas tampa aišku, toliau einate matydami. Bet pirmoji pakopa pati sunkiausia, todėl ji vadinama „išėjimu iš Egipto“. Visos kitos pakopos irgi nėra paprastos, bet jas įveikiame suprasdami, sąmoningai, jausdami pažangą. O pirmoji pakopa – visiškai mums uždengta.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. 4-osios Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis skirtumas

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Klausimas: Integraliojo ugdymo metodika rūpi tiems, kurie trokšta pokyčių. Vaikas tokio troškimo neturi, jam kol kas viskas gerai. Be poreikio šios metodikos nesuvoksi…
Atsakymas: Netapatinkite mažo vaiko su suaugusiuoju.
Į suaugusį žmogų turime kreiptis per jo kančias ir problemas: šeimos, darbo, asmenines, finansines, sveikatos. Raskime, kas jam blogai, ir per tai į jį kreipkimės: „Tu sergi? – Pasveiksi. Tau nesiseka? – Pradės sektis“ ir t. t. Tuo žmogų galima sudominti ir pritraukti į užsiėmimus, nes integrali grupė galiausiai viską pataiso. Palaipsniui joje žmogus tampa laimingas. Koks skirtumas, kokiu būdu!
Su vaiku elgiamės kitaip: vaiko neklausiame, nori ar nenori. Mes privalome jį užauginti. Tuo tikslu jam reikia suteikti tam tikrą kiekį žinių, įgūdžių ir, svarbiausia, išmokyti teisingo elgesio visuomenėje, teisingo tarpusavio bendravimo.
Vaikas ateina į integraliąją mokyklą, kad įsisavintų visa tai, ką jam duoda, pačiu lengviausiu, maloniausiu būdu, kad mokėtų elgtis su žmonėmis, turėtų su jais teigiamą ryšį, kad suprastų, kaip veikia visa sistema: miesto, šalies, pasaulio valdymas.
Tai visai kitas būdas. Vaiką reikia išugdyti kaip integralų, t. y. turintį visas žinias apie pasaulį ir sėkmingai mokantį su juo sąveikauti.

Iš 2013 m. rugsėjo 24 d. TV programos „Per laiką“

Iš Baal Sulamo laiško (Nr. 57): „Rašau todėl, kad nenuleistum rankų ir neprarastum tikėjimo Kūrėjo gailestingumu. Ir nors iš anksto nieko nepamatysi, bet tą akimirką, kai visiškai pripildysi tau skirtų pastangų taurę, ateis maldos metas…
Ir dosniai atsilieps į ją Kūrėjas, kaip žada išminčiai: „Tikėk, kad stengeisi – ir radai!“ Juk iki tol tu nesugebi taip melstis, kad išgirstų Kūrėjas.“
Mūsų noras gali gauti viską, ko tik užsigeidžia. Klausimas tik toks, ar jis iš tikrųjų nori? Mums reikia pasiekti tokios jo būsenos, išvystyti užbaigtą, tobulą norą, juk tik toks noras veikia dvasiniame lygmenyje.
Materialiame pasaulyje galima apsimetinėti, žaisti žaidimus, tarsi norėtume – juk visas šis pasaulis melagingas. Šiame pasaulyje viskas vyksta paties noro viduje, nesiaiškinama priešinant du norus: norą gauti ir norą duoti. Ir jeigu viskas verda tik vieno ir to paties noro viduje, tai mes galime įsivaizduoti bet ką. Juk iš esmės tai nieko nekeičia.
Visa kūrinija vertinama tik dviejų norų: gavimo ir davimo, kūrinio ir Kūrėjo sąveikos plotmėje. O toje sąveikoje bet kuriuo momentu, bet kokioje būsenoje, kiekvienoje norų dalyje veikia tik tikras noras, toks, kuris pasiekė paskutinę, ketvirtąją savo stadiją: „bhina dalet“.
Jeigu kol kas nenusipelnei, kad tavo noras mėgautis būtų ištaisytas į norą duoti, vadinasi, nepasiekei paskutinės, 4-osios noro stadijos, ir turi dar dirbti. Viską lemia tai, ar tavo malda tikra, kitaip tariant, ar pasieki 4-ąją stadiją, ar ne.
O tai priklauso nuo tavo pastangų, juk privalai „padaryti viską, ką tik sugebi“. Todėl reikia pasitikrinti, ar vykdai visus kabalistų patarimus ir ar atitinkamai dirbi. O jei ne, suprantama, kad nieko negausi. Čia veikia griežti dėsniai. Dvasiniame pasaulyje egzistuoja tik pilnas AVAJA (užbaigtas noras). Jei dar nepasiekei pilno AVAJA, 4-osios noro stadijos, tai nesuveikia šitas trigeris – tu nepritrauki Šviesos, grąžinančios į šaltinį, kuri tave iš egoizmo pakeistų į davimą. Tik padedant Šviesai įmanoma pakilti į kitą pakopą ir pasiekti atskleidimą.
Kūrėjo atskleidimas – tai žmogaus noro mėgautis, kuris virsta davimu, atskleidimas. Būtent tai vadinama Kūrėjo atskleidimu, juk Kūrėjas – davimo savybė, pasireiškianti žmoguje, kuomet šis nori atiduoti.
Bet ar tu iš tikrųjų šito nori? Negali būti, kad stengeisi iš visų jėgų, bet tai neįvyko. Pagal dėsnį tai turi įvykti! Todėl, net jeigu šauki, reikia patikrinti, į ką kreipiesi. Kūrėjas tarsi negirdi tavo riksmų, juk tai dėsnis, kurio nepalenksi. Visi šitie riksmai tik tam, kad pažadintum patį save, kad prisiverstum veikti, stengtis ir galų gale užbaigtum tau skirtą darbą.
Baal Sulamas rašo, kad apie tai reikia iš anksto žinoti, kad neprarastum vilties ir nenuleistum rankų. Iki paties paskutinio momento, netgi akimirksnį iki visų jėgų atidavimo nežinai, kad pasiekei tikslą. Todėl tai ir vadinama atradimu – juk tu gauni davimo jėgą, kurios anksčiau nepažinojai. Ir netgi vėliau, kiekvienoje vis aukštesnėje pakopoje, tu atrandi kažką visiškai naujo.
Todėl pasakyta: „Stengeisi – ir radai!“ Bet šitas radinys, kuriam buvo atiduotos visos jėgos, atsiskleidžia pagal griežtą dėsnį, kurio apeiti neįmanoma.

Iš 2013 m. lapkričio 11 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Baal Sulamas „Kabalos mokslas ir jos esmė“: Šio pasaulio tikrovė iškyla prieš visus vienodai, bet suprantame ją skirtingai: kai kurie vystosi iš kartos į kartą, o kiti atsitraukia atgal.
Visi mato šiame pasaulyje vienus ir tuos pačius dalykus, vienus ir tuos pačius reiškinius. Ir vis dėlto svarbu tai, kas į juos žiūri: tarkim, ar vaikas, ar suaugęs žmogus pačiame jėgų žydėjime, ar senolis. Skirtumas čia  – požiūryje. Juk yra jutimo organai ir yra protas, slypintis už jų ir analizuojantis tai, ką jie jaučia, – priklausomai nuo suvokimo lygio.
Vadinasi, mes su jumis turime ypatingas, nuostabias sąlygas. Nėra didesnio stebuklo nei šis pasaulis: Kūrėjas sukūrė kažką tokio, kur galime gyventi ir pradėti dvasinį kelią iš nedvasinės būsenos. Prieš mus tikrovė, kurią visi matome, bet suvokiame kiekvienas pagal savo išorinį supratimą.
Sakykime, aš nufotografavau draugą mūsų naujojo centro statyboje. Man tai buvo tiesiog dirbantis žmogus ir tik vėliau paaiškėjo, kad jis dirbo savanoriškai, siekdamas brolybės ir laidavimo kartu su visais. Tačiau fotografija iš esmės lieka ta pati.
Tokia šio pasaulio specifika: čia viskas priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia „kadrus“, iškylančius prieš visus…

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jos esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Klausimas: Kodėl sakoma, kad „nėra prievartos dvasiniame kelyje“, kitaip tariant, neįmanoma jėga priversti atlikti dvasinius veiksmus, bet sakoma ir „verčia jį, kol jis pats panorės“?
Atsakymas: „Nėra prievartos dvasiniame kelyje“ reiškia, kad jau būnant ant dvasinio laiptelio, pakilti nuo vienos pakopos ant kitos galima, tik pasiekus visišką laisvę. Kitaip tariant, turi tapti laisvas nuo visko, įskaitant Kūrėją, ir gebėti atlikti nepriklausomą veiksmą.
Patenki į situaciją, kai turi laisvę daryti ką nori, kas tau patinka ir pats valdai bausmę bei atlygį. Tu matai, kad ir kokį veiksmą atliktum Kūrėjui: artimą ar tolimą, gerą ar blogą – negausi nei atlygio, nei bausmės. Be to, daug lengviau atlikti veiksmą, nukreiptą prieš Kūrėją, nežiūrint į tai, kad sieki Kūrėjo ir stengiesi padidinti Jo svarbą, kad atliktum veiksmą dėl Jo, dėl davimo savybės. Tai vadinama laisvuoju pasirinkimu.
Pasirinkimo laisvė atveria žmogui galimybę tapti iš tikrųjų nepriklausomam nuo visko, įskaitant ir Kūrėją. Ten, tame taške, galima pasakyti, kad „nėra prievartos dvasiniame kelyje“. Būtent ten žmogus pasirenka, kad nori stengtis dirbti dėl Kūrėjo. Jis tarsi pasirenka sunkesnįjį kelią.
Pasirinkimo laisvė – tai vidurinioji linija, vienas trečdalis Tiferet, labai subtili pusiausvyra, tarsi jautri svarstyklių rodyklė tarp dviejų subalansuotų gėrio ir blogio jėgų, šventumo ir bjaurumo.
Neįmanoma pasirinkimo laisvė, jei kažko bijau, gėdijuosi arba per stipriai noriu atlygio. Pasirinkimas galimas tik tokiu atveju, kai esu visiškai laisvas nuo visų baimių ir pavojų, taip pat nuo visų malonumų, kurie švyti man priešakyje. Šią būseną turiu suformuoti iš daugybės faktorių, o po to privalau nuspręsti, ką su ja daryti. Juk jei tampi visiškai neutralus, tai kaip galėsi veikti, kuo remdamasis priimsi sprendimus?
Kai iš tikrųjų pasieki tokią laisvą būseną, renkiesi pastangas. Ten, kur gali stengtis, ir yra teisingas kelias. Vadinasi, tavo egoizmas tau tiksliai parodo, kur yra tiesa. Būtent jis paima tave už rankos ir atveda pas Kūrėją. Egoizmas tau rodo, kad jei eisi šia kryptimi, tau teks padirbėti, kad įveiktum jo išdėstytas kliūtis.

Iš 2013 m. spalio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Paliepus ar pasirinkus

Kur prasideda laisvė

Nuomonė: (Dalai Lama XIV, 2012 A D) Visos pasaulinės religijos, ypatingą  reikšmę skirdamos meilei, atjautai, kantrumui ir atlaidumui, gali prisidėti prie dvasinių vertybių vystymosi ir tai daro.
Bet tikrovė yra tokia, kad etikos prisiejimas prie religijos daugiau nebeturi prasmės. Todėl aš vis labiau įsitikinęs, kad atėjo laikas rasti būdą sprendžiant dvasingumo ir etikos klausimus apskritai apsieiti be religijos.
Komentaras: Kūrėjo – meilės jėgos, valdančios pasaulį, paslėptis egzistuoja dėl mūsų egoizmo, kuris priešingas Kūrėjo savybei ir dėl to Jo nejaučia. Kūrėjo atskleidimas įmanomas tik  pakeičiant mūsų egoistinę prigimtį, viskas dėl savęs, į altruistinę, viskas dėl kitų, pagal taisyklę „Pamilk savo artimą kaip save“.
Kvietimas žmogui pasikeisti glūdi visose religijose, bet negali būti jų įgyvendintas, nes pakeisti mūsų prigimtį galima tik paveikiant ją pačiam Kūrėjui, šviesai O“M. Tai mums leidžia kabala (žr. Baal Sulamo straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“). Ten taip pat kalbama ir apie etiką…

Amerikos kongresas. Pirmoji pamoka
Šiandien mes labai arti išsitaisymo. Iš esmės mes jau įžengėme į tą etapą, kai iš tikrųjų įgyvendiname išsitaisymą.
Tai kodėl žmonija atrodo dar egoistiškesnė? Kur mūsų pastangų efektas?
Esmė ta, kad žmonės vis dar neturi priežasčių keistis į gerąją pusę. Bendras egoistinis noras tebesivysto ir dar nepasiekė taisymosi. Priešingai, jis tampa vis blogesnis.
Ir čia turime paaiškinti, koks yra tas etapas, kuris vyksta prieš pakilimą.
Jei žmogaus noras būtų mažas, žmogus nemąstytų apie nieką, išskyrus maistą, vandenį ir nakvynę. Turėdamas didesnį norą žmogus siekia pažinti pasaulį, pamatyti naujas vietas, nuplaukti už jūros ir t. t. Paskui jis ima siekti žvaigždžių, žvelgia į atomų gelmes.
O kai noras išauga dar didesnis, žmogus nukreipia žvilgsnį į save: „Kas vyksta su manimi?  Nejaugi viskas baigiasi mirtimi? O galbūt už šios „užsklandos“ yra dar kažkas?“ Dabar jam maža to, ką geba suvokti penki jutimo organai, jis nori pakilti aukščiau jų, nori išsiaiškinti, ar yra kažkas iki jiems atsirandant ir jiems išnykus?
Visa tai kyla iš mūsų noro. Vystydamasis jis išauga, nuolat didėja, kol dalis žmonių iškelia sau svarbiausius klausimus: „Dėl ko reikia gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kas vyksta su manimi ir pasauliu? Kas slypi anapus mano būties? Kokia jėga mane valdo?“ Žmogui kyla jausmas, kad tokia jėga yra. Ir tada jis nori pažinti ją, nori atverti šio pasaulio „dėžutę“, prasiskverbti į jo paslaptis, atspėti gyvenimo paslaptį ir paskirtį.
Anksčiau panašūs klausimai domino vienetus. O šiandien tokių žmonių milijonai – ir jie ateina norėdami gilintis į kabalos mokslą. Jokia kita metodika negali jų nuraminti. Joks hobis, jokia religija, joks mokymas. Pats noras vystydamasis neišvengiamai atveda juos į kabalą.
O tuo metu mūsų pasaulis pasineria į tamsą. Juk kai noras auga ir neprisipildo, gyvenimas tampa jam tamsa…

Iš 2013 m. lapkričio 16 d. Amerikos kongreso pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Begalybę pasieks kiekvienas

Klausimas: Kas yra svarbiausia, ką mums būtina papasakoti žmonėms?
Atsakymas: Žmonėms mes turime perteikti faktą: Nepakeitę žmogaus prigimties iš neapykantos kitiems į meilę, mes veikiame prieš gamtos vystymąsi integralios formos link ir tuo sukeliame vis didesnes asmenines ir bendras problemas.
Reikia visais ryšių kanalais papasakoti apie tai, kad įgyti „meilės artimui“ savybę – tai ir yra kabalos mokslo užduotis, tai ir yra teisingo dvasinio darbo (avodat Ašem) rezultatas.
Tuo kabalos mokslas ir skiriasi nuo religijos: kabala sutinka su sąlyga, kad „Pamilk artimą kaip pats save – tai svarbiausia Toros taisyklė“, o religija mano, kad pagrindinis dalykas – tai vykdyti fizinius priesakus. Todėl netaiso žmogaus prigimties, kuri būtent tam ir yra skirta.
Kabala mano, kad jei nesiekiama tikslo „Pamilti artimą kaip save“, vadinasi, Toros iš viso nėra laikomasi, nes tai bendra Toros taisyklė – būtent šis tikslas veda žmogų prie davimo savybės, prie „lišma“ – dėl Kūrėjo.
Jeigu žmogus nesiekia tikslo pakilti virš savo egoizmo, tai jo veiksmai tik didina jo egoizmą. Tokiu atveju, užuot priartėjęs prie davimo ir meilės savybės, tai yra atskleidęs Kūrėją, žmogus tolsta nuo Kūrėjo ir pavirsta „ever rav“ – „irei Ašem ovdei Paro“, kurių visi veiksmai yra dėl savo egoizmo, dėl atlygio šiame arba kitame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite duoti prieš savo norą

Rinkis, su kuo sutapti

Tyrimai: Dauguma mokslininkų netiki pomirtiniu gyvenimu. Tačiau profesorius Robertas Lancas tvirtina galįs įrodyti, kad egzistuoja gyvenimas po mirties. Įrodymai slypi kvantinėje fizikoje. Pagal biocentrizmo teoriją, mirtis, kaip mes ją suprantame,  – tai iliuzija, sukurta mūsų sąmonės.
Mes manome, kad gyvenimą lemia anglies dvideginio ir molekulių aktyvumas. Kol jos aktyvios, mes gyvename, o paskui – pūvame žemėje. Žmonės tiki mirtimi, nes juos to moko,  arba dėl to, kad žmogaus sąmonė gyvenimą sieja su vidinių organų darbu. Bet gyvenimas ir biologija užima centrinę vietą tikrovėje, gyvenimas kuria Visatą, o ne atvirkščiai.
Tai reiškia, kad žmogaus sąmonė nulemia Visatos objektų formą ir dydį. Viskas, ką jūs matote, negali egzistuoti be mūsų sąmonės. Erdvė ir laikas yra mūsų proto instrumentai. Kai tik sutinkate su šia teorija, jums tampa akivaizdu, kad mirties nėra.
Komentaras: Kabala kalba apie tai nuo Adomo laikų. Pasaulio pojūtis subjektyvus. Kol kas jaučiame egzistavimą per tai, kas yra vadinama mūsų kūnu, kitaip tariant, mūsų penkiuose jutimo organuose. Kabala leidžia kiekvienam žmogui išvystyti papildomus jutimo organus ir pajusti kitą pasaulį, aukščiau gyvūninio kūno egzistavimo.

Klausimas. Gyvendamas integraliame pasaulyje aš negaliu žinoti, dėl kokių neištaisytų dalykų patiriu smūgius. Galbūt nukrypau nuo kelio ir Kūrėjas tokiu būdu mane grąžina į jį, o galbūt tai vyksta dėl išorinių, visos kartos problemų? Kaip žmogus gali pasitikrinti kelyje, kad jis atlieka teisingą darbą?
Atsakymas. Integralus pasaulis – tai Begalybės pasaulio projekcija. Begalybės pasaulyje mes jau esame, tik jis nuo mūsų yra paslėptas. Turime kreipti save tos Begalybės link, kad būtų  „veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Tai yra aš turiu suprasti, kad prieš save matau sudužusią tikrovę – taip aš jaučiu savo jutimo organais. O iš tiesų, ji vienalytė: yra tik viena siela, užpildyta viena Šviesa, ir viena jėga, kuri  palaiko viso to vientisumą.
Kaip man savo asmeninėmis pastangomis pasiekti, kad  kiekvieną savo gyvenimo akimirką aš tai jausčiau?
Yra nedidelių problemų, kurios žmogui duodamos spręsti dabar, nes tai įmanoma. O yra globalesnių problemų, kurių kol kas jis nepajėgus ištaisyti.
Tarsi atsistoju priešais rentgeno aparatą, mane peršviečia ir rodo nuotrauką. Aš joje matau žvaigždes, planetas, Žemę, Žemės rutulyje kažkokius darinius: akmenis, augalus, gyvūnus, žmones. Kažkur sprogsta žvaigždės, skrieja galaktikos, pats Žemės rutulys viduje kaista, o mes gyvename ant jo plonos plutos, šiek tiek padengtos augalija, it galva plaukais. Po ją braido kažkokie gyvūnai ir maži žmogučiai. Visa tai aš matau savo rentgeno nuotraukoje.
Vis dėlto man yra sakoma: „Nekreipk dėmesio į šį visą didelį vaizdą! Kol kas palik tas žvaigždes ir visą Žemės rutulį su jo biosfera. Susitelk į tai, ką šiuo metu gali ištaisyti.“
Ir tuomet aš apriboju savo požiūrio kampą, nustoju jaudintis dėl viso pasaulio, juk vis tiek neturiu instrumentų jam ištaisyti. Nėra prasmės tiesiog sėdėti nusiminusiam ir verkti dėl to, kas vyksta kur nors Honolulu.
Pirmiausia man duodama dešimties žmonių grupė. Daugiau negu dešimt aš savo galvoje sutalpinti negaliu. Į šitą dešimtuką aš turiu sutelkti visą savo dėmesį ir suformuoti savo santykį su visu pasauliu, kurį matau rentgeno nuotraukoje, bet per šių dešimties žmonių prizmę. Juos aš galiu išlaikyti dėmesio centre. Ir vienydamasis su jais aš galėsiu teisingai žiūrėti į visus kitus, į tai, kas vyksta už grupės ribų.
Aš turiu tikėti, kad jeigu sukursiu teisingus santykius grupėje, to pakaks, kad įgyčiau teisingą požiūrį į visą pasaulį. Jeigu dabar kas nors man reikš pretenzijas, kad nepasirūpinau kokia nors tolima zulų gentimi, esančia kitame Žemės gale, tai pasakysiu: „Negalėjau, nes į visą pasaulį žvelgiau per grupę. Pažiūrėkite į objektyvą patys ir įsitikinkite!“ Jie ateina, žiūri, mato, kad iš tiesų aš nieko negalėjau padaryti, ir atsiima visus kaltinimus.
Taip aš visą laiką žvelgiu per grupę. Ir jeigu mane pasiekia problemos, susijusios su visa grupe, tai galbūt jos iškilo visai žmonijai arba visai Žemei, bet turiu žinoti, kad jos atsiskleidė man todėl, kad dėl ryšio su grupe jau galiu į jas susitelkti. Jos jau yra tame paveiksle, kurį matau objektyve, fokusuojančiame mano žvilgsnio spindulį. Tai yra šis įvykis patenka į grupės matymo lauką.
Taip aš tobulėju. Kol kas negaliu aprėpti viso pasaulio ir viskuo pasirūpinti. Aš žinau tik vieną dalyką: jeigu rūpinsiuosi tuo, ką turiu daryti savo lygyje, tai ir bus mano teisingas poveikis tikrovei. O daugiau aš nesugebu, ir daugiau iš manęs nereikalaujama, kaip kad iš mažo vaiko, kurio prašoma daryti tai, kas tinka jo amžiui.

Iš 2013 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė ir dešimtukai

Dvasinės linijos pradžios taškas