Pateikti gegužės, 2014 mėn. įrašai.


Išėjimas iš Egipto XXI a.

Dvasinis darbas, Platinimas

Kokia forma išėjimas iš Egipto turi pasireikšti šiandien?
Išėjimas reiškia, kad ateina naujas žinojimas, supratimas, mintis, noras. Žmogus pakyla ir pasikeičia viduje. Tai vadinama išsilaisvinimu. Jis pamato, kad viskas pasaulyje susiję. Tai pasiruošimas išsilaisvinimui, ir šiandien žmogus pradeda tai suvokti.
Mes visi esame susiję, nors to ir nenorime. Dauguma mokslininkų, politikų, ekonomistų sako, kad pasaulis – vientisa sistema, bet nežino, ką su tuo daryti. Kaip nutraukti nepageidaujamus ryšius?
Tas faktas vis akivaizdesnis. Mes matome, kad  šis ryšys mums kenkia. Norėsime nutraukti šį ryšį, bet tai mums nepavyks. Taip atskleisime faraono valdžią. Tada neliks kito pasirinkimo, kaip tik pripažinti, kad mūsų tarpusavio ryšius supynusi pati gamta.
Pirmą kartą istorijoje žmonija pradeda suvokti, kad yra pavaldi gamtai, kuri yra aukščiau žmogaus. Ne atvirkščiai. Žmogus supras, kad gamta valdo jį, o ne jis ją. Tai visos paradigmos, bendros ideologijos, kuri egzistuoja žmonijoje, pokyčiai.
Pirmą kartą mums, žmonėms, teks nulenkti galvą ir susitaikyti su tuo, kad esame tokie pat, kaip visas negyvasis, augalinis ir gyvūnijos pasaulis. Mes – taip pat gyvūnai, valdomi gamtos, ir turime kažkaip pasikeisti.
Žmonijai teks tai pripažinti ir sutikti, kad reikia ištaisyti savo prigimtį, kuri tikslingai sukurta kaip priešinga gamtos integralumui. Savo tikrosios  būklės  suvokimas bus  vadinamas Egipto tremties metais.
Iš pradžių atrodo, kad tremtyje gerai, visai pakenčiama, kol paaiškėja, kad tai labai blogai, ir mes turime pasikeisti. Bandydami save pakeisti suvoksime, kad tai neįmanoma. Taip atsiskleis piktoji jėga – faraonas. Babandysime nuo jo pabėgti, bet nesugebėsime. Tai ilgas kelias.
Manau, kad mes – tie kurie siekia išsitaisymo, pereisime šį procesą, kaip jį perėjo mūsų protėviai. Likusi žmonija tai pasieks, įsijungdama ir palaikydama mūsų bendrą darbą. Jiems nereikės pereiti visų tų etapų, juk jie nepriklauso Izraelio grupei, jie – tai noras mėgautis, „pasaulio tautos“. Todėl jiems nereikia didelių išsitaisymų – visa tai jie gaus prisijungdami prie mūsų.

Iš 2014 m. kovo  27 d. pamokos pagal straipsnį „Apie Jagudą

Daugiau šia tema skaitykite:

Apleista ganykla

Gyvasis šaltinis

Neleisti žmonijai degraduoti

Komentarų nėra

Sąžiningas vagis

Dvasinis darbas

Indas gali būti tik gaunančiuoju, jo medžiaga – tai noras mėgautis. Kitaip nėra kūrinio. Bet šis kūrinys atlieka davimo veiksmą, panašų į Kūrėjo, su ketinimu duoti, duodamas savo gavimo indų sąskaita.
Arba jis gauna, kad atiduotų, arba nieko negauna į savo indą, nežiūrint viso savo noro, ir tai vadinasi indo davimo dydžiu.
Pavyzdžiui, mane pakvietė į šventinį vakarą, kur maistas patiekiamas brangiuose auksiniuose ir sidabriniuose induose. Aš ateinu, o šeimininkas sako man: „Žinau, kad esi vagis, bet prašau tavęs šį kartą susilaikyti. Aš labai noriu, kad dalyvautum šiame vakare, todėl prašau tavęs būti žmogumi. Įvertink tai, kad tikiu tavimi – neužsitrauk gėdos!“
Visą vakarą negaliu suvalgyti nė trupinėlio, net paragauti ledų arba siurbtelėti vyno. Bijau, kad jeigu jau paimsiu į rankas taurę, tai neištversiu ir paslėpsiu ją užantyje.
Todėl visą vakarą nieko nevalgau, negeriu, prie nieko neprisiliečiu, tik vaikštau tarp svečių.
Šitaip aš pridėjau pastangų, buvau dvasiniame pasaulyje ir užsitarnavau apdovanojimą. Kitaip tariant, pradedame nuo to, kad susilaikome ir prie nieko nesiliečiame.
Bet tai – labai sunkus darbas, juk jaučiausi alkanas ir ištroškęs, grūmiausi su savo troškimu nugvelbti kokią taurę! Ji tokia brangi, kad už vieną taurę prabangiai gyvenčiau visus metus, bet tik materialiajame pasaulyje. Jeigu truputį pavogtume iš dvasinio, tai galėtume neblogai gyvuoti materialiajame pasaulyje…

Iš 2014 m. kovo 23 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą (Pticha)“

Komentarų nėra

Gyvasis šaltinis

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Klausimas. Kaip logiškai paaiškinti žmonėms, kad vienijimasis – vienintelis visų problemų sprendimo būdas?
Atsakymas. Juk akivaizdu, kad žmonių vienijimasis suteikia jiems galių: tuo remiasi armija, partija, bet kokia sąjunga. Net keletas žmonių, susijungusių tarpusavyje, jau įgyja jėgos, ypač šiais laikais.
Net vergovės laikais buvo baiminamasi vergų vienijimosi. Bet kuri valstybė bijo sąjungų atsiradimo. Susivienijus daugiau nei šimtui žmonių, prasideda tikrinimai: kas ten vyksta, ką jie daro, kokie jų planai. To reikalauja visuomenės saugumas.
O mes, jei vienijamės teisingai, pradedame jausti, kad tarp mūsų yra kažkoks jėgos, proto, naujo pojūčio šaltinis. Turime pasistengti pajusti tai patys, nors kol kas to nebranginame. Jei negaunu iš grupės centro sužadinimo, pakilios nuotaikos, šilumos, meilės, sustiprėjusių jausmų ir proto, – vadinasi, aš su ja nesusijungęs.
Panašiai, kaip turiu poreikį reguliariai pavalgyti, turėčiau trokšti įgauti jėgų iš grupės. Man nebūtina ateiti fiziškai, tačiau turiu jausti grupės centrą, iš kurio trokštu pasipildyti.
Jei kol kas nematote ir nejaučiate to, ką teikia susivienijimas, tai ženklas, kad reikia padirbėti. Net didžiausiam kabalistui neįmanoma pakilti virš savojo ego, atsiskyrus nuo kitų. Jis turi būti susijęs bent su keliais tokio paties ar aukštesnio lygio mokiniais, kad susijungęs su jais patirtų aukštesnės pakopos pojūčius ir protą.
Taip jis kaskart tobulės. Kitaip neturės gyvybinės jėgos. Jis sustings vietoje, tarsi negyvas, juk gyvenimas turi nuolat atsinaujinti.
Taigi padedami kitiems žmonėms susivienyti turime išmokyti juos atskleisti gyvojo vandens šaltinį, kad galėtų atsigerti iš jo – iš savo vienybės centro. Taip jie gaus gyvybinės dvasios ir pajus, kad šito jiems trūksta, tarsi mažam vaikui, kuriam staiga kyla poreikis nubėgti ir prisiglausti prie mamos, o po to vėl bėgti savais keliais. Taip turime parodyti žmonėms gyvybės šaltinį.
Turite pajusti, kad susijungdami seminarų ir kitų renginių metu, patiriate vidinius išgyvenimus: naują, stipresnį džiaugsmo pojūtį ir aštresnį protą, galite naujai tyrinėti dabartinę savo būseną ir kitą, kuri staiga atsiskleidžia.
Jeigu vienijantis su draugais toks ypatingas pojūtis nekyla, vadinasi, kol kas iš viso nepasiekėte to. Turime patirti šį pojūtį patys ir išmokyti kitus. Šis ypatingas pojūtis – džiaugsmo, gyvybės, gyvybinės jėgos šaltinis, o mums jis yra dar ir analizės šaltinis, nes vien jausmų neužtenka, mes norime išsiaiškinti šias būsenas ir sukelti jas sąmoningai, patys „žadindami aušrą“.
Tad šis šaltinis, kurį atskleidžiame grupėje, yra jėgos, padedančios dvasiškai tobulėti, šaltinis. O kitiems žmonėms tai – saugumo, malonių pojūčių, teisingesnio požiūrio į šeiminius santykius, vaikų auklėjimą ir t. t., kitaip tariant, jų gyvenimo šaltinis.
Tai labai svarbus momentas. Turiu surasti tokį jėgos, gyvybės, proto, energijos šaltinį, nuo kurio staiga praregėčiau, paaiškėtų kelias ir stabilizuotųsi mano būsena, galėčiau judėti tam tikra kryptimi, atsirastų jėgų, pastovumo. Visa tai turiu gauti iš grupės centro.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pagalvoti, nuspręsti ir išpildyti

Komentarų nėra

Didmiestis atskiria žmones

Krizė, globalizacija

Nuomonė: Gyvenimas didmiestyje iškreipia natūralias žmogaus reakcijas, griauna asmenybės vientisumą ir didina atstumą tarp žmonių. Didmiesčių gyventojai linkę per daug reflektuoti ir slopinti natūralius emocijų proveržius.
Žmonės tarsi gyvena daugybę gyvenimų, jie turi daug socialinių vaidmenų darbe, namuose, parduotuvėje, virtualiojoje erdvėje. Toks vaidmenų gausumas skirtingose scenose gresia žmoniškojo „Aš“ sunykimu.
Dideliame mieste didėja atskirtis, bet didmiestis aktyviai bando kontroliuoti įvairias žmonių gyvenimo puses. Įvairiausios informacijos lavina, užgriūnanti miestietį, verčia jį užsitverti, filtruoti ir t.t.
Mieste vyksta natūralių žmogaus reakcijų transformacija. Kai didelis žmonių tankumas, neišvengiamai mažėja fizinė distancija tarp jų. Tai lemia socialinės distancijos didėjimą.
Komentaras: Būtent distancijos tarp žmonių sumažinimas ir yra esminis visuomenės bei visuotinės krizės ištaisymo uždavinys. Pasiekti tokio ištaisymo galima tik pritraukiant Šviesą, davimo savybę, kuri pasireiškia teisingai susivienijus.

Komentarų nėra

Draugų rate

Auklėjimas, vaikai

Klausimas: Pastaruoju metu plinta paauglių depresija, išsekimas, nenoras gyventi. Kaip šią problemą spręsti šeimoje?
Atsakymas: Tai pasąmoningos problemos. Jos kyla ne todėl, kad paauglys kenčia nuo nelaimingos meilės ar problemų mokykloje. Jį jaudina bendravimas tarp bendraamžių, o ne pati mokykla, kuri jam yra ne daugiau kaip vieta konkuruoti, kuris geresnis ir stipresnis.
Todėl tėvai turi pasistengti paversti savo namus klubu, kuriame renkasi jo vaiko draugai, kad vaikas nejaustų tėvų kaip trukdžio. Geranoriškas bendravimas – pats svarbiausias faktorius, užkertantis kelią vaikų depresijai. Tai tikslinga psichologiniu ir materialiniu požiūriu. Geriau leisti jiems bendrauti savo teritorijoje nei pavojingose vietose.
Klausimas: Integraliojoje metodikoje yra labai įdomus pratimas. Tarkim, vienas sutuoktinis yra blogos nuotaikos, depresyvus, tuo tarpu antras – džiaugsmingas ir linksmas. Kad ištrauktų nuliūdusįjį sutuoktinį iš depresijos, kitas turi įeiti į jo padėtį, pažiūrėti į pasaulį jo akimis ir po truputį kartu su juo išeiti iš negatyvios būsenos. Ar galima tai pritaikyti paaugliui?
Atsakymas: Tai labai sunku pritaikyti paaugliui. Net neįmanoma. Net jeigu parodysite, kad esate pasirengęs su paaugliu suartėti, sudirginsite jo savigarbą ir sukelsite pasipriešinimą: „Nenoriu!“ Būtina suprasti paauglių psichologiją. Tai būdinga ir suaugusiesiems, kurie tokiu atveju iš karto dar labiau pasipučia ir pradeda didžiuotis.
Todėl geriausia vaiką sudominti tuo, kas jį traukia: sportu, šokiais ir t. t. Tokiame amžiuje fiziniai užsiėmimai geriausiai padeda išmesti iš galvos visas nesąmones. Puiku, jeigu turite didelį batutą, ant kurio galima pašokinėti. Tai iškratys visas kvailystes. Galima surengti namuose šokių vakarą ar šiaip ką nors veikti draugų būryje.

Iš 2013 m. sausio 11 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Kaip auklėti vaikus?

Gerai pamiršta sena

Komentarų nėra

Nematomais kupstais per egoizmo liūną

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Suprantu, iš kur atsiranda vidinis pasipriešinimas platinimui. Mūsų egoizmui labiau patinka sėdėti ir tiesiog skaityti. Geriau tegul mokytojas papasakoja ką nors įdomaus, užuot siuntęs mus platinti.
Visa tai suprantama. Tu nieko nenori platinti ir netgi nelabai nori jungtis prie grupės. Tau norėtųsi sėdėti, mokytis ir ramiai gyventi be jokio rūpesčio. Tau atrodo, kad tavo sielai artimesnis toks kelias.
Tačiau mokytojo, kuris tau aiškina labai įdomius ir išmintingus dalykus, galvoje yra kažkokia keista idėja – jis reikalauja išeiti, kalbėtis su žmonėmis, vesti jiems renginius, paskaitas. Tu manai, kad visa tai ne tau ir apskritai netinka kabalos mokslui, kuris visada buvo slaptas, jo mokytasi tyliai, paslapčia.
Ir čia būtina tikėti išminčiais. Tikėjimas išminčiais reiškia, kad, vadovaudamasis savo protu ir jausmais, tu nenori ir negali to daryti. Net jeigu supranti, kad privalai tai įvykdyti, nes tai logiška, apie tai rašo Baal Sulamas ir Rabašas, tačiau tu nenori, ir viskas tavyje tam priešinasi!
Turi išsiaiškinti: ar gali pripažinti, nepaisant savo nenoro ir daugybės pasiteisinimų, kad tai –kabalistų patarimas. Kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir tavo mokytojas – teigia, kad šiais laikais tai būtina sąlyga. Tavo tikėjimas išminčiais nusakomas pagal tai, kiek prisiversi vykdyti jų nurodymus.
Tu niekada nesutiksi su jų nuomone kuriais nors klausimais – ne šiuo, tai kitu. Neįmanoma sutikti su mokytoju dvasiniame darbe, nes jis visada kalbės apie veiksmus, nukreiptus prieš egoizmą, kurie, žinoma, tau atrodys nelogiški ir nepriimtini.
Taip neišvengiamai bus kiekvieną kartą. Net jei protu galėsi sutikti, tikrovėje nesutiksi su tuo ir visaip išsisukinėsi, kad nereikėtų daryti. Tavo kūnas nenorės klausytis.
Dvasiniu mokytoju vadinamas toks žmogus, kuris yra viena pakopa aukščiau tavęs ir rodo, kur padėti ranką, pastatyti koją, perkelti kūną, kad pakiltum į aukštesnę pakopą. Tu pats nežinai, kaip ten užkopti ir kur padėti ranką, pastatyti koją, kaip pereiti į aukštesnį lygį.
Tai tarsi būti vienoje liūno pusėje ir bandyti pereiti į kitą pusę. Ir šitame liūne po vandeniu yra kupstai, ant kurių galima užlipti ir žingsnis po žingsnio pereiti į kitą pusę. Bet tu nematai šitų kupstų ir jeigu lipsi ne ten, tai pražūsi, – liūnas tave tuoj pat praris ir nuskandins tavajame egoizme, šitame pasaulyje.
Mokytojas pasakoja, kur kiekvieną kartą lipti, o tu privalai juo tikėti. Kitaip nepereisi – nuskęsi šitame liūne. Tai vadinama tikėjimu išminčiais. Tas, kuris bando taip eiti, – pereina. Savaime aišku, kad jis pilnas abejonių – ir tai teisinga, toks ir yra kelias, kad pamažu įgautum tikėjimą – išeitum iš savęs ir sektum aukštesniu protu. Taip pereinamas liūnas. Kas šitaip eina – pereina. Čia reikia daugiau sėkmės negu proto.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Tvirtas grupės pagrindas

Komentarų nėra

Nulinio egoizmo filtras

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Jeigu keletas žmonių priima kartu kažkokį sprendimą, bet kiekvienas yra savo egoizme, savaip suvokia tikrovę ir nesugeba savęs anuliuoti kitų atžvilgiu, ar bus toks sprendimas teisingas?
Atsakymas: Pirmiausia, būtina pasiekti visuotinę lygybę. Be to neįmanoma judėti į priekį. Kiekvienas turi stengtis anuliuoti save ir savo nuomonę tam, kad pamatytų, kas parašyta knygoje, apie ką pasakoja jos autorius, ką kalba mokytojas. Kitaip žmogus nesimoko.
Mokytis gali tik tas, kuris jaučiasi esąs mažesnis už mokytoją: mane, Rabašą, Baal Sulamą ir už jų stovinčius , mus mokančius didžiuosius kabalistus. Jeigu žmogus neanuliuoja savęs visų atžvilgiu, likdamasis šios grandinės pabaigoje, jis nėra šios sistemos dalis.
Jeigu būtų įmanoma mokinius perleisti pro kažkokį ypatingą filtrą, taptų aišku, kas išlaiko šį testą, kas ne, kas anuliavo save kitų, grupės, mokytojo, knygų autorių atžvilgiu. Kiek žmonių tuomet liktų? Kaip pasakyta: „Aš atėjau ir neradau nė vieno žmogaus.“ Yra daug kūnų , o vidine prasme nėra net minjano (dešimties žmonių). Taigi, visų pirma, reikia patenkinti šią sąlygą.

Komentarų nėra

Nepavesti grupės

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip pajausti tokią grupės svarbą, kad atsirastų tikra baimė ją pavesti? Kaip išvystyti šį jausmą, kad jis nepaleistų? Ar tai irgi yra aukščiau suvokimo?
Atsakymas: Nerimas, kad galiu pavesti grupę ateina palaipsniui, veikiant supančiai Šviesai. Jokiu būdu ne kitaip.
Virpulys dėl grupės, kad ji išsilaikytų ir dirbtų Kūrėjui, judėjimas Kūrėjo link, pojūtis, kad tai priklauso nuo manęs, – visa tai kyla, veikiant Aukštesniajai šviesai.
Aš negaliu jo sukurti dirbtinai. Galiu bandyti atlikti tam tikrus veiksmus, bet ne daugiau. Mūsų pastangos palaipsniui mus prives prie to. Bet žmogus turi nuolatos stebėti save: gal jau kyla jame tokia būsena.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Jei nepavyko čia – nepavyks niekur

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Komentarų nėra
Vėlesni įrašai »