Pateikti sausio, 2014 mėn. įrašai.


Gali keikti, tik nepamiršk Manęs

Dvasinis darbas

Yra tokia dvasinio darbo taisyklė: „Daryk bet ką – tik nepabėk.“  Kad ir kaip blogai jaustumeis galvodamas apie Kūrėją, vis tik tai yra kur kas geriau nei atsitraukti nuo Jo. Nėra didesnio nusikaltimo ir bausmės žmogui nei bet kokio ryšio su Kūrėju nutraukimas, kad ir akimirkai, – nesvarbu, ar tas ryšys buvo malonus, ar nemalonus žmogaus egoizmui.
Gali būti bet kas, bet svarbiausia – nepamiršti Kūrėjo. Netgi jei visiškai nesutinki su Juo ir koneveiki visą šį darbą ir santykius – nesvarbu, tai irgi laikoma ryšiu su Juo, tik kol kas ne „veidas į veidą“ ir net ne „veidas į nugarą“, o tik „nugara į nugarą“. Būna ir tokių visiškos nesantaikos santykių. Vis dėlto bet koks ryšys vėliau nulems vystymąsi. Baisiausia – nutraukti ryšį.
Jeigu įsigilinsime į šią akimirką esantį ryšį, tai jame pasieksime susiliejimą, visišką kūrimo sumanymo realizavimą, galutinį ištaisymą (Gmar tikun). Kad tik pagautume siūlo galą, kokį nors pirmąjį kontaktą, o visa kita jau priklausys nuo mūsų – nuo to, kaip žiūrėsime į tą ryšį.
Be šito nieko daugiau nereikia. Kūrėjas visada laiko atvėręs tiesioginio kontakto galimybę. Jis atviras visiems – nusidėjėliams ir teisuoliams, nepriklausomai nuo to, kaip kiekvienas šį ryšį jaučia. Svarbiausia, kad žmogus pakeistų savo požiūrį į šį ryšį, ir tuomet jis galės praplėsti savo pojūčius, patirti įspūdį, išvystyti įvairias santykių, jausmų, išgyvenimų formas. Jo ryšys su Kūrėju prasiplės, taps turtingas, daugialypis.
Visa tai priklauso tik nuo žmogaus. Kūrėjas duoda jam pirmą kontakto tašką. O jeigu žmogus nereaguoja į šį kvietimą, Kūrėjas ima žaisti su šiuo tašku, savo prisilietimu ima žadinti jame jautrumą: prisiliečia arba ne. Ir tęsia tol, kol žmogus pabunda. Vis dėlto vėliau žmogus šį ryšį turi vystyti pats – lakstyti paskui Kūrėją.
Kūrėjas nekeičia savo santykio su žmogumi. Jis ir toliau nori visiško susiliejimo su juo. O tam, kad žmogus siektų šio susiliejimo, Jis pradeda sukti ratą aplink žmogų, imasi įvairių priemonių, kad paakintų jį ieškoti stipresnio ryšio. Tad reikia visada prisiminti, kad viskas, kas vyksta mumyse ir aplink mus, visi mūsų santykio su Kūrėju pasikeitimai duoti iš aukščiau vienu tikslu – padėti mums susilieti su Juo viename dideliame glėbyje.

Iš 2014 m. sausio 15 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Neišlaikytas egzaminas

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Komentarų nėra

Praeities pamokos ateičiai

Dvasinis darbas

Žmogus paprastai graužiasi dėl savo praeities ir dabarties, nes nesupranta, kad ji nulemta, ir taip turėjo nutikti. Du principai: „Niekas nepadės man, išskyrus mane patį“ ir „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją“ turi persipinti, o ne kaitaliotis tarpusavyje, kaip darbo diena su nakties poilsiu.
Prieš kiekvieną savo pastangą ir po jos reikia suderinti šiuos du principus. Praėjusią akimirką sugeria Begalybės pasaulis, tada nebegalimas joks išskaičiavimas jos atžvilgiu. Visas išskaičiavimas dabar sietinas tik su Kūrėju.
Baal Sulamas straipsnyje „Tiesioginis ir netiesioginis Kūrėjo poveikis“ rašo, kad jei kažkuri raidė tarsi ministras neatlieka teisingų veiksmų, tai Kūrėjas pašalina ją, įterpdamas į jos vietą kitą raidę. Mes dar tiksliai nesuprantame, kaip tai veikia, bet turime įsisavinti, kad dėl ateities ir net dabarties gailėtis nereikia!
Bijoti reikia tik dėl ateities: ar galėsiu taip pasiruošti, kad atskleisčiau kitą rešimo, kad suteikčiau Kūrėjui malonumą?
Praeitis ir dabartis yra „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją“ valdžioje, todėl nereikia nieko dėl jų aiškintis, išskyrus savo santykį su tuo, kas įvyko. Tai vienintelis dalykas, kurį reikia atlikti. Mes nekeičiame pačios tikrovės – tikrovė keičiasi, keičiantis mano požiūriui į ją. Viskas priklauso nuo mano požiūrio į šį objektą, bet pats objektas lieka toks pats. Keičiasi tik mano suvokimas: priklausomai nuo to, ar jis egoistinis, ar altruistinis kinta bet kuri tikrovės dalis.
Aš keičiu savo jutimo organus. Atsiskleidžia tos pačios 10 sfirų, bet viskas priklauso nuo to, ar mano noras pajėgus atsiginti nuo egoistinio malonumo, ar jis apsaugotas ekranu. Tai iš esmės keičia visą paveikslą.
Jei manau, kad nuo manęs priklauso tai, kas įvyko, ir aš pats pasirinkau, kaip pasielgti – vadinasi, sutinku, kad yra dar viena valdžia, išskyrus Kūrėją – mano asmeninė. Nejau pats nusprendžiau, kaip viskas turi įvykti?
Jei graužiuosi dėl to, ką galėjau vakar padaryti ir nepadariau, arba gailiuosi, kodėl šiandien neatėjau į pamoką, vadinasi, aš pats nulėmiau savo veiksmus ir nusprendžiau neiti. Kitaip tariant, išskyrus Kūrėją, yra dar viena jėga, viešpataujanti tikrovėje – aš pats. Apie tai sako Kūrėjas: „Negaliu būti vienoje vietoje su išpuikėliu“. Jei noriu būti šalia Kūrėjo, turiu anuliuoti save. Tada aš būsiu su Juo.
Todėl privalau pasakyti, kad viskas, kas įvyko praeityje, iki pat dabartinio momento, atėjo iš Kūrėjo, ir turėjo būtent taip būti. Juk taip Jis apskaičiavo ir suplanavo iš anksto. Turiu padėkoti už tai, kaip už patį didžiausią prizą – už visas savo nesėkmes ir trūkumus. Dėl to Kūrėjas ir verčia mane gailėtis to, kas įvyko, kad pasakyčiau, jog viskas įvyko Jo valia, siekiant išmokyti mane ateityje elgtis kitaip.

Iš 2013 m. gruodžio 18 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Komentarų nėra

Skaitymas – jau nebe mūsų metodas

Auklėjimas, vaikai, Platinimas

Klausimas. Šiandien, išsitaisymo epochos pradžioje, žmonės nebeskaito knygų. Tai kokiu būdu jie gaus žinių iš pirminių šaltinių?
Atsakymas. Šiandien žinios iš pirminių šaltinių gali būti perduodamos tik vizualiai.
Žmonės iš tikrųjų nebeskaito – nes negali, nesupranta to, kas parašyta. Tai ne atsitiktinumas, ir aš jokiu būdu nesmerkiu dabartinės kartos. Jos paskirtis – suvokti vizualią informaciją. Jai sunku transformuoti raides į kažką suprantamo, lengvai „suvirškinamo“, o ir apskritai ši karta negeba suvokti pasenusio švietimo.
Gaila laiko, kurį vaikas praleidžia mokykloje. Jis ten tiesiog gadinamas, tarsi besistengiant įdiegti visiškai seną programą į naujos kartos kompiuterį. Jis jos nepriima, negali jos pritaikyti sau. Vaikams lieka grynai „mechaninis“ suvokimas – net ne pačios medžiagos, o bandymų ją „įdiegti“. Neteisingas pats informacijos pateikimas, jis neatitinka naujų švietimo taisyklių, nepavyksta įsisavinti ir apdoroti informaciją.
Šiandien vizualioji informacija užima pirmąją ir vienintelę vietą. Knygų epocha baigėsi. Žmonės ne nenorės, bet tiesiog nesugebės skaityti. Vis labiau jiems patinka antraščių formatas, jie tegali suvokti keletą eilučių, o daugiau tiesiog nemato. Tai ko gi galime reikalauti iš augančios kartos?
Vizualios informacijos pateikimo pranašumas tas, kad ji leidžia žmogui priimti keletu srautų plūstančią informaciją. Tai ne tik „paveikslėlis“, bet ir kalba, ir truputis skaitymo, ir muzika, ir kita. Taigi iš tikrųjų kalbame ne apie paprastą vizualią informaciją – drauge su vaizdu per pagrindinį suvokimo kanalą žmogus gauna ir papildomus šaltinius. Ir tai daryti jis geba.
O kabalos mokslo tekstus žmonės kaip tik skaitys tokia forma, kuria jie yra parašyti, – ir pirmiausia Baal Sulamo, pritaikiusio tekstus mūsų kartai. Kaip ir anksčiau, pirminiai šaltiniai bus reikalingi. Kas užsinorės prasiskverbti į vidų ir „pasikapstyti“ ten savarankiškai, vis tiek turės skaityti kabalistų knygas.

Iš 2013 m. gruodžio mėn. 17 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo istorija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlapoti duris rytojui

Naujasis „Facebook“ veidas

Komentarų nėra

Ar laukei išsilaisvinimo?

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kaip žmogui, kuris pirmą kartą nusprendė dalyvauti kongrese, įveikti visus sunkumus ir nieko nepaisant išlaikyti jo svarbą?
Atsakymas: Tiesiog būti kartu su mumis, palaikyti ryšį per televizijos kanalą arba internetą. Tada situacija per likusias savaites pasikeis į gerą.
Juk kelyje į kongresą nebūna neįveikiamų kliūčių. Ir būtent atvažiavęs ir prisijungęs prie mūsų žmogus pamatys, kaip gerai tai veikia visas jo gyvenimo sritis. Pastangos „aukščiau žinojimo“ padės jam išspręsti daugelį savo problemų, atsikratyti daugelio bėdų.
Aš nebijau taip sakyti, nes tokios kabalistų garantijos, pateiktos pirminiuose šaltiniuose. Šis žinojimas ne mano, o jų.
Jeigu žmogus, kuris du metus mus mato tik ekrane, turi galimybę dvi su puse dienos paskirti kongresui, kurio po to teks laukti mažiausiai metus, kaip galima neatvažiuoti? Kaip galima sau taip pakenkti? Galiausiai kas jam liks iš gyvenimo? Kaip jis tikisi jį realizuoti?
Pasakyta, kad gyvenimo pabaigoje žmogaus sielos klausiama, ar jis studijavo Torą ir ar laukė išsilaisvinimo? „Siela“ – tai indas, kuris gauna pripildymą, t. y. Kūrėjo pajautimą. „Ar studijavo Torą“ reiškia: ar jis norėjo pritraukti Šviesą, grąžinančią prie Šaltinio? Ar veržėsi ten, kur turi būti meilė?
Juk „Tora“ – tai „prieskonis“ nuo blogio prado, ta pati priemonė, kurioje slepiasi Šviesa, grąžinanti prie Šaltinio . Būtent tam ir skirtas kongresas – visiems kartu pritraukti Šviesą ir atskleisti ryšyje tarp mūsų esantį Kūrėją.
Apie tai ir klausia žmogaus sielos: „Ar siekei pritraukti Šviesą, kad taptum panašus į Kūrėją? Ar laukei išsilaisvinimo?“ Čia veikia principas: „darbavaisi – ir radai“. Šis „radinys“ ir yra dvasinis išsilaisvinimas.
Kada gi užsiiminėti tuo žmogui, esančiam kitapus ekrano? Iš kur jam žinoti, kaip tai daroma? Todėl jis kviečiamas į ypatingą renginį, kur viskas paruošta jo atvykimui, kur jam „ant lėkštutės“ atnešama galimybė užsiimti tik tuo, kas jo gyvenime svarbiausia. Ir tada, be abejonės, jam bus ką atsakyti į šį svarbiausią klausimą.
Angelas, klausiantis sielos prie dvasinio pasaulio vartų, – tai metafora, kuri mums aiškina, kaip svarbu nepraleisti gyvenimo veltui.Ypač kai turi galimybę, kaip pasakyta, „įgyti savo pasaulį per akimirką“. Ir tu dar galvoji? Jeigu turėtum kokią nors kitą galimybę, tai nedelstum nė sekundės. Taigi turime suprasti, kad būtent čia iš esmės ir pasireiškia blogio jėgų pasipriešinimas.

Iš 2014 m. sausio 16 d. pamokos pagal „Pratarmę Knygai Zohar“

Komentarų nėra

Neleisti žmonijai degraduoti

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Platinimas

Jau ne kartą sakiau, o dabar matome savo akimis, kad milijonai žmonių netenka aktyvios veiklos. Jie gauna minimalias pašalpas, sėdi namuose ir nežino, kuo užsiimti.
Žmogus degraduoja! Keletą mėnesių arba, dar blogiau, metų nedirbdamas jis praranda gabumus. Tampa neproduktyviu visuomenės elementu, nes atpranta dirbti. Žmogų sukūrė darbas! Ieškojimai, įtampa, mokymasis!
Todėl žmogus palaipsniui degraduoja, virsta paprasčiausia baltymų mase. Ir ką gi su ja daryti?! Ji eis į gatves ir viską iš eilės niokos. Tai mes jau matome.
Be to, artėja kitas, pats baisiausias etapas: naikinama vidurinioji klasė, valstybės ramstis. Užsidarys įmonės, sustos gamyba – viskas ims ristis žemyn. O kas toliau? Šie žmonės taip pat gaus davinį. Bet jie įpratę prie kitokio gyvenimo lygio!
Išliks tik auksinis milijardas, netgi mažiau, o visi likusieji tenkinsis maisto kortelėmis (talonais, skirtais nepasiturinčioms šeimoms maistui įsigyti), nemokamais pietumis? Kas bus su tais žmonėmis? Juk nėra jokios sistemos, kuri jais rūpintųsi!
Gal valdžia ruošiasi gyventojus maitinti narkotikais, pradedant jau legalizuota marihuana? Tai tikrai ne sprendimas!
Į tai nežiūriu iš humanizmo ar užuojautos pozicijų, neklausiu „Kas atsitiks šešiems milijardams žmonių?!“ Aš į tai žiūriu iš neatitikimo Gamtos vystymosi dėsniui pozicijos!
Žmonijos degradacija sukels didžiules kančias. Žmogus negalės paprasčiausiai sėdėti svetainėje ant sofos, bukai spoksoti į televizorių bei rūkyti žolę ir dar gauti savaitinę pašalpą.
Šito Gamta neleis, nes jos programoje įrašytas visos gamtos išvystymas iki integralios būsenos, ir tai yra neatšaukiamas vystymosi dėsnis.
Gamta turi išvystyti mus iki panašumo į save būsenos, padaryti mus integralios visuomenės integraliais nariais – kiekvieną iš mūsų ir visus kartu. Todėl šeši milijardai žmonių negalės paprasčiausiai atsitraukti ir tenkintis tik narkotikais bei maisto daviniu. Gamta vystys juos toliau. Žmogus turi pasiekti panašumo į Gamtą būseną! Ji turi paversti jį Žmogumi.
Tai gali įvykti tik atkūrus visų sistemų pusiausvyrą. Negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogaus dalys mūsų pasaulyje turi pasiekti pusiausvyrą, t. y. tarpusavio palaikymą, homeostazę.
O žmonių suvienodinimas nuleidžiant juos į žemesnį lygmenį – tai ne homeostazė. Mes turime sąmoningai – ir tai svarbiausia – užauginti save iki „žmogaus“ lygmens, sudaryto iš dviejų priešingų savybių: egoistinės ir altruistinės, bei teisingai sąveikauti, balansuodami tarp jų.

Iš 2012 m. spalio 24 d. TV programos „Integralus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Laisvė nuo likimo kaprizų

Komentarų nėra

Pirmyn ant oro pagalvės

Dvasinis darbas, Grupė, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kur rasti jėgų blogį branginti kaip gėrį?
Atsakymas: Savaime aišku, mes neturime tiek jėgų, mes – tai egoistinis noras. Mums reikalingi ramsčiai, Toros palaikymas, Šviesa. Visą laiką turime stengtis būti švytėjime, kuris mus palaiko, suteikia tvirtą pagrindą, įkvėpimą ir valią tarsi būtume ant oro pagalvės.
Pats žmogus tokių jėgų neturi. Bet tiek, kiek sugeba save anuliuoti grupėje, vertina draugus ir garbina Kūrėją, jis gali visus blogus įvykius priimti kaip galimybę, kuri jam pasiųsta tam, kad judėtų į priekį. Jis jau nekaltina Kūrėjo už jam pasiųstas problemas. Atvirkščiai, jis gali dėkoti Kūrėjui, kad šis tokiu būdu rūpinasi juo, duoda jam vis sunkesnių pratimų, padedančių augti ir tobulėti.
Gyventi ne savo pilve, ne nore mėgautis, o prote, „ekspertinės sistemos“ ribose, kuri viską sprendžia objektyviai – tai labai didelis pasiekimas, kuris įmanomas tik palaikant visuomenei. Net mūsų pasaulyje viskas taip sutvarkyta: jeigu žmogaus nepalaiko visuomenė, jis labai greitai degraduoja ir sulaukėja.

Iš 2013 m. sausio 11 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupirk tiesą ir neparduok!

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Komentarų nėra

Rytinis dingimas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Per pamokas jaučiame galią, siekiame vienybės, neriame į gelmę – bet paskui viskas kažkur dingsta. Vienuoliktą ryto nieko nebelieka. Kurgi yra grupės centras? Ką daryti? Kaip išlaikyti impulsą?
Atsakymas: Visų pirma tai, ką aš suteikiu per pamokas, niekur nedingsta, o pasilieka kiekviename. Dvasiniame pasaulyje nėra tuštumos.
Tegul žmogus negirdi, nesuvokia žodžių, tegul gyvena kitoje šalyje, tegul net nemoka kalbos – niekas nedingsta. O pamokos įspūdžiai praeina, susilpnėja tam, kad jūs, kiek tai įmanoma, patys tai atnaujintumėte. Ir bet kuriuo atveju viskas taip ir liks, kol aš būsiu pajėgus dėstyti pamokas.
Mokymosi metu jūs esate mano įtakoje. Žmogui, kuriam to norisi, bėgant laikui suteikiama pasirinkimo laisvė ir jo pastangos tampa kokybiškesnės. Bet, šiaip ar taip, šis poveikis tam tikra prasme yra injekcija, infuzija, kurią gauna kiekvienas. Ir jūs turite pabandyti iš jos ką nors išgauti.
Juk jei tu panašus į negyvą kūną, tai į jį nenaudinga švirkšti „maistinių medžiagų tirpalą“. Ne, jūs turite kasdien rodyti, kad išaugote dėl eilinio „įšvirkštimo“, pasistūmėjote teisinga kryptimi – grupės centro, vienybės link, reikalavimo atskleisti Kūrėją, kitaip tariant, tarpusavio davimo Jėgą, link.
Taip, dvasios pakilimas, patirtas per pamoką, praeina. Bet ar tai reiškia, kad kiekvieną kartą ateini tik dėl to, kad iš naujo gautum įkvėpimą, o ne dirbtum? Negalima prie to priprasti. Negalima pamokos paversti standartiniu ritualu. Priešingai, kiekvieną dieną reikia reikalauti rezultato: ką aš padariau, ko pasiekiau?
Kas susiję su dalyvavimu rytinėje pamokoje, tai padariau ne aš. Galbūt dėjau ypatingas pastangas kartu su mokytoju ir draugais – tai kitas reikalas. Bet jei klausiausi pasyviai ir svajingai sėmiausi įkvėpimo, kad vienuoliktą valandą likčiau be nieko, – vadinasi, visas penkias valandas po pamokos praleidau tuščiai, nieko nepadaręs su savo įkvėpimu. Ir tai yra blogai.
Man reikia susitarti su draugais: „Vaikinai, pabaikime su šiuo blogu įpročiu, imkime daryti tai, apie ką mums rašo kabalistai. Juk jie nelinki mums blogo, jie mums – tėvai. Teisingai, mes neturime jėgų, nenorime, esame prieš – bet juk pasakyta: jei suformuosime tarp mūsų kitą tarpusavio santykių sistemą, kuri ir vadinama grupe, tai joje galėsime dėti pastangas. Bent jau pajėgsime patys žengti nors mažą žingsnelį pirmyn“.
Taigi susitarti su draugais – tiesiog būtina.

Iš 2013 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jos esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupirk tiesą ir neparduok!

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Komentarų nėra

Antibiotikai nebegydo

Krizė, globalizacija, Sveikata

Pranešimas. Penicilino išradėjas Aleksandras Flemingas dar 1940 m. perspėjo, kad jo išradimo efektas netruks amžinai, nes mikrobai prisitaiko prie vaistų. Kuo prieinamesni tapdavo vaistai, tuo greičiau mikrobai sugebėdavo nuo jų apsiginti.
Antibiotikai praranda savo savybes taip greitai, kad farmacininkams nebenaudinga juos kurti. Vieno vaisto sukūrimas kainuoja apie milijardą dolerių, ir tos išlaidos nespėja atsipirkti per tuos keletą metų, kol mikrobai prie jų prisitaiko. Greitai ir vėl pačios menkiausios infekcijos taps mirtinai pavojingos.
Be antibiotikų žmonės praras galimybę gydyti vėžį ir persodinti organus, nes šios procedūros neįmanomos be imuninės sistemos slopinimo. Bet koks gydymas, kurio metu į žmogaus organizmą švirkščiami preparatai, pavyzdžiui, inkstų dializė, taps neįmanomas.
Apie implantus teks pamiršti. Kalbama apie tiek kosmetinę chirurgiją, tiek širdies vožtuvų implantavimą. Gimdymas taps tokiu pačiu pavojingu vyksmu, kaip ir prieš 100 metų, kai iš 1000 gimdyvių penkios mirdavo.
Komentaras. Problema yra susijusi su maisto produktais: naujų veislių kūrimu ir augalinio maisto perdirbimu, antibiotikų naudojimu gyvuliams auginti. Su  maistu gauname daugybę kenksmingų medžiagų. Dažniausiai yra teigiama, jog tai geriau negu badas. O jeigu mes nukreiptume save į tausojančius tarpusavio santykius, rūpinimosi vieni kitais santykius, tai teisingai paskirstytume maisto produktus, ir mums neprireiktų auginant augalus ir gyvulius naudoti pesticidus, antibiotikus ir t. t.

Komentarų nėra

Šviesa nuo kalno viršūnės

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Klausimas: Draugai mėgina įtikinti mane pakeisti savo nuomonę ir sutikti su grupe. Ir tai mane liūdina, nes aš atleidžiu jiems jų klaidas ir esu pasirengęs tęsti savo kelionę drauge su jais. Kodėl gi jie nemano, kad galiu turėti savo nuomonę, skirtingą nuo grupės? Man tai nemalonu!
Atsakymas: Aišku, kad tau nemalonu. Rytoj draugai gali ateiti pas tave ir pasakyti, kad grupė priėmė sprendimą visiems vilkėti vienodas uniformas – klouno kepurę ir liemenę – viena pusė mėlyna, o kita raudona. Ir ką tu pasakysi?
Tai jau ne kažkoks racionalus ginčas apie tai, kokiu keliu eiti, kai nuomonės išsiskiria, bet abi puses palaiko daug žmonių. Ir todėl galima pasirinkti bet kurią iš jų ir bet kuriuo atveju laikytis visuomenės nuomonės: ne tos, tai kitos, ne su „komunistais“, tai su „kapitalistais“. Nėra problemų, juk visuomenė pripažįsta ir vienus, ir kitus.
Bet jeigu rytoj grupė tau pasakys kažką tokio, kas iš viso nepriimta visuomenėje? Tu sakai, kad negali vaikščioti su klouno kepure, ir ką gi tada su tavimi daryti? Neįmanoma, kad vieni būtų su kepurėmis, o kiti be jų – grupė turi būti vieninga. Privalome priartėti prie tikslo. Jeigu, pasak Baal Sulamo, tikslas reikalauja tokio kelio, tai mes būsime priversti taip daryti.
Komentaras: Aš ir toliau būsiu jūsų draugu, tik be klouno kepurės!
Atsakymas. Bet tada tu mums – ne draugas. „Draugas“ (haver) – iš žodžio „susijungimas“ (hibur). Jeigu nesutinki su mumis, tai negali būti mūsų draugu. Lygiai taip pat besąlygiškai kaip įpareigojimą nešioti klouno kepurę privalai prisiimti pareigą platinti integralųjį ugdymą.
Tai apskritai neturėtų kelti tau klausimų. Yra mokytojas, kuris priima sprendimą, ir tas mokytojas – ne aš, o Baal Sulamas. Aš tik aiškinu jo idėjas, ir mums tereikia jas įgyvendinti. O jeigu žmogus to nedaro, tai kam jam būti su mumis ir be reikalo gaišti laiką? Jis vis tiek nieko nepasieks, juk eina su mumis tik ten, kur leidžia jo egoizmas. O kai tik egoizmas protestuoja ir prireikia eiti truputį aukščiau žinojimo, – per tai jis jau nebegali perlipti.
Aš neignoruoju tokių žmonių, juk jie turi stiprią nuomonę. Ir jeigu jie įveiks tą savo pasipriešinimą, tai stipriai patobulės. Bet jeigu neįveiks – tai taps tiesiog kliūtimi visiems likusiems. Tai ir vadinama „gręžti skylę bendros valties dugne“. Todėl jiems nėra vietos mūsų tarpusavio pasitikėjimo valtyje.
Kelias kuriamas iš visumos taškų, kurių kiekvienas ne iškrenta iš visų kitų, o yra susijęs su esančiais prieš jį ir po jo. Todėl visi drauge jie sudaro liniją. Tik taip šis takas atves tave į Karaliaus rūmus.
O visur kitur, kur karaliauja tavo egoizmas: iš kairės ir iš dešinės kelio pusės, tu gali sutikti su grupe. Bet visa tai nėra dvasinis kelias. Iš visko, kas yra prieš tavo akis, tau reikalingi būtent šie ginčytini taškai. Todėl Baal Sulamas rašo, kad džiaugiasi atsiskleidžiančiais nusidėjėliais. Be šio atsiskleidimo būtų neįmanoma tobulėti. Būtent atsiskleidžiantys nusidėjėliai atveda prie dienos šventumo. Dėl Šviesos, nušviečiančios kelią, tu staiga matai priešais esančias kliūtis ir džiaugiesi, kad jos atsiskleidė.
Todėl džiaugiuosi matydamas, kaip šie nusidėjėliai atsiskleidžia mokiniuose, juk be to neturėtume su kuo dirbti. Jeigu nenori šio darbo, tai gali eiti į kitą vietą: į kairę arba į dešinę pusę – religijos arba chasidizmo link. Ten iš tavęs nereikalaus įveikimo ir tikėjimo aukščiau žinojimo, ir tu tiesiog mokysies.
Čia tu neišsiversi be grupės jėgos, mokytojo ir Kūrėjo jėgos tam, kad pritrauktum Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Tu privalai stovėti su draugais aplink Sinajaus kalną – tarpusavio neapykantos kalną, ir būtent nepaisydamas neapykantos norėti susijungti. Tokia Toros, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, kuris šviečia tau nuo šio kalno viršūnės, gavimo sąlyga.

Iš 2013 m. gruodžio mėn. 13 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiau norų – gerų ir skirtingų…

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Komentarų nėra

Išeiti iš savimeilės kelio

Krizė, globalizacija, Platinimas

Šiandien pasaulis turi keletą „galimybių“ vystytis toliau, tačiau iš tikrųjų jos neįgyvendinamos. Galima visuotinai priimti islamą, galima sukti komunizmo link arba nukrypti į fašizmą. Visi šie variantai pragaištingi, jie labai greitai sunaikins šiuolaikinę infrastruktūrą.
Yra ir kita galimybė: supratus, kad nėra kitos išeities, pradėti žmogaus taisymą. Kiti metodai žmogaus netaiso, o mes siūlome būtent tai. Manau, kad pasaulis jau artėja prie supratimo, kad, neištaisius žmogaus, vėl teks sugrįžti prie tos pačios „plokštelės“.
Mūsų pasaulyje vienoje pusėje yra turtuoliai ir valdantieji (tai nebūtinai sutampa), o kitoje –  vargšai. Atotrūkis tarp jų didėja, ir jis neišnyks. Be to, vargšai niekam nereikalingi. Atvirkščiai, iš viduriniųjų sluoksnių žemyn tarsi lietus ims leistis vis nauji žmonės, kol liks tik du sluoksniai: silpni ir neturtingi – apačioje, turtingi ir stiprūs – viršuje. Du poliariniai kraštutinumai.
Kyla klausimas: ką gi daryti? Juk tai labai pavojinga situacija.
Jei ji pakryps fašizmo link, visi pasuks paskui naująjį fiurerį ir gaus pašalpas, kurios bent jau šildys širdis.
Galima būtų pasirinkti komunizmą – daug kas sutiktų į jį grįžti, nes ten buvo užtikrinta socialinė pagalba. Niekas nemirė badu ir visi jautė (būtent jautė, o ne turėjo) tam tikrą lygybę. Nelabai kur dėsiesi, kai viskas priklauso valstybei ir, nors tai vadinama „liaudies valdžia“, iš tikrųjų „liaudies turtas“ nesiejamas su nuosavu turtu. Ir vis dėlto tuomet buvo juntama vidinė, sielos kompensacija.
Be to, Europoje (greitai ir Amerikoje bei Rusijoje) vis garsiau ims reikštis islamas – kitaip tariant, dar viena ideologija greta komunistinės ir fašistinės. Ji taip pat atsako į klausimą, ką daryti su žmonių visuomene dabartinėje situacijoje, – siūlo įsprausti ją į fundamentalizmo rėmus.
Vis dėlto islamas reikalauja atitinkamai pertvarkyti ekonomiką. Socializmas – taip pat, bet mažesniu laipsniu, jis beveik nepaliečia aukštesniųjų sluoksnių, o žemesniesiems žada tam tikrą lygų paskirstymą. Fašizmas veda visiškai kitokios ekonomikos ir socialinių santykių pertvarkos link.
Štai tokios įmanomos kryptys, bet jos visos veda per egoizmą ir nereikalauja žmogaus pasikeitimo. Keičiasi tik egoistiniai visuomenės tarpusavio ryšiai, nepakylama virš mūsų prigimties.
O kabalos mokslas sako, kad tai nepadės. Liaukimės bergždžiai bandę ir pripažinkime, kad nėra kitos išeities, – būtina taisyti žmogų.
Per visą istoriją vystėmės egoistiškai. Mes gyvename egoizme ir tik pagal jo taisykles planuojame būsimus žingsnius. Čia ir yra keblumas: reikia suprasti, kad toks kelias anksčiau ar vėliau atves prie žlugimo. Socializmas, fašizmas, islamas – bet kuris pasirinkimas, mums esant egoizmo rėmuose, taps tik bėgimu nuo tikro sprendimo ir neabejotinai sukels karus. Neišgyvensime, jei nepasuksime iš savimeilės kelio.
Šiandien būtina taisyti žmogų pasitelkiant integralumo metodiką arba kabalos mokslą. Juk kad ir ką darytume, galų gale turėsime pasiekti tikrą lygybę. Galime palaukti griūties, kad suformuotume naująją kartą ant senosios griuvėsių, tačiau tai galime daryti jau dabar. Tuo Toros kelias skiriasi nuo kančių kelio: mes pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, platiname, greitiname laiką ir tuo pačiu „peršokame“ per kančias, kurios iš tikrųjų visai nebūtinos.
Klausimas. Kas yra „žmogaus taisymas“?
Atsakymas. Vienydamiesi pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kitaip sakant, savyje atskleidžiame mus jungiančią Jėgą. Ir tada tampame viena visuma, atitinkančia Gamtą. Šitaip pagal savybių panašumo dėsnį pasiekiame pusiausvyros su Gamta ir jaučiamės tarsi „materialiame rojuje“. Vienydamiesi atskleidžiame savyje dvasinę jėgą, dvasinę pakopą – tol, kol šis pasaulis išnyks, „išgaruos“.
Ir svarbu prisiminti: galimybė pagreitinti laiką laisvai pasirenkant tolimesnį kelią atsirado tik dabartinėje epochoje – likusiems 220 metams. Anksčiau tokios galimybės neturėjome.
Klausimas. Kuo skiriasi šis vienijimasis? Tuo, kad jis nenukreiptas prieš ką nors?
Atsakymas. Teisingai. Vienijimasis ne prieš ką nors, o už visus ir Kūrėją – tai ir yra kabalos mokslas.

Iš 2013 m. gruodžio 22 d. pamokos pagal straipsnį „Knygos Zohar pabaigai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Fanatizmas, fašizmas arba kabala

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Ar aš taisau pasaulį?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai