Klausimas: Kaip galima judėti pirmyn patiriant smūgius, kurie stumia mus į neviltį? Ką daryti, jei jaučiame, kad Kūrėjas mums nepadeda?
Atsakymas: Smūgiai, stumiantys į neviltį, – tai geri smūgiai. Juk jie vis dėlto palieka tau vietos, būseną, kurios būdamas gali juos nugalėti, pridėti pastangų, keistis.
Kita vertus, daug stipresni smūgiai nesuteiks tau nei jausmų, nei proto, nepaliks laisvos vietos, kurioje galėtum apmąstyti tai, kas vyksta. Tau teks tik bėgti nuo jų šalin, drebant iš siaubo, neturint galimybės pakilti aukščiau jų, analizuoti situaciją ir priimti sprendimus.
Vadinasi, reikia tik teisingai pasinaudoti tuo, kas stumia tave į neviltį. Kitu atveju ateis tokios stiprios kančios, kad dėl jų sunkumo tu jau nebegalėsi „sėdėti ir jausti neviltį“.
Ką gi daryti? Problema sprendžiama paprastai: pageidautina kaip galima greičiau pasinerti į teisingą aplinką. Tik ji padės, o vienas tu niekada nesusitvarkysi. Juk paprastai gavęs smūgį sieki izoliuotis, nori užsisklęsti, nenori nieko matyti: „Palikite mane ramybėje!“ Tai štai, vietoj to reikia iš karto eiti pas draugus. Tai tiesiog privaloma. Nenori – nesvarbu. Išsitaisymas prasideda nuo to, kad tu „mechaniškai“ eini į grupę.
Iš tikrųjų visi išsitaisymai įgyvendinami tik tarp tavęs ir draugų. Ir todėl jokiu būdu negalima pasitraukti, užsidaryti savyje, pasiduoti spaudimui ir nuo visų nusisukti. Būtent dabar, kai tu nenori nieko matyti, tavo išsitaisymas – būti tarp draugų.
Vienatvė patiriant tokias būsenas neleistina. Kiekvieną kartą, kai jos ateina, veik priešingai tam, ką tau kalba egoizmas, blogio pradas.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka