Kūrinys pereina tris būsenas.
Pirmoji – tai Begalybės pasaulis, kuriame esame tobulame pavidale, duotame mums iš viršaus pirminės minties apie kūrinį. Ši mintis apie gėrį, skirtą kūrinijai, atsiskleidžia iš karto, nes Kūrėjui nėra reikalo ką nors daryti, kad neštų gėrį savo kūriniams. Patys kūriniai kol kas egzistuoja tik potencialiame būvyje, kurį teks įgyvendinti.
Antroji būsena – nusileidimas iš Begalinio tobulumo žemyn per penkis pasaulius į mūsų pasaulį.
Šiame nusileidime mes patiriame sudužimą ir susiskirstymą į dvi sistemas: blogio ir gėrio. Sukuriama ypatinga dvasinė struktūra (parcufas) Adam Rišon, kuri sudūžta dėl „Pažinimo medžio nuodėmės“. Sielos dalijasi į daugybę dalių ir blogis nusileidžia į savo žemiausiąją pakopą – mūsų pasaulį.
Čia mūsų vystymasis vadinamas „evoliucija“, kurios eigoje pasiekiame patį dugną, kuris kartu yra virsmo taškas, tendencijos pasikeitimas. Šiame „virsmo taške“ kūrinys pradeda kilti,
t. y. pradeda suprasti, suvokti: „Kas aš esu, dėl ko sukurtas ir kokia gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas ypatingai aktualus mūsų kartai. Tegul iracionalus, bet skausmingas, jis veda į neviltį, bejėgiškumą ir sukuria galybę problemų.
Nuo šio taško žmonija turi pradėti vystytis kita linkme, turi suprasti, pamatyti, kur turi išsitaisyti ir kad tai būtina bei neišvengiama.
Taip pat išryškėja du žmonių tipai.
Vieni pažadinami iš viršaus – duodant tašką širdyje, ypatingą norą pažinti Dievą. Šis noras, pažinimo trūkumas, tempia juos į viršų net tada, kai nėra bėdų ir problemų. Tokie žmonės atranda kabalos mokslą.
O kiti nesiekia atskleisti gyvenimo prasmės, jo priežasties ir tikslo. Jiems nekyla klausimas, kam jie egzistuoja, jie mėgaujasi gyvenimu, stengdamiesi mažiausiomis sąnaudomis gauti didžiausią naudą.
Taip šios dvi kategorijos ir judėjo į priekį istorijos eigoje, kol mūsų dienomis viena grupė rado jėgų pakilti. Ji pakyla ir gauna Knygą „Zohar“, ji tikrai pajėgi pasiekti didelio masto išsitaisymą, kurio nebuvo nuo Abraomo laikų.
Tik viso šito proceso Keter ir Malchut, t. y. aukščiausioje ir žemiausioje stadijoje, gali vykti tokie dalykai.
Kartu mes pradedame realizuoti paskutinę būseną. Antroji būsena pati prie to veda.
Trečioji būsena – tai tikslas, išsitaisymo pabaiga, kai mes vėl susiliejame su Kūrėju tarpusavio vienybėje.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos „Įvadas į knygą „Zohar“