Klausimas: Kaip gali būti, kad išsitaisymo pabaigoje tarp žmonių liktų kažkokių skirtumų, tačiau mes būtume absoliučiai lygūs?
Atsakymas: Tai tarsi simfoninis orkestras, kuriame kiekvienas atlikėjas yra išskirtinis muzikantas, pasaulinė įžymybė, tačiau vienas groja smuiku, kitas – violončele, trečias – fagotu ir t.t. Visi šie muzikantai skiriasi vienas nuo kito, tačiau yra vienodo lygio.
Tokios lygybės norime pasiekti tarp žmonių. Nors visi skiriasi nuo gimimo, mes norime, kad visi pasiektų tą patį lygį. Jei kiekvienas duoda visai integraliajai sistemai, tai jis absoliučiai lygus su kitais. Nėra didelių ir mažų. Tokie skirtumai egzistuoja tik iki išsitaisymo pabaigos, o po jos visi papildo vienas kitą ir susilygina.

Iš 2014 m. vasario 17 d. pamokos apie „Mokymą apie dešimt sfirų“