Rytinis dingimas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Per pamokas jaučiame galią, siekiame vienybės, neriame į gelmę – bet paskui viskas kažkur dingsta. Vienuoliktą ryto nieko nebelieka. Kurgi yra grupės centras? Ką daryti? Kaip išlaikyti impulsą?
Atsakymas: Visų pirma tai, ką aš suteikiu per pamokas, niekur nedingsta, o pasilieka kiekviename. Dvasiniame pasaulyje nėra tuštumos.
Tegul žmogus negirdi, nesuvokia žodžių, tegul gyvena kitoje šalyje, tegul net nemoka kalbos – niekas nedingsta. O pamokos įspūdžiai praeina, susilpnėja tam, kad jūs, kiek tai įmanoma, patys tai atnaujintumėte. Ir bet kuriuo atveju viskas taip ir liks, kol aš būsiu pajėgus dėstyti pamokas.
Mokymosi metu jūs esate mano įtakoje. Žmogui, kuriam to norisi, bėgant laikui suteikiama pasirinkimo laisvė ir jo pastangos tampa kokybiškesnės. Bet, šiaip ar taip, šis poveikis tam tikra prasme yra injekcija, infuzija, kurią gauna kiekvienas. Ir jūs turite pabandyti iš jos ką nors išgauti.
Juk jei tu panašus į negyvą kūną, tai į jį nenaudinga švirkšti „maistinių medžiagų tirpalą“. Ne, jūs turite kasdien rodyti, kad išaugote dėl eilinio „įšvirkštimo“, pasistūmėjote teisinga kryptimi – grupės centro, vienybės link, reikalavimo atskleisti Kūrėją, kitaip tariant, tarpusavio davimo Jėgą, link.
Taip, dvasios pakilimas, patirtas per pamoką, praeina. Bet ar tai reiškia, kad kiekvieną kartą ateini tik dėl to, kad iš naujo gautum įkvėpimą, o ne dirbtum? Negalima prie to priprasti. Negalima pamokos paversti standartiniu ritualu. Priešingai, kiekvieną dieną reikia reikalauti rezultato: ką aš padariau, ko pasiekiau?
Kas susiję su dalyvavimu rytinėje pamokoje, tai padariau ne aš. Galbūt dėjau ypatingas pastangas kartu su mokytoju ir draugais – tai kitas reikalas. Bet jei klausiausi pasyviai ir svajingai sėmiausi įkvėpimo, kad vienuoliktą valandą likčiau be nieko, – vadinasi, visas penkias valandas po pamokos praleidau tuščiai, nieko nepadaręs su savo įkvėpimu. Ir tai yra blogai.
Man reikia susitarti su draugais: „Vaikinai, pabaikime su šiuo blogu įpročiu, imkime daryti tai, apie ką mums rašo kabalistai. Juk jie nelinki mums blogo, jie mums – tėvai. Teisingai, mes neturime jėgų, nenorime, esame prieš – bet juk pasakyta: jei suformuosime tarp mūsų kitą tarpusavio santykių sistemą, kuri ir vadinama grupe, tai joje galėsime dėti pastangas. Bent jau pajėgsime patys žengti nors mažą žingsnelį pirmyn“.
Taigi susitarti su draugais – tiesiog būtina.

Iš 2013 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jos esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupirk tiesą ir neparduok!

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>