Pateikti sausio, 2014 mėn. įrašai.


Tikslas – tik vienas

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai, Platinimas

Bulgarijos kongresas. Trečioji pamoka
Klausimas. Mūsų Izraelio grupės užsiima platinimu. Joms reikia visų draugų iš viso pasaulio pagalbos.
Atsakymas. Mūsų draugams iš Izraelio visų pirma reikia Kūrėjo pagalbos. Jis juos muš ir lamdys iki visiško išsekimo, stumdys iš kampo į kampą, darys viską, kad išmuštų iš jų visą paikybę, visą egoizmą, visą gyrimąsi, esą „mes-mes-mes!“, tam, kad visiškai nelikus jėgų jie šauktųsi Jo, kaip pasakyta: „Ir ėmė šaukti Izraelio sūnūs nuo šito darbo“.
Reikia laikytis visiems kartu ir daryti, kas tik įmanoma. Bet drauge reikia nepamiršti, kad viską daro Kūrėjas, ir tik nuo Jo mes priklausome – tai svarbiausia! Juk viską darydami mes norime, kad Jis nulemtų reikiamą veiksmų rezultatą. Jokiu būdu negalima laikyti tikslu kokias nors žemiškas pergales ir pasiekimus. Tikslas gali būti tik vienas – dar labiau susilieti su Kūrėju, dar labiau nuo Jo priklausyti.
Jeigu mes to pasiektume, tai nieko kito mums nereikėtų! Tai, kas vyks žemiškame lygmenyje, neturi jokios reikšmės! Viskas susitvarkys. Nuo mūsų priklauso tik viena – nuolat reikalauti, kad Jis nepaliktų mūsų ir visą laiką žadintų mūsų ryšį, susiliejimą su Juo. Kad suteiktų mums ketinimą viską daryti tam, kad pripildytume Jį, kaip Jis mus pripildo – kaip svečio ir šeimininko pavyzdyje. Štai ir viskas.
Aš be galo džiaugiuosi, aš tiesiog džiūgauju dėl to, kas dabar vyksta. Ko mums dar trūksta, kad jaustume mirtiną baimę, visiško vidinio ir išorinio sudužimo būseną? Jeigu Jis dar pridėtų, būtų dar geriau. Be šito mes neišeisime iš Egipto (egoizmo) tremties.
Taigi nereikia nieko gailėti. Reikia, atvirkščiai, kartu su jais džiaugtis ir tik stiprinti juos ir save mintimi, kad Kūrėjas viską daro tam, kad mes per visas kančias, per visas šias sudėtingas būsenas, pakildami virš jų užmegztume ryšį su Juo. Šiomis būsenomis Jis ir sukuria mums sąlygas, kad mes pagalvotume apie Jį – žinoma, kol kas egoistiškai, drebėdami iš baimės dėl savęs, bet kartu puoselėdami bent kokią nors mintį, kad galime šiais veiksmais pasiekti davimo Jam veiksmą.
Visas mūsų vidinis darbas turi būti visiškai nukreiptas į ryšį su Juo. Išorėje turime daryti viską, ko reikia, o viduje būti tik kartu, susilieję tarpusavyje ir su Kūrėju.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. Bulgarijos kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai, ką brangina Kūrėjas

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Komentarų nėra

Degalų suvartojimas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kaip judėti pirmyn optimaliai vartojant degalus? Kaip sumažinti sąnaudas iki minimumo?
Atsakymas. Kitaip tariant, kaip sutrumpinti laiką? Kaip pasiekti didžiausio efekto dedant pastangas reikiamoje vietoje ir reikiama forma?
Labai teisingas požiūris. Tiesa, kyla klausimas, ar šis požiūris neatsiranda dėl tingumo. Nors, kita vertus, ir tai gerai – juk, vienaip ar kitaip, mūsų kelias prasideda nuo egoistinio noro.
Dvasiniame pasaulyje dėdami pastangas ir įgydami žinių mes kaip tik ir mokomės, kaip gerinti savo pastangas tam, kad dėtume jų tiksliai tiek, kiek reikia, nė gramo daugiau, ir taip pat tam, kad stengtumėmės ten, kur reikia, ir nenukryptume nė milimetro.
Būtent tai ir aiškina mums kabalistai. Jie sako, kad dirbti reikia tik grupės centre, visiems esant kaip vienam žmogui su viena širdimi, palaikant tarpusavio laidavimą. Jeigu to pasieksite – Kūrėjas atsiskleis.
O vos jums to pasiekus, esamoji pakopa išnyks ir vietoj jos vėl iškils Sinajaus kalnas –neapykantos tarp jūsų kalnas. Ir vėl jūs turėsite vienytis apie tą kalną, vėl kiekvieno jūsų taškas širdyje jungsis su kitų taškais širdyje ir kils virš kalno, virš neapykantos – vienybės ir abipusio davimo link. Jūsų pastangoms esant sėkmingoms, jūs pakilsite į „antrąjį aukštą“, ir taip toliau.
Tokiu būdu tau tiksliai nurodoma pastangų vieta ir koncentracija – nurodoma darbe, mokymosi, draugų susirinkimų metu, kada ir kur tik nori. Apie šią vienybę tu turi nuolat galvoti.
Kaip? Padedant aplinkai. Kitaip negalėsi apie tai galvoti. Čia reikia bendro rūpesčio: tu pasinėręs į jį, jame gyveni, ir jis veikia taip, kad imi drebėti nuo išgyvenimų.
Įsivaizduok kokį nors ryškų gyvenimo atsitikimą: problemas su policija, šaukimą į teismą, fizinio susidorojimo arba viešo pasmerkimo grėsmę… Nelaimingas žmogus, kuriam nieko panašaus nebuvo atsitikę. Taigi lygiai taip pat tu turi jaudintis siekdamas grupės centro. Tuomet sutaupysi laiko ir pastangų.
O jeigu tu dėl to neišgyveni, tai jaudinkis dėl to, kad neišgyveni. Tai vadinama „malda prieš maldą“.
Juk širdies viltys aiškiai jaučiamos aukštesnėje pakopoje. Tu kol kas nežinai, bet tavo širdis jau ten. Ir širdžiai vos sutapus, susijungus su šia pakopa, kaip kad elektros lizdas susijungia su jungikliu, aukštesnė pakopa pradės tau ryškėti.
Tad reikia rūpestingai stebėti, kas slypi tavo širdyje. Ir jeigu širdis „trūkčioja“ – reikia gailėtis. Tik ne dirbtinai, ne pasyviai. Priešingai, reikia atsiduoti aplinkos poveikiui, kad gailėtumeisi iš tikrųjų. Juk tik aplinka geba pakeisti tavo kriterijus, tavo vertybes.

Iš 2013 m. gruodžio 6 d. pamokos „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Dienotvarkė – tai gelbėjimosi ratas

Komentarų nėra
Vėlesni įrašai »