Nuo ko prasideda Žmogus

Dvasinis darbas, Grupė, Valios laisvė

Klausimas. Kaip pamatyti aplink save savybes, sfiras, o ne žmones?
Atsakymas. O kam tau matyti žmones mūsų, žemiškąja, šio žodžio prasme? Kam tau veidai? Negi kūnas kažką reiškia? Jis nieko nepasako apie žmogų.
Tiesą sakant, greitai nustosime kreipti dėmesį ir į charakterio savybes. Juk žmogus gauna jas gimdamas arba perima iš aplinkos. Tai nėra jis pats.
Jį paleido į šį pasaulį tėvai, jis buvo mokomas vienose ar kitose įstaigose, kurių jis pats nepasirinko, ir visą gyvenimą žmogų supo kokia nors aplinka. Galiausiai šiandien matome jame būtybę, sukurtą pagal tam tikrą šabloną. Toks jis yra „padarytas“ ir toks nugyvens gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos.
Tai nėra tikrasis jis, čia nėra ko jam priskirti. Jame nėra nė trupučio ko nors pirminio, savito – nei jo kūno savybėse, nei charakterio bruožuose. Viskas – pasekmė to, ką jis vienaip ar kitaip gavo iš kitų…
Žmogus manyje prasideda nuo to, ką gaunu iš aukščiau. Jeigu tampu grupės nariu ir joje veikdamas stengiuosi, tai ir tas pastangas paskatino atitinkamas mokymas. Tai irgi tik auklėjimas. O jeigu pradedu gauti „apšvietimą“ iš aukščiau, dėl kurio manyje gimsta naujos savybės, priešingos ankstesnėms, tai jau yra naujos būtybės užuomazga, ir ta nauja būtybė neturi jokio ryšio su mano kūnu ar charakteriu. Todėl siela ir vadinama „Dieviškąja dalimi iš aukščiau“.
Štai ir išeina, kad išorinis pavidalas ir žmogaus elgesys visiškai nieko nesako. Svarbus tik žmogaus įnašas į grupę, jo pastangos – į jas žmogus galbūt gaus atsaką iš aukščiau ir įgis tai, kas vadinama „Žmogumi“ (Adam).
O iki tol jis ne Žmogus, jis neturi nieko iš tikrojo jo „aš“. Jeigu per gyvenimą jis neištaisė nė vieno savo noro padedamas Šviesos, grąžinančios prie Šaltinio, tai tarsi ir negyveno. Juk jo dvasinė sąskaita tuščia, jis drauge su visais dalyvauja tik istoriniame evoliucijos procese. Čia nieko neišmatuosi, neįvertinsi, nepasversi dvasinėmis „svarstyklėmis“…
Yra tik viena išlyga: žmogus netuščiai nugyveno gyvenimą netgi neištaisęs savęs, jeigu padėjo išsitaisyti kitiems, jeigu priartino juos prie tiesos. Bet kuriuo atveju verta taip veikti kiek galima daugiau. „Gyvenimo užduotis, – „Paskutiniojoje kartoje“ rašo Baal Sulamas, – yra ta, kad nusipelnytum susilieti su Kūrėju, skrupulingai laikydamasis sąlygos veikti tik Jo naudai, arba padėtum daugeliui kitų susilieti su Juo.“

Iš 2013 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašau padaryti mane žmogumi

Mūsų keturių aukštų namas

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>