Nuomonė. Mes gyvename nepaprastu laiku: pirmą kartą istorijoje valdžia bijo ne į save panašių asmenų konkurentų, o masinių protestų – juk masės greitai susirenka aplink keletą patrauklių žmonių.
Nedidelė revoliucionierių grupė, naudodamasi virtualiu ryšiu, paveikia mažiau entuziastingus žmones, o jie greitai prisijungia prie protestų. Jei iki mūsų laikų viską lemdavo žmonijos išausto tinklo mazgai, tai šiandien viskas remiasi ryšiais, jungiančiais mazgus, – tvirtų pažinčių ir santykių kiekiu.
Dėl to perversmai vis labiau populiarėja ir tampa dažnais visuomenės gyvenimo reiškiniais. Valdžią lengviau užgrobti, bet sunkiau ją įgyvendinti ir išlaikyti.
Vyriausybėms, religinėms institucijoms, armijai ir korporacijoms reikia suprasti, kad nei didžiulis kapitalas, nei technologijos, nei rinka jau nesuteikia pirmenybės ir privilegijų –priešingai, jie dengia realią grėsmę, kuri slypi po gerovės kauke.
Kad suprastume šiuolaikinės valdžios prigimtį, reikia susikoncentruoti ne į mazgus, o į pačius tinklus ir ryšius. Lyderiai, nepripažįstantys integralaus ryšio galybės, valdantys senais politiniais praėjusio amžiaus metodais, suvoks, kad jų pastangos bevaisės.
Komentaras. Perversmai bus daromi labai lengvai, o tolimesnis valdymas įmanomas tik konsoliduojant mases, mokant jas gerų tarpusavio ryšių, protingo susitelkimo metodikos.

Klausimas: Kaip dirbti, norint pasiekti vienybę?
Atsakymas: Visų pirma, reikia rimtai pagalvoti. Ir pasistengti galvoti ne savo galva, o truputį aukštesne, kitaip tariant, įsiklausyti į kabalistų patarimus. Paskui pasistengti, kiek įmanoma nepriklausomai nuo savo egoizmo, nuspręsti, kaip pasiekti, kad mano pasididžiavimas misija arba, kitais žodžiais sakant, tikslo svarba taptų didesnė už meilę sau.
Kai priimame tokį šaltakraujišką sprendimą, tarsi nuo mūsų niekas nepriklauso, ir suprantame, kokius veiksmus reikia atlikti, sudarome planą. Tada pereiname į kitą etapą: kaip išpildyti šį planą. Praktinio įgyvendinimo planas neturi pakeisti ankstesnio etapo sprendimo, t. y. būtinų veiksmų plano. Reikia tik jį įgyvendinti ir pagal tai stebėti, ar apskritai užsiimame dvasiniu darbu, ar ne.
Aš nežinau, kaip ir kodėl mums teko misija atlikti tokius ištaisymus, turint omenyje mūsų tinginystę ir silpnumą. Arba mes priimame šią misiją, einame su ja pirmyn ir įvykdome, arba ne. Todėl nėra ko skųstis, kad praėjo 3, 5 ir daugiau metų, o rezultatų nėra. Mums skyrė darbą ir reikia jį vykdyti. O vienas aš galiu tik smulkiau išdėstyti metodiką, tai ir darau.

Iš 2014 m. kovo 18 d. paruošiamosios pamokos

Klausimas: Po to, kai mes pravedėme su didele galia ir jėga tokį milžinišką renginį kaip kongresas, galėjome pajausti ir suprasti jo tikrąjį rezultatą. O kokia šio kongreso įtaka paprastiems žmonėms?
Atsakymas: Svarbu ne tai, kaip kongresas paveikė visuomenę. Šiame lygmenyje Kūrėjas neturi pasauliui tokios įtakos, kokią turime mes.
Reikalas tas, kad Šviesa veikia mūsų pasaulį per Aukštesniąją jėgą, Kūrėjo valdžią, ir taip pat Šviesa veikia per mus, per mūsų valdžią, mūsų susitarimą, per šį stiprintuvą, šią sistemą, kurią mes formuojame iš savęs. Mūsų poveikis pasauliui visiškai kitas, jo Kūrėjas pats atlikti negali. Nepajėgus! O mes galime, nes esame tame lygyje ir šio pasaulio viduje.
Sakykime, mano vaikas eina į vaikų darželį. Namuose niekaip negaliu paveikti jo elgsenos. Tada prašau jo draugų, kad jie paveiktų jį savo lygyje, dėl jų poveikio jis lengvai pradeda keistis. Aš pats negaliu to pasiekti.
Kitaip tariant, tai, ką padarėme šiame kongrese, turėjo didžiulį poveikį visam pasauliui. Bet, vėlgi, yra paslėpta šio poveikio dalis ir matomoji, t. y. dalis, kuri pasireiškia Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir dalis, kuri pamažu ima ryškėti mūsų pasaulyje.
Visų pirma, mes greitiname pasaulio judėjimą, trumpiname jo brendimo laikotarpį.
Antra, daugelis žmonių pradeda suprasti, kokia kryptimi juda šis pasaulis.
Be to, bunda pavienės asmenybės, kurios arti to, kad juose gimtų taškas širdyje, kaip kažkada gimė jūsiškis. Dėl stipraus kongreso ir mūsų pasaulio lygmenyje išryškėjo intensyvesnis Šviesos poveikis, kai veikiant supančiam išoriniam laukui pradeda busti žmonių taškas širdyje – jų asmeninis potencialas.
Ir pats svarbiausias dalykas: galiausiai didžia dalimi pertempėme mūsų pasaulį iš kančių kelio į Šviesos kelią. Mes iš tikrųjų pridėjome jam didžiulį kiekį Šviesos.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus

Mūsų keturių aukštų namas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Pranešimas: Mūsų civilizacijos žlugimą prognozuoja jau ne aiškiaregės močiutės, o NASA mokslininkai. Pasirodė, kad civilizacijos žlunga, kai gyventojai, klimatas, vanduo, žemės ūkis ir energija yra susiję tokiu būdu, kai gamtinių išteklių apimties sumažėjimą lydi atotrūkis tarp turtuolių (elito) ir vargšų (paprastų žmonių).
Mokslininkų grupė pasinaudojo analitiniu modeliu HANDY (Human and Nature Dynamics) „plėšrūnas – auka“, kuris priskiria gamtai laimikio vaidmenį, o žmogui plėšrūno, elitui – vilko vaidmenį, kai elitas medžioja paprastų žmonių darbo vaisius.
Šio tipo grobuoniškumas lemia civilizacijos žlugimą. Esant optimaliam grobuoniškos eksploatacijos lygiui ir labai mažai elitinei grupei, pusiausvyra gali egzistuoti pakankamai ilgai. Paskui elitinė grupė auga ir vartoja vis daugiau, todėl paprastiems žmonėms prasideda badas, kuris lemia visuomenės žlugimą.
Totalus žlugimas prasideda praėjus 125 metams po to, kai elitas pasiekia maksimalų dydį. Taigi, pabaiga įvyksta ne dėl gamtinių išteklių išnaudojimo, o dėl godumo.
Amerikiečių mokslininkai pabrėžia: daugelis imperijų žlugo dėl aklumo elito, nes jie iki paskutinės akimirkos buvo įsitikinę, kad žlugimas jų nepalies, kad jie sugebės išlaikyti savo privilegijas. Jie atsisakė reformuoti visuomeninio gyvenimo sistemą. Elito trumparegiškumas sužlugdė Romos imperiją ir Majų civilizaciją.
Bet gera pabaiga įmanoma. Esminiai pokyčiai leis išvengti to, kas neatitaisoma: būtina sumažinti ekonominę nelygybę ir teisingiau paskirstyti turtą, sumažinti vartojimą, išlaikyti gyventojų skaičių planetoje ir vystyti žaliąją energetiką.
Komentaras: Žmonių egoizmo neįmanoma sustabdyti, jis neišvengiamai veda mus visus, kiekvieną, į pražūtį. Ir net mirties akivaizdoje žmogus negalės susilaikyti! Taigi, apie jokį žlugimo suvokimą negali būti nė kalbos. Tik pasaulinis karas, kuriame visi praras viską, sustabdys mūsų civilizaciją ir privers mus iš naujo įvertini savo požiūrį į gyvenimą. Arba, jei mes iš anksto priimsime integraliojo perauklėjimo metodiką.

Klausimas: Kodėl laikui bėgant gyvūno noras neauga, o auga tik žmogaus noras?
Atsakymas: Žmogus ir yra tas gyvūnas, kurio noras mėgautis auga. Žmogus – tai tam tikra nenatūrali gyvūninio lygmens mutacija. Iš tiesų jis vadinamas žmogumi tik po to, kai pasiekia Kūrėją, o iki tol vis dar priklauso gyvūniniam lygmeniui.
Žmogus – tai davimo forma, kurią mes įgyjame tapdami panašūs į Kūrėją. O iki tol vadiname save žmonėmis tarsi avansu, taikydami į ateities tikslą, kadangi viduje turime tokią potencialią jėgą, kurią galime išvystyti ir tapti tikrais dvasiniais žmonėmis.
Tik pažiūrėkite, kiek netvarkos šiuolaikiniame pasaulyje – argi tai žmonių lygmuo? Tai daug panašiau į pasiutlige sergančius gyvūnus. Jų elgesys rodo, kad žmogus nuo senovės laikų visiškai nepasikeitė ir nėra geresnis už pirmykštį laukinį, netgi dar blogesnis. Nuo to laiko egoizmas išaugo ir kenkia mums dar labiau. Visą laiką vystėmės ne ta kryptimi, o žmogumi galime vadinti tik tą mūsų dalį, kuri yra tapati Kūrėjui.

Iš 2014 m. kovo 6 d. pamokos pagal „Knygos Panim meirot pratarmę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Inversija, kuri keičia pasaulio suvokimą

Meilė bundančių norų šviesoje

Progresyvi egoizmo forma

Klausimas: Man neaišku, kaip galiu susijungti su kitais, jeigu nesuprantu, kas tai yra? Nerandu savyje tam jokių priemonių.
Atsakymas: Tu ir neturi jokių priemonių, bet turi mokytoją, kuris pataria, į ką atkreipti dėmesį. O tau reikia tai įvykdyti, nes mokytojas žino, kad dabar atėjo tam laikas.
Jeigu ne mokytojas, tu niekada to nežinotum. Todėl ir yra dvi pakopos, ir visada turi būti aukštesnioji pakopa, kuri tave kreipia aukštyn. Būdamas tik savo pakopoje tu nesužinosi, kurioje pusėje „šiaurė“.
Atėjo laikas, kai pradėjome vis daugiau kalbėti apie susijungimą, kiekvieną dieną vis konkrečiau tai atskleisdami. Negali būti, kad tavo galvoje savaime kiltų mintis apie išsitaisymą. Tai galėjo nutikti tik tokioms ypatingoms sieloms kaip Ari, Mozė, turinčioms specialią paskirtį.
Klausimas: Kas gi priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Nuo tavęs priklauso tavo pastangos jungtis. Tu to nesupranti, bet tau ir nereikia suprasti – reikia vykdyti, o veiksmai patrauks paskui ir širdį.
Klausimas: Bet aš ir prieš tai atlikinėjau įvairiausius veiksmus manydamas, kad jie skirti susijungimui?
Atsakymas: Tu negalvojai, kad juos atlieki tam, kad susijungtum su grupe, kad šiame susijungime atskleistum Kūrėją ir tuo suteiktum Jam džiaugsmą. Dabar tau teks vis daugiau apie tai galvoti.
Mes privalome suprasti, kad dvasinis pasaulis atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšyje, kuris vadinamas laidavimu. Ir šis ryšys turi pereiti visus etapus: davimo dėl davimo – kad bent jau nedarytum draugui to, ko nekenti pats, o po to – gavimo dėl davimo, t. y. meilės artimui kaip sau pačiam, ir taip iki pat galutinio ištaisymo.
Visi priesakai – tai tik mūsų ryšio stiprinimas. O Tora –  grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri ateina atsakydama į mūsų pastangas ir realizuoja šį ryšį. Mums tereikia paprašyti, kad supanti šviesa mus paveiktų ir ištaisytų.
Bet prieš tai turime įdėti bendras pastangas, kad pajaustume, ko prašyti, kad atskleistume trūkumą, prašymą šviesos ištaisyti tas savybes, kurios mums trukdo susijungti su kitais. Tiek, kiek mes sieksime susijungti, vaidinti prieš visus ir kalbėti apie tai, kiek dėsime pastangų, tiek supanti šviesa mus ims veikti.
Tai nepriklauso nuo mūsų ketinimo švarumo. Net jeigu ketinimai patys egoistiškiausi, kaip Faraono, šviesa švies mums iš toli. Bet pagal šviesos prigimtį, ji šviečia per grupės centrą. Jeigu nesistengi susijungti su kitais, tai supančioji šviesa tavęs nepasieks.
Juk supančioji šviesa – tai vidinė šviesa, kuri turi atsiskleisti, Kūrėjas. Skirtumas tarp jų – tik atskleidimo stiprumas. Begalinė šviesa slepiasi sulig kiekviena pakopa, kol visiškai neišnyksta. Mes esame tokios būsenos, kai ji visiškai nuo mūsų pasislėpusi, bet iš tiesų egzistuojame Begalybės pasaulyje, tik tai paslėpta nuo mūsų pojūčių.

Iš 2014 m. kovo 27 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Kilsime kartu!

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Integraliojo auklėjimo kongresas. 1-oji pamoka
Klausimas: Iki man artimiausios fizinės grupės reikia važiuoti traukiniu keturias valandas. Aš su ja susitinku vieną kartą per mėnesį. Kokia kryptimi juda ši grupė, nematau ir nejaučiu.
Tačiau mano virtualioji grupė, su kuria susitinku kiekvieną dieną, gyvena mano širdyje ir jos kelias man suprantamas. Aš stengiuosi jos laikytis abiem rankomis, kad nenukrypčiau ir nenusukčiau į šalį. Ar to užtenka, kad judėčiau dvasinio pažinimo keliu, ar vis tik reiktų kažką pakeisti?
Atsakymas: Jeigu jūs visą laiką bendraujate su savo virtualiąja grupe, ir tai normali, stipri grupė, kuri stengiasi laikytis kartu ir dalyvauja mūsų renginiuose, pirmiausia pamokose, tegul ir ne realiu laiku, juk jūs gyvenate skirtingose laiko juostose, tada to užtenka. Tuo labiau, kad vieną kartą per mėnesį lankote fizinę grupę. Tai padeda surasti pusiausvyrą tarp fizinio ir virtualaus vidinio suvokimo. Tai gerai. Jeigu galite, atvykite į visus įmanomus kongresus, juk matote, kaip smarkiai dalyvaudami juose galite pakilti per savaitę.

Iš 2014 m. vasario 4 d. integraliojo auklėjimo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Susikibkime rankomis, draugai

„Kvieskite Jį, kol Jis arti“

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Klausimas. Kodėl Kūrėjas teisuoliams siunčia kančias ir kaip aš galiu Jį dėl to pateisinti?
Atsakymas. Pateisinimas – tai atsakymas, o ne klausimas. Tu tarsi statai vežimą prieš arklį, o iš tikrųjų esmė tokia: Kūrėjas siunčia teisuoliams kančias tam, kad jie turėtų galimybę dėkoti, pateisinti Jį.
Kaip galima pateisinti Jį nepatiriant kančių? Kuo remiantis?
Savarankiškas Žmogus (Adam) turi būti priešingas Kūrėjui vidumi, o išore panašus į Jį. Kitaip tariant, tavyje turi veikti dvi priešingos jėgos, formos, dvi priešingos savybės.
Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą, kaip vaistą, nes joje slypinti Šviesa grąžina žmogų prie Šaltinio.“ Blogasis pradas, gaunančiojo noro medžiaga, lieka, kokia buvusi, o mes „įvelkame“ jį į ketinimą duoti. Taip Šviesos padedami grąžiname norą prie Šaltinio, prie geros, teisingos formos.
Dirbdami tokiu būdu mes kiekvienoje pakopoje iš pradžių keikiame Kūrėją, nesutinkame su Juo. Štai kodėl užgimimo stadija apibūdinama kaip „pyktis ir įniršis“. O vėliau dėkojame ir pateisiname Kūrėją, netgi aukojamės.
Tik mano pasiaukojimas kyla ne dėl malonumo, kaip būna mūsų pasaulyje. Čia aš pasirengęs visiškai ištikimybei, jei tai apsimoka. Tokiu atveju aš prisijungiu ne prie Kūrėjo, o prie iš Jo sklindančių malonumų, ir jeigu malonumai išnyks, mano egoizmas nebeleis glaustis prie Jo. Šio pasaulio pakopoje mes priklausome vien nuo malonumų, o dvasiniame pasaulyje pridedame dar vieną aspektą, dar vieną lygmenį vienydamiesi su Kūrėju. Būtent su Juo, o ne iš Jo kylančiais malonumais ir gėrybėmis.
Dabar imu vertinti Duodančiojo, Dalijančiojo statusą. Beje, dalijančio ne man, man nereikia Jo davimo, nenoriu, kad būtų duodama man, nenoriu „lipdytis“ prie Jo dėl palankumo, nenoriu būti tuo „paperkamas“, įprasti prie to. Noriu gerbti pačią davimo savybę, neturinčią nei kontūrų, nei vaizdo. Į ją aš linkstu.
Dėl to man būtina turėti dvi formas: viduje – gaunantį norą, išorėje – ketinimą duoti. Antraip negalėsiu susilieti su Kūrėju, juk būtent „Jis džiugins mano širdį“, o ne Jo skleidžiamos Šviesos. Šviesos tik painioja, paperka mane, ir aš privalau tam priešintis.
Iš aukščiau atseikėjama Šviesų, ir aš, t. y. mano egoizmas, esu žadinamas, aš „užsidegu“, susižaviu malonumu, kuris veda iš proto, užvaldo protą ir jausmus. Galiausiai man lieka tik vienas taškas, nesišliejantis prie Šviesos malonumų, – ir šiame taške aš nuolat galiu susilaikyti, įsitvirtinti išorėje, atsisakyti viliojančių pasiūlymų: „Ne. Kad tik neparsiduočiau malonumui.“
Pagundos svaigina, nuo susijaudinimo sutrinka kūno orientacija – ir čia mums reikia paruošti laidavimą. Antraip aš nebūsiu nepriklausomas. Ir visas malonumas duodamas tam, kad paskatintų mane padengti gėdą, sukeltų mano savarankiškumą…
Apie tai pasakyta „Mokyme apie dešimt sfirot“ („Vidinė žiūra“, 1 dalis, 7 skirsnis):
„Kiekvienas neužtarnautas atlygis turį trūkumą – gėdą prieš duodantįjį. Ir kad sielos to išvengtų, Kūrėjas sukūrė šį pasaulį, kuriame yra darbo sąvoka. Dabar sielos gauna atlyginimą mainais į pastangas, ir taip vaduojasi iš gėdos jausmo.
O 70 metų darbo ir amžino malonumo santykis toks, kad nėra dykesnės dovanos nei ši. Labai neaiškūs šie išminčių žodžiai. Juk svarbiausia yra mūsų siekis ir malda: „Apsaugok mus nuo veltui dovanojamų turtų.“ Tačiau jų žodžių negalima suprasti tiesiogiai, o slypi čia gili prasmė…“

Iš 2014 m. vasario 16 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėda netapti žmogumi

Kabalistai apie kūrimo tikslą, 14 dalis

Kabalistai apie kūrimo tikslą, 11 dalis

Lengvo nieko nebus, viskas atrodys neįmanoma, jeigu pasikliausi tik savo individualiomis jėgomis, o ne grupės jėga. Jeigu žmogus sugeba veikti, pasitelkęs grupės jėgas, jam nėra per sunku!
Mums atrodo, kad negalime nieko padaryti pasaulyje ir imame skųstis savo silpnumu, negebėjimu, jei kiekvienas žiūrime į save ir galvojame: „Kaip aš tai padarysiu?!“ Aišku, nieko nepadaryti vienas. Jeigu mes jungiamės ir žengiame tikslo kryptimi, tai jau esame jame. Mūsų darbas – ne pasiekti tikslą, bet paruošti jam indą.
Labai svarbu tiksliai nustatyti tikslą, kelią į jį, visus žingsnius. Bet visa tai daryti reikia tik vienybės jėga, o mūsų bėda ta, kad kiekvienas žiūri tik į save patį: „Kaip man tai padaryti? Kaip man kreiptis į žmones, kad sugebėčiau juos įtikinti?“
Mes neišvengsime platinimo, negalėsime užsidaryti tarp keturių sienų ir tik mokytis. Pasaulis reikalauja, kad dalyvautume visa širdimi, vengdami šito viską griauname.
Jeigu žmogus sako, kad nesugeba sėkmingai atlikti platinimo veiksmo, tai liudija, kad jis neįsijungęs į grupę, negauna iš jos jėgų.
Neturi reikšmės, kas šis žmogus, kokios jo savybės, kur jis eina, su kuo kalba, ką daro – svarbiausia, ar turi jis grupės jėgų, ar ne. Veikia tik mūsų vienybės jėga.

Iš 2014 m. kovo 18 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam vystymuisi skirtas rinkinys

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Dažniausiai pasitaikanti klaida – graužti save už savo trūkumus. Tai gali tęstis metų metus, jeigu nesugebėsime iš to išsivaduoti laiduodami vienas už kitą. Tam reikalingas grupės spaudimas, kuris paveiks mano protą, atpalaiduos nuo rūpesčio savimi ir išgyvenimų: ką aš padariau, kaip pakenkiau, koks blogas buvau, kaip klydau…
Tai tokia klipa, kuri įkalina žmogų nelaisvėje ir ištrūkti iš jos galima tik pasitelkus tarpusavio laidavimą. Grupė turi taip mane paveikti , kad aš nustočiau galvoti apie save, nes ji įpareigos mane galvoti apie ją.
Mes visi  pereiname tas pačias būsenas – ne vienu metu, o su tam tikrais tarpais vieną po kitos, bet visiems teks tai pereiti. Jeigu  matai, kad draugas graužia ir kaltina save dėl savo trūkumų, reikia jam pasakyti, kad neverta apgailestauti dėl savęs, o reikia jaudintis dėl grupės. Jo dvasinis indas yra grupėje, o ne jo viduje.
Apskritai apie viską , kas atsitiko praeityje, reikia pasakyti, kad „nėra nieko, tik Kūrėjas“ ir viskas įvyko aukštesniojo valdymo valia. Iki šios akimirkos aš nieko nedariau ir nesprendžiau. O nuo šios akimirkos ir toliau tik aš pats galiu sau padėti.
Tačiau žmogus nepajėgus pats pabėgti nuo kankinančių minčių. Klipa kaskart jį trauks į tą patį liūną, į graužatį ir atgailą. Pasiekus aukštesnes pakopas  tai dar pastiprės. Tik aplinkos poveikis gali žmogų sulaikyti nuo visų šių sąskaitų, kitaip jis nukris į klipą ir kentės ilgai ir stipriai.

Iš 2014 m. kovo 27 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo kontrolė

Pasipriešinimas

Atsitokėk ir pažvelk į save