Žmonijai būdingas labai specifinis, egoistiškas tikrovės suvokimas, dėl kurio mes manome, jog pasaulis sukasi pagal tai, kaip mes jį valdome. Taip mano vyriausybės ir žmonės, turintys jėgos bei turto, patyrę gyvenimo sėkmę. Ir netgi visiškai paprastas žmogus galvoja, kad visas jo gyvenimas yra jo poelgių pasekmė.
Kiekvienas kažką kaltina dėl to, kas vyksta, ir visi galvoja, kad mes – šio pasaulio šeimininkai. Pripažįstame, jog žmogaus prigimtis bloga ir egoistiška, tačiau ką padarysi, jei tokie esame? Tokie esame ir taip gyvename valdydami šį pasaulį. Aišku, galima būtų valdyti jį kur kas geriau, ne taip barbariškai, protingiau, humaniškiau. Bet nieko nepadarysi, jei mes tokie.
Kuriame įvairias sistemas bandydami sutvarkyti šį pasaulį, kiek įmanoma, sutikdami, kad jis netobulas, bet yra, kaip yra. Žmonija įsitikinusi, jog pasaulis yra mūsų elgesio, ryšių, kultūros, išsilavinimo, politikos, ekonomikos ir prekybos pasekmė.
Visa tai nulemia pasaulio veidą. Tikimės savo veiksmais kažkaip pagerinti gyvenimą ir negalime sutikti, kad apskritai mūsų matomas pasaulio vaizdas nėra mūsų veiksmų rezultatas.
Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, kas sekundę piešia mums šį paveikslą pagal informacinius genus (rešimot). Priklausomai nuo šių rešimot, mumyse formuojamas pasaulio vaizdas, ir mes niekaip negalime turėti jam įtakos, išskyrus teisingo požiūrio į jį susikūrimą, t. y. pripažinimą, jog visas vaizdas kyla iš Kūrėjo. Tai pasakytina tiek apie praeitį, tiek apie dabartį, tiek apie ateitį. Kūrėjas mūsų suvokimą organizuoja remdamasis tokia laiko ašimi.
Svarbu ne tai, kaip mes žiūrėsime į pasaulį, o kaip žiūrėsime į Kūrėją! Tą akimirką, kai perkeliame savo dėmesį nuo paties pasaulio į jo Valdovą, į Šaltinį, Kūrėją, iš karto įgyjame teisingą suvokimą. Tuomet ir išaiškėja, kad visas pasaulis (olam) – tai paslėptis (alama), mūsų smegenyse kylantis efemeriškas vaizdas, įtraukiant šalis, valstybes ir baisią netvarką, vykstančią visame šiame mažame Žemės rutulyje ir su kiekvienu atskiru žmogumi.
Šis vaizdas piešiamas mums visomis įmanomomis formomis, vaizduojami tarptautiniai ir asmeniniai konfliktai, įvairios vidinės ir išorinės problemos. Visa tai tam, kad mes išmoktume nepaisydami visų šių formų pateisinti Kūrėją, Šaltinį. Visi šie vaizdai atsiranda mūsų egoizme, priešingam Kūrėjui nore mėgautis. Matome savo pačių vidinius trūkumus, kai suvokiame juos kaip išorinę tikrovę.
Taigi nėra prasmės apgailestauti dėl sunkių įvykių praeityje arba dabartyje ir nebesitikėti geros ateities. Mūsų užduotis – pakilti ir prilipti prie šaknies, absoliučiai geros ir nešančios gėrį. Visa, kas mums skirta pajusti kaip tikrovę: save pačius ir šį pasaulį, skirta tik tam, kad virš to užmegztume ryšį su absoliutaus gėrio šaltiniu ir paliktume savo egoistinį norą, iškreipiantį ir gadinantį pasaulio paveikslą.

Iš 2014 m. kovo 7 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visata – žmogaus veidrodis

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Klausimas: Kaip tapti panašiam į Kūrėją, jeigu Jis iš anksto viską apibrėžė?
Atsakymas: Žinoma, bet Kūrėjas neapibrėžė, kokiu būdu jūs pasieksite šią būseną: savanoriškai ar veikiami smūgių. O tai labai svarbu.
Kartais mums atrodo: „O koks skirtumas? Tegul mane muša, aš vis tiek anksčiau ar vėliau būsiu ištaisytas, ir viskas bus gerai.“ – Ne.
Jeigu judate veikiami smūgių kaip nepaklusnus sūnus, nesuteikiate Kūrėjui malonumo. Jūs ignoruojate šią galimybę. Manydami, kad „man nesvarbu, aš pavargau“, –
jūs tarsi sakote: „Aš nenoriu suteikti Tau malonumo“. Supraskite tai teisingai ir pateikite šį klausimą Kūrėjui. Tokiu būdu jūs nukreipsite save teigiama linkme.
Žinoma, bet kuri būsena nustatyta iš anksto – visos 125 pakopos. Bet būdą, kaip jūs kilsite jomis, lemiate patys.
Todėl aš noriu pabrėžti, kad žmonės, kurie nori paprasčiausiai kilti pakopa po pakopos
– egoistai! Jie galvoja tik apie tai, kaip pakilti ant aukštesnės pakopos. Žmonės, kurie nori suteikti Kūrėjui malonumą, sako: „Man nesvarbus pats pakilimas. Man svarbu, kad kildamas pakopomis suteikčiau Jam malonumą. O pakopos man nereikalingos. Aš noriu suteikti Tau malonumą ir nieko daugiau.“
Tai vadinama „visišku davimu“, – kai žmogus negalvoja ir neprašo jokio atlygio. Todėl šis klausimas labai svarbus: ar jūs norite jausti malonumą iš to, ką jūs darote, ar jūs norite suteikti malonumą Kūrėjui?

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarsi žuvys šviesos vandenyne

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Ką mes galime duoti Kūrėjui?

Klausimas: Mokausi daugiau nei penkerius metus ir jaučiu, kad visas mano gyvenimas – tai grupė. Bet pastaruosius penkis mėnesius man vis sunkiau vienytis su draugais. Netgi materialiajame gyvenime dingo bet kokie norai, nieko negaliu padaryti. Jei fiziškai nesu su draugais, kasdieniniame gyvenime negaliu pajudėti net dėl savęs.
Atsakymas: Taip yra todėl, kad nejauti, jog visas tavo kasdieninis gyvenimas, neskaitant grupės, taip pat yra tavo dvasinio kelio dalis.
Tarkime, kad dirbi įmonėje ar versle. Turi suprasti, kad darbas šitame versle – tai tavo dvasinis darbas. Jei darbo metu kontoroje ar įmonėje galvoji apie būtinumą dvasiškai tobulėti, tai per visus veiksmus ir judesius perleidi savo asmeninę dvasinę energiją. Taip reikia veikti šiame pasaulyje, siekiant jo ištaisymo.
Visas mūsų darbas šiame pasaulyje skirtas tam, kad vienas kitą veiktume savo dvasinėmis jėgomis. Todėl, jei po pamokos eini į tarnybą ir dirbi ten tarp visai svetimų, nedvasingų žmonių, bet ateini ten su dvasiniu užpildymu, tai savo darbu tarsi slaptasis agentas paskleidi dvasinę politiką, kad jie, o per juos ir visas pasaulis, tą pajustų.
Toks mūsų darbas dvasiškai negyvajame lygmenyje. Būdami tarpusavyje susiję, sudvasiname visą pasaulį. Mums tai būtina! Todėl šis pasaulis ir sukurtas taip, kad turime jame dirbti, todėl kabalistai kiekvieną iš mūsų įpareigoja darbuotis išoriniame darbe.
Pabandykite dirbti su tokiu ketinimu. Pamatysite, kaip pradės sektis darbe, kitaip į jus ims žiūrėti bendradarbiai ir kokių dvasinių aukštumų pasieksite.
Turite teisingai suderinti savo dvasinius veiksmus ir darbą. Tai nėra paprasta, tačiau toks ir yra išsitaisymas. Tai pats svarbiausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus mūsų pasaulyje, o skrajoti kažkur padebesiuose klausantis knygos „Zohar“ – nėra išsitaisymas.
Mes ne be reikalo esame taip sukurti, kad dirbtume po 10–12 valandų kasdien darbe ir namuose. Šiais laikais daug kas mąsto taip: „Susituokti, pagimdyti, auklėti vaikus – kam to reikia?! Gyvensiu su mama, ji mane pamaitins, aprengs, o aš filosofuosiu“. To norėtų šiuolaikiniai vyrai.
Būtina susituokti, gimdyti, dirbti, mokytis ir visame tame matyti savo dvasinio potencialo realizaciją, kad viena nesiskirtų nuo kito! Kad grupėje, darbe, moksluose, seminare, su sutuoktiniu ir vaikais – visada būtum vidumi per grupę prisijungęs prie Aukštesniosios energijos ir perleistum ją per save žemyn visiems likusiems: šeimai, darbui, visam pasauliui, kur bebūtum.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniai skiepai

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Klausimas: Integralioji mokymo forma leidžia pedagogams ir tėvams suprasti tuos klausimus, kurie paprastai niekur neaptariami, pavyzdžiui, kad nuo trejų iki šešerių metų amžiaus vaikui reikia perteikti globalaus pasaulio vaizdą per integraliąją metodiką. Aišku, jie sakys: „Jūsų idėja gera, bet kaip ją įgyvendinti?“
Atsakymas: Tikroji auklėjimo sistema numato pirmiausiai tėvų, o jau paskui vaikų auklėjimą. Kadangi vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo nulinio amžiaus, tėvai privalo žinoti, koks turėtų būti teisingas požiūris į vaiką ir kokius įgūdžius formuoti. Vaikas, įsiurbiantis viską iš supančios erdvės, kaip koks mažas gyvūnas junta tėvų tarpusavio santykius, supančios jį aplinkos požiūrį ir t.t.
Taigi, nieko naujo neduodame, o tiesiog akcentuojame tai, kad teisinga aplinka formuoja žmogų, sukuria jam gerą, gražų inkubatorių – nieko daugiau.
Nematau prasmės ypatingai išskirti, kuo skiriamės nuo kitų. Mes akcentuojame kai kuriuos elementus, kuriuos visi pamiršo ir seniai nebenaudoja, pavyzdžiui, kaip veikia buvimas rate, kad vaikai turėtų galimybę pasikalbėti, aptarti tarpusavyje kažkokią temą.
Vaikų darželyje paprastai kalba auklėtoja, o mokykloje vaikus susodina pagal vokiškąją sistemą, taigi, jie žiūri arba į lentą, arba į kompiuterį, o mokytojas stovi priešais klasę.
Tačiau teisingas lavinimas yra toks, kai mokytojas nusileidžia pas vaikus. Net jeigu mokomasi pagal vokiškąją sistemą, mokytojas vis tiek privalo nusileisti pas mokinius ir organizuoti tarp jų pokalbį (aptarimą).
Juk mama, žaisdama su vaiku arba skaitydama jam knygą, elgiasi su juo kaip su lygiu. Lygiai tas pat ir čia. Tai minkštas, natūralus būdas, dabar visiškai užmirštas, pavirtęs į kažkokį šabloną, į kažką negyvo.

Iš 2013 m. rugsėjo 24 d. TV programos „Per laiką“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų mokykla – nelygybės mokykla

Viltis – auklėjimas

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Pranešimas: Europoje daugiau nei 11 milijonų namų yra tušti. Netekę darbo daugelis gyventojų nesugebėjo sumokėti kreditų ir bankai atėmė iš jų namus, kartu papildydami benamių gretas.
Komentaras: Panaši situacija ir JAV. Visa tai veda į revoliucinį sprogimą – liaudis pareikalaus būtiniausių gyvenimo sąlygų. Integralaus auklėjimo metodika kviečia užtikrinti normaliam gyvenimui būtinas sąlygas mainais į tai, kad kiekvienas įsijungs į privalomą integralaus švietimo ir auklėjimo sistemą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Benamių skaičius Europoje pasiekė precedento neturintį lygį

Kada atsikvošės pasaulis…

Europiečių klaida

Klausimas. Jeigu būtent mes taisome tai, kas reikalinga plačiajai auditorijai, ir kildami prisijungiame jos norus, tai ką daryti kitiems žmonėms?
Atsakymas. Žinoma, mes neatimame iš jų darbo.
Klausimas. Vadinasi, jie irgi patiria kelio, kuris veda į vienybę, peripetijas?
Atsakymas. Jie turi patirti tas pačias būsenas, kaip ir mes, tik nestipriai.
Tarkime, aš dirbau pusę amžiaus kurdamas kompiuterį. Pagaliau parsinešiau jį namo ir įjungiau. Tik spėjau nusisukti, kai mano anūkas tuoj pat prisėdo prie kompiuterio ir pradėjo spaudinėti klavišus. Aš žmogus rimtas, pripratęs kruopščiai studijuoti instrukcijas, o jis man meta: „Seneliuk, čia viskas paprasta! Tuoj išbandysiu keletą dalykų ir viską parodysiu.“
Jis mokosi „instinktyviai“, intuityviai, „vidumi“, lengvai suvokia, kaip pasiekti rezultatą. Pasirodo, kompiuteris sukurtas pagal jo, o ne mano supratimą. Man šio kompiuterio sukūrimas kainavo daug jėgų, o anūkui nereikia jokių pastangų, jis tai pagauna natūraliai. Kitaip tariant, aš atlikau didelį ištaisymą tam, kad anūkas viską gautų lengvai. Ir dabar jis galės geriau už mane dirbti mano sukurtu instrumentu.
Taigi čia slypi dvi priešingybės, dvi pakopos: mes atliekame platesnio užmojo ir sunkesnį darbą, o kiti tarsi skina mūsų darbo vaisius ir lengvai pakyla į savo kartos lygmenį.
Jiems viskas bus kur kas paprasčiau ir natūraliau. Mes metų metus sunkiai dirbame, kad pasiektume kokių nors rezultatų, surastume seminarų formą, padedančią kelti naujus klausimus, o jie tai pagaus iš karto: „Aišku, kad reikia daryti būtent taip.“ Būtent todėl, kad mes dabar dirbame, prakaituojame ir abejojame, jie visą vaizdą susikurs akimirksniu.
Klausimas. Ar reikia tokiu atveju visam pasauliui bent kartą apsilankyti seminare? Ir tada toliau viskas vyks automatiškai? Ar mums teks nuolat kreipti žmones?
Atsakymas. Jie įgaus jausmą ir protą „automatiškai“, kad ir kokiomis formomis vyks šis procesas.
Apskritai kiekviena dvasinio vystymosi pakopa yra priešinga ankstesniajai, todėl remiantis vienos būsenos charakteristikomis negalima numatyti kitos būsenos.
Manau, žmonės pajus, kad susivienijimas seminaro forma suteikia jiems galimybę spręsti visas gyvenimo problemas. Ir tada jie patys ieškos ir perims šią metodiką per internetą, televiziją ir t. t. – be ilgų svarstymų, kaip vaikai, kuriems nereikalingos darbo kompiuteriu instrukcijos. Na, o šiuolaikinė „mada“ trumpalaikė.
Klausimas. Tai gal mums tiesiog reikia išplatinti žinią apie naują metodiką? Paskelbti ją kuo platesnei auditorijai?
Atsakymas. Ne. Jeigu mes nelabai stengsimės, tai ir kiti nieko neveiks. Anūkas sumanus tik todėl, kad jo senelis ir tėvas visą gyvenimą dirbo ir „uždirbo“ jam naują protą, naują supratimą.
Mums reikės labai stengtis, kad pasiektume tam tiktą lygmenį – ir tada tarsi netikėtai įvyks proveržis, ir mūsų „prekei“ atsiras „pirkėjas“.

Iš 2014 m. vasario 2 d. pamokos „Įvadas į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis visuomenės auklėjimas

Darbas su žmonėmis suminkština net akmeninę širdį

Integralusis auklėjimas – žaibiškas procesas

Klausimas. Jaučiu, kad kelias sekundes suprantu viską, ką jūs kalbate, o po dviejų sekundžių – nieko nesuprantu. Ir taip vyksta nuolat.
Atsakymas. Labai gerai. Vadinasi, jūs greitai „virškinate dvasinį maistą“ ir greitai augate. Taip sukaupsite tam tikrą patirtį ir pasieksite rezultatą. Tęskite, tik nesustokite ir nenusivilkite.

Iš 2014 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Vakar sakėte, kad Kūrėjo pagalba ateina nelaimių, smūgių egoizmui forma. Kai muša mano „asiliuką“, man tai nepanašu į pagalbą…
Atsakymas. Nėra didesnės pagalbos už šitą. Juk mane valdo noras gauti, egoizmas, tad iš tikrųjų mane paveikti gali ne „malonės“, o smūgiai lazda.
Iš esmės Kūrėjas mane apdovanoja smūgiais. Mano darbas – kaskart sugebėti „pabučiuoti“ Jo lazdą. Ir taip aš formuoju naują, dvasinį indą – keisdamas savo požiūrį į smūgius, susitapatindamas su jais ir atsitraukdamas nuo kenčiančio savo „asiliuko“. Tegul kenčia – aš pereinu į lazdos pusę ir glaudžiuosi prie ją laikančios rankos.
Smūgių padedamas aš atsiriboju, išsižadu savo egoizmo. Kai nebeturiu nuo jų kur dėtis, esu priverstas pagalvoti, kai negaliu išsisukti nuo lazdos, nebenoriu savęs tapatinti su „kūnu“. Tai natūrali reakcija – kai kančios tampa nepakeliamos, pirmiausia prašau gydytojo vaistų, kurie numalšintų skausmą, t. y. aš noriu atsitraukti nuo kenčiančio kūno.
Taip skausmas padeda atsižadėti egoizmo ir pritapti prie teikiančiojo pagalbą. O tada, netikėtai pažvelgęs į savo egoizmą iš šalies, pamatau, kad kenčiu tik dėl jo. Šitaip skausmas padeda nutolti nuo egoizmo ir priartėti prie Kūrėjo.
Todėl, žinoma, ir reikalingi smūgiai. Tik į ką jie nukreipti? Ne į mane, o į mano egoistinį norą. Jis – tai ne aš. Aš noriu tapatintis ne su „kūnu“, ne su noru gauti, o su ketinimais, su siekiu duoti, tuo, kas yra aukščiau egoizmo. Dabar suprantu, kad egoistinis noras duotas man dėl to, kad virš jo įtvirtinčiau savo santykį, ryšį su davimo savybe.
Vadinasi, man reikia smūgių. Jie padeda teisingai pasirinkti.
Pasakyta: „Gailintysis rykštės nekenčia sūnaus.“ Visa Izraelio tautos istorija, nuo tada, kai ji išėjo iš Babilono, – tai vis didėjančių kančių istorija. Net Šventyklos laikais buvo daugybė karų ir problemų, lydinčių vidinį darbą, egoizmo atskleidimą ir jo taisymą. Tora Izraelį vadina „nepaklusniąja“ tauta – juk jam nuolat pridedama norų, o tai stiprina pasipriešinimą.
O ką jau kalbėti apie pastarąją dviejų tūkstančių metų tremtį – koks ten nedarbingumas dėl temperatūros, kai nelaimės žmones tiesiog persekiojo. Žiaurumas, su kuriuo jie susidurdavo, buvo beribis. Visa tai Kūrėjas – Geras ir Kuriantis gėrį, siunčia egoistiniam norui, kad galėtume nuo jo atsiriboti ir pasiektume davimo savybę.
Taigi problema ta, kad aš susitapatinu su noru gauti. Jei nepaisant programos ir to, kas man skirta, dar neišsižadu egoizmo, dar esu įsisegęs į jį, tada smūgį gaunu aš.
Iš tikrųjų taip nėra, atsiribojęs nuo egoizmo, nustoju sieti lazdą su savimi. Artėjant metui man atsikratyti egoizmo, palikti jį – mane užklumpa nelaimė. Tačiau lazda trenkia ne man, o norui gauti. Ir jei atsiskirčiau nuo jo, nepajusčiau smūgio. Atvirkščiai – pajusčiau gėrį, jėgų, sveikatos, suvokimo padidėjimą.
Čia visa problema. Tai ir yra tremtis…
Kūrėjas sistemingai stiprins smūgius egoistiniam norui, kad mes jo išsižadėtume. Šiais laikais visa žmonija įsitraukia į šį procesą kartu su Izraelio tauta, nors Izraelio tautai vis tiek teks grąžinti savo skolas…

Iš 2014 m. vasario 20 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas nakties priedangoje

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Šis darbas žmogui!

Klausimas. Jūs sergate ir visgi tebedėstote pamokas po tris valandas kasryt. Kaip Jums tai pavyksta? Kai aš karščiuoju, pasilieku namuose ir į pamoką neinu.
Atsakymas. O į darbą eini?
Komentaras. Kai labai karščiuoju, man būna aukšta temperatūra, tuomet negaliu pajudėti.
Atsakymas. O jeigu tokiu atveju tu neteksi darbo, ir tavo šeima liks be pragyvenimo šaltinio? Matai, tai jau klausimas: kaip galima likti namuose?
Štai ir man iškyla toks pats klausimas. Juk aš irgi dirbu ir gaunu atlyginimą – tik dvasinį. Man mokama galimybe duoti, ir todėl aš keliuosi ir einu į pamoką. Galiausiai žmogus tiesiog pasirenka, kas jam svarbiau. Ir atitinkamai veikia…

Iš Rabašo straipsnio „Maitinimas ir gimimas“: Žmogus privalo tikėti, kad iki gimimo, t. y. iki įsikūnijimo jo siela buvo susiliejusi su Kūrėju ir dabar trokšta sugrįžti ir prisilipinti prie Jo taip, kaip buvo iki nusileidimo į šį pasaulį.
Siela buvo susiliejusi su Kūrėju todėl, kad egzistavo vienas vientisas indas, kurio visos dalys buvo sujungtos ir tobulos. Aukštesnioji šviesa buvo pripildžiusi jas vienodai būsenoje „Kūrėjas ir Jo Vardas – viena“.
Tai pati statiškiausia, pastoviausia, tvariausia būsena – visos kūrinijos pagrindas. Todėl po sudužimo, padalinusio indą į daugybę dalelių, kiekviena iš jų svajoja sugrįžti į buvusį junginį. Juk, tapusios duženomis, jos nebejaučia pilnatvės ir visada junta trūkumą.
Šiame pasaulyje nėra tikro džiaugsmo, užsipildymo, tobulumo – ir negali būti. Kiekvienas yra tik dalis sistemos, tad kol sistema nesusijungs, joje visada atsiskleis trūkumų ir problemų. Taip bus iki pat ištaisymo pabaigos.
Todėl kiekviena dalelė, bet kuris žmogus, nesąmoningai trokšta susijungti su likusiomis. Tik šis vidinis siekis atsiskleidžia palaipsniui pagal žmogaus vystymosi lygmenį. Galiausiai atsiskleis būtinybė susijungti, nes tik tokiu būdu galime pasiekti tobulumo.
Bet tam reikia laimėti karą, kuris vyksta tarp mano siekio būti tobulam, susijungti ir mano egoizmo, trokštančio valdyti. O troškimas valdyti priešingas susijungimui, nes jis įmanomas tik tarp lygių.
Iki pat ištaisymo pabaigos mums lemta būti tokioje vidinės krizės būsenoje. Viena vertus, noriu tobulumo, kurį galima jausti tik esant integraliam, bendram visų lygių dalių susijungimui. Kita vertus, noriu valdyti! Man tinka susijungimas, bet toks, kur aš valdau, o ne toks, kur visi lygūs ir integraliai susiję.
Todėl žmonija nuolat svyra tai į vieną, tai į kitą pusę. Tai tęsis visais laikais, kol suvoksime savo blogį (ego).

Iš 2014 m. vasario 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Pasaulinės grupės dvasinė piramidė

Žmogus, ieškantis brolių