Efodo skraistę padarysi tik iš mėlynos medžiagos. Ant jos žemutinio apvado padarysi gumulus tarsi granatmedžio obuolius iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonos spalvos siūlų aplink visą žemutinį apvadą – aplink visą apvadą tarp gumulų bus auksiniai varpeliai: pirma auksinis varpelis, po jo granatmedžio obuolys, ir taip pakaitomis aplink visą žemutinį skraistės apvadą.
Aaronas eidamas tarnybą ją vilkės, kad girdėtųsi jos skambesys, kada jis įeina į šventovę Viešpaties akivaizdon ir kada jis išeina – idant nenumirtų (Tora, „Išėjimo knyga“, 28 skyrius).
Kalbama apie skirtingas ištaisyto noro formas, kurios virsta rūbais ant nuogo kūno – mūsų egoizmo, ir reiškia įvairias išsitaisymo rūšis.
Iš tikrųjų visas turtingas mūsų pasaulis, visi jo garsai ir kvapai atspindi vidinius mūsų norus, kurie pasireiškia, tik patekę į išorę. Juk mes negirdime garsų, neužuodžiame kvapų tol, kol neištraukiame jų į išorę, todėl pasaulį suvokiame šalia savęs – savyje nieko negalime pajusti.
Pasaulyje egzistuoja milijardai įvairiausių objektų, įspūdžių, kurių nepastebėčiau, jei jie būtų mano viduje. O kai jie yra šalia, atplėšti nuo manęs, aš matau juos aiškiau ir galiu ištaisyti. Tik turiu suvokti, kad viskas, kas yra šalia manęs, esu aš pats, mano vidus.
Todėl šalia manęs nėra nieko, kas būtų ne mano, ko nebūtų galima ištaisyti.
Klausimas: Jei žmogus priims tai kaip formulę ir nuolat kartos, kad „visas pasaulis – manyje“, „aš – tai pasaulis“, ar galės jis pramušti sieną į dvasinį lygmenį?
Atsakymas: Ne, to nepakanka. Aš pats nieko negaliu pramušti, turiu pritraukti Aukštesniąją šviesą. Tai padaryti galiu tik teisingai dirbdamas su Šviesa: grupėje, su draugais. Savo santykiuose su kitais nors truputį panašėdamas į Aukštesniąją šviesą, palaipsniui taisausi.
Taisydamas savo santykius su kitais pagal principą „Pamilk savo artimą kaip patį save“, formuoju teisingą požiūrį į pasaulį, visas pasaulis tarsi patenka į mano vidų, priartina, įjungia mane į save.
Išeina, kad, viena vertus, aš pasaulį priimu kaip esantį šalia, todėl labai ryškiai suvokiu kiekvieną kūrinijos elementą. Kita vertus, jis tampa neatskiriama mano dalimi, todėl susilieju su visu pasauliu, tačiau tokiu masteliu, kai jis yra manyje.
Žmogui atrodo, kad jis yra didžiuliame pasaulyje. Bet kai jis palaipsniui įjungia į save mūsų pasaulį, kartu išlaikydamas rezoliuciją, atstumą tarp savęs ir bet kurios kitos pasaulio dalies, jis tarsi plečiasi ir apsivelka šį pasaulį, o visas pasaulis yra jo viduje.
Visų pasaulių sujungimas į vieną vienintelę sistemą – tai ir yra tikrasis suvokimas.

Iš 2013 m. rugpjūčio 28 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atverkime duris į Šviesą

Visata – žmogaus veidrodis