Kūrėjui visai nesunku visiškai valdyti kūrinį. Tai Aukštesnioji jėga, apie kurią pasakyta: „Aš pirmas ir Aš paskutinis“, t. y. vien ji veikia ir viską lemia.
Problema tik ta, kaip atvesti kūrinius į valios laisvę, savarankiškumą. O laisvę ir savarankiškumą reikia įsigyti patiems – šito neįmanoma suteikti iš šalies: „Padarau tave laisvą, padarau tave savarankišką!“
Kaip galima tai atlikti? Nežinome, kas yra laisvė ir nepriklausomybė. Jeigu pasislepiame nuo kokio nors nemalonaus pojūčio, tai jau manomės išsilaisvinę nuo jo. O jeigu ištrunkame iš priespaudos, kažkieno valdžios, tai laikome, jog tapome nepriklausomi. Vis dėlto tai netiesa.
Jeigu mes – tai noras, visų pirma turime turėti nepriklausomybės ir laisvės troškimą, poreikį. O tai problema. Kaip kūrinyje, kuris yra tam tikrų jį pagimdžiusių jėgų produktas, gali būti kas nors nepriklausomas?
O jeigu nėra nepriklausomybės, tai nėra ir kūrinio. Yra kažkokia baltyminė materija, egzistuojanti pagal griežtai nustatytus dėsnius, veikiama įvairiausių jėgų, kurios ją vysto ir palaiko, nulemia jos gimimą ir mirtį. Jokio savarankiškumo visame tame ji neturi.
Pažvelgus į visų žmonių gyvenimą, matyti, kad jie patys nieko nesprendžia. Iš kur galėtų atsirasti jų savarankiškas noras ir tokia galimybė?
Tai visa Kūrėjo problema (jei galima taip pasakyti) kuriant kūrinį. Juk kūriniu vadinamas tik tas, kuris įgyja savarankišką jėgą. Savarankiškas – vadinasi, atskirtas nuo Kūrėjo. Bet kaip tai gali būti? O neatsiskyręs kaip pasieks nepriklausomybės?
Dėl šios priežasties mums reikia patirti tremties pojūtį, ir ne vieną, o kelis kartus atslūgstantį ir grįžtantį vis labiau vidiniu lygmeniu. Pirmoji tremtis – Babilono, jeigu galima pavadinti tai tremtimi. Antroji – Egipto tremtis, trečioji – Persijos ir ketvirtoji – mūsų,  paskutinė tremtis.
Tokias tremtis pasiekiame dirbdami vidinį darbą, įsisąmoninę savo priklausomybę. Tuomet sužinome, kaip tapti nepriklausomais. Juk partnerystei su Kūrėju, susiliejimui su Juo, reikia savarankiškumo. Antraip negaliu būti partneris.
Netgi kai sakoma, jog aš – Kūrėjo vergas, tai ne vergovė, nes nesu vergas iš pat pradžių. Aš pats padarau save Kūrėjo vergu iš visiškai nepriklausomos būsenos ir pakopos. Jeigu yra vergo pakopa, tai egzistuoja ir visiška jos priešprieša, t. y. absoliuti laisvė.

Iš 2014 m. balandžio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Nenoriu būti lėle!

Laisvė – tiktai aukščiau noro