Pateikti Sekmadienis, 15 gruodžio, 2013 dienos įrašai.


Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

Dvasinis darbas, Grupė, Realybės suvokimas

Klausimas. Gyvendamas integraliame pasaulyje aš negaliu žinoti, dėl kokių neištaisytų dalykų patiriu smūgius. Galbūt nukrypau nuo kelio ir Kūrėjas tokiu būdu mane grąžina į jį, o galbūt tai vyksta dėl išorinių, visos kartos problemų? Kaip žmogus gali pasitikrinti kelyje, kad jis atlieka teisingą darbą?
Atsakymas. Integralus pasaulis – tai Begalybės pasaulio projekcija. Begalybės pasaulyje mes jau esame, tik jis nuo mūsų yra paslėptas. Turime kreipti save tos Begalybės link, kad būtų  „veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Tai yra aš turiu suprasti, kad prieš save matau sudužusią tikrovę – taip aš jaučiu savo jutimo organais. O iš tiesų, ji vienalytė: yra tik viena siela, užpildyta viena Šviesa, ir viena jėga, kuri  palaiko viso to vientisumą.
Kaip man savo asmeninėmis pastangomis pasiekti, kad  kiekvieną savo gyvenimo akimirką aš tai jausčiau?
Yra nedidelių problemų, kurios žmogui duodamos spręsti dabar, nes tai įmanoma. O yra globalesnių problemų, kurių kol kas jis nepajėgus ištaisyti.
Tarsi atsistoju priešais rentgeno aparatą, mane peršviečia ir rodo nuotrauką. Aš joje matau žvaigždes, planetas, Žemę, Žemės rutulyje kažkokius darinius: akmenis, augalus, gyvūnus, žmones. Kažkur sprogsta žvaigždės, skrieja galaktikos, pats Žemės rutulys viduje kaista, o mes gyvename ant jo plonos plutos, šiek tiek padengtos augalija, it galva plaukais. Po ją braido kažkokie gyvūnai ir maži žmogučiai. Visa tai aš matau savo rentgeno nuotraukoje.
Vis dėlto man yra sakoma: „Nekreipk dėmesio į šį visą didelį vaizdą! Kol kas palik tas žvaigždes ir visą Žemės rutulį su jo biosfera. Susitelk į tai, ką šiuo metu gali ištaisyti.“
Ir tuomet aš apriboju savo požiūrio kampą, nustoju jaudintis dėl viso pasaulio, juk vis tiek neturiu instrumentų jam ištaisyti. Nėra prasmės tiesiog sėdėti nusiminusiam ir verkti dėl to, kas vyksta kur nors Honolulu.
Pirmiausia man duodama dešimties žmonių grupė. Daugiau negu dešimt aš savo galvoje sutalpinti negaliu. Į šitą dešimtuką aš turiu sutelkti visą savo dėmesį ir suformuoti savo santykį su visu pasauliu, kurį matau rentgeno nuotraukoje, bet per šių dešimties žmonių prizmę. Juos aš galiu išlaikyti dėmesio centre. Ir vienydamasis su jais aš galėsiu teisingai žiūrėti į visus kitus, į tai, kas vyksta už grupės ribų.
Aš turiu tikėti, kad jeigu sukursiu teisingus santykius grupėje, to pakaks, kad įgyčiau teisingą požiūrį į visą pasaulį. Jeigu dabar kas nors man reikš pretenzijas, kad nepasirūpinau kokia nors tolima zulų gentimi, esančia kitame Žemės gale, tai pasakysiu: „Negalėjau, nes į visą pasaulį žvelgiau per grupę. Pažiūrėkite į objektyvą patys ir įsitikinkite!“ Jie ateina, žiūri, mato, kad iš tiesų aš nieko negalėjau padaryti, ir atsiima visus kaltinimus.
Taip aš visą laiką žvelgiu per grupę. Ir jeigu mane pasiekia problemos, susijusios su visa grupe, tai galbūt jos iškilo visai žmonijai arba visai Žemei, bet turiu žinoti, kad jos atsiskleidė man todėl, kad dėl ryšio su grupe jau galiu į jas susitelkti. Jos jau yra tame paveiksle, kurį matau objektyve, fokusuojančiame mano žvilgsnio spindulį. Tai yra šis įvykis patenka į grupės matymo lauką.
Taip aš tobulėju. Kol kas negaliu aprėpti viso pasaulio ir viskuo pasirūpinti. Aš žinau tik vieną dalyką: jeigu rūpinsiuosi tuo, ką turiu daryti savo lygyje, tai ir bus mano teisingas poveikis tikrovei. O daugiau aš nesugebu, ir daugiau iš manęs nereikalaujama, kaip kad iš mažo vaiko, kurio prašoma daryti tai, kas tinka jo amžiui.

Iš 2013 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė ir dešimtukai

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra