Pateikti birželis, 2014 mėn. įrašai.


Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Biblija, Dvasinis darbas

Žmogus turi suprasti egoistinę pasaulio prigimtį ir pamatyti kiaurai ją kitą pasaulį, juk viena sfera yra kitos viduje. Kai per bet kurį mūsų pasaulio daiktą matau jo šaknį Aukštesniajame pasaulyje, kuriu mūsų pasaulį. Tai ir yra kūrimas, esant Becalelio jėgoje.
Ateityje mums teks sugretinti abu pasaulius. Tokia yra pati paskutinė išsitaisymo stadija, kai visas pasaulis persitvarkys pagal Aukštesniojo pasaulio vaizdą.
Tada visi daiktai, apimtys, žmonių savybės ir viskas, kas juos supa, bus tarpusavyje susiję būtent tokia forma, tokiu pavidalu ir tokiu panaudojimu. Visi judesiai ir santykiai tarp jų bus tiksliai tokie patys, kaip kitoje sferoje – Aukštesniajame pasaulyje.
Jei aš kažką duodu, kažką kažkam sakau ar atlieku tam tikrus veiksmus su negyvąja, augaline, gyvūnine ar žmogaus prigimtimi – tai todėl, kad išoriniame pasaulyje, išorinėse dvasinėse savybėse, vyksta būtent tokie veiksmai ir pokyčiai.
Kitaip tariant, mes turime tapti visiškai panašūs į Kūrėją. Juk išorinis pasaulis ir jo veiksmai – tai Kūrėjas, o mes mūsų pasaulyje turime padaryti jo gyvąją kopiją, kai visos mūsų savybės, troškimai, judesiai atitiks tai, kas vysta išoriniame pasaulyje. Ir taip tarp mūsų visų. Tai ir yra visiškas mūsų pasaulio susiliejimas per ištaisytą žmogų (bendrą žmogaus pavidalą) su Kūrėju.
Tai neišvengiama būsena, kurioje atsidurs visas pasaulis. Po to šis pasaulis įsilies į Aukštesnįjį pasaulį, ir visa pasaulių sistema išnyks, suformuodama Begalybės pasaulį.
Žinoma, galima paprieštarauti, kad dėl to žmonės taps vergais, Kūrėjo robotais. Tačiau žmonių susitapatinimas su Kūrėju vyksta palaipsniui ir priklauso nuo to, kiek su savimi dirbame, todėl žmonės prilygsta Kūrėjui savo valios pastangomis, suvokimu, susiliejimu, nes supranta, kad tai aukštesnė, tobula gamtos egzistavimo sąlyga.

Iš 2013 m. lapkričio 13 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pakilimo šaltinis

Žmogus kelyje

Didžiulė Kūrėjo malonė

Komentarų nėra

Vystymasis savo iniciatyva ar be jos

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Valios laisvė

Klausimas: Kuo skiriasi žmonijos vystymasis savo iniciatyva ir be jos?
Atsakymas: Jei evoliucijos metu atsirado kokių nedidelių augalų ir gyvūnų pokyčių, tai suprantame, kad arklys ar karvė negalėjo pasikeisti savo noru, tai – aplinkos poveikio ir tam tikrų mutacijų rezultatas.
Bet žmones mes laikome besivystančiais savo iniciatyva, progresuojančiais iš kartos į kartą dėl savo išminties, mokslo, visuomenės santvarkos pokyčių. Pagerėjus mitybai, žmogus tapo aukštesnis, jo gyvenimo kokybė pagerėjo, pailgėjo trukmė. Net medicininių tyrimų rezultatai tapo kitokie.
Manome, kad visa tai – mūsų nuopelnas, nes žmonės dėl to stengėsi. Vis dėlto, mokomės, kad visa materija – noras mėgautis. Noras visą laiką stengiasi maksimaliai priartėti prie išsipildymo ir maksimaliai nutolti nuo kančių bet kokioje būsenoje, bet kurioje vietoje, optimaliausiu būdu, priklausomai nuo perspektyvos.
Tam įtakos turi auklėjimas, mokslas, bet, iš esmės, žmogus visada renkasi tai, kas jam geriausia, ir stengiasi išvengti blogybių. Todėl esame visiškai valdomi malonumų bei kančių vadelėmis, neturime jokios valios laisvės, tarsi nebūtų nė mūsų pačių.
Tokia forma vystėmės iki šios dienos, nors ir didžiuojamės savo aukštais kultūros, meno, mokslo, statybos pasiekimais. Visi jie atsirado be žmogaus įsikišimo: žmogus tiesiog ieškojo maksimalios naudos sau, veikiamas Kūrėjo jam parengtų vidinių ir išorinių sąlygų.
Todėl žmogus šį bei tą keitė, darė lyg mažas vaikas, žaidžiantis su jam duotu žaislu. Tik žmoguje dar vystosi blogio suvokimo jausmas. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse jis vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas, o žmogaus lygmenyje jis vis dėlto ieškojo, kas jam geriau ir kas blogiau.
Gyvūnas nemąsto, jis visada žino, kaip elgtis, jam situacijos suvokimas ir nurodymas veikti atsiranda vienu metu. O žmogui – ne, todėl jam reikia vystyti mokslą, kad sužinotų, kaip geriausiai elgtis vienu ar kitu atveju.
Tai reiškia, kad mes vystėmės procese, vadinamajame „beito“ – „savo laiku“. Ir galėjome taip tęsti, jei nebūtume susidūrę su didelėmis problemomis. Mums jau nebenurodinėja iš aukščiau, kaip elgtis, nesufleruoja instinktyvių sprendimų.
Dabar patys savo „malda ir gerais darbais“ turime sukelti teisingas ateities būsenas. Tam mums reikia naujo mokslo, nukreipto prieš mūsų prigimtį, nes dabar turime perimti papildomą Kūrėjo darbą.
Dėl to turime gauti „iš aukščiau dieviškumo dalį“. Jei Kūrėjas jos neduoda, tai reikia kaip nors išsireikalauti – parsisiųsti iš aukščiau naują programą, pagal kurią galėtume judėti pirmyn. Tai reiškia, kad mums būtina dvasia – ta dalis, kuri leidžia mums sužinoti, kaip tęsti savo egzistavimą šiomis naujomis sąlygomis.
Ar „numatytu laiku“, ar „greitindami laiką“, bet turėsime įgyti šią naują programą: naują darbo tvarką, sąmonę, sprendimus, pojūčius, apsiginkluoti visomis jėgomis, kad nuo šiol galėtume tęsti savo vystymąsi nebe instinktyviai, o savarankiškai. Todėl atsiranda kabalos mokslas, kuris mums tai paaiškina. Supraskime: esame naujoje epochoje.

Iš 2014 m. balandžio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Nusipelnėme achišenos (laiko greitinimo)“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pačioje apverstos piramidės apačioje

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Žmogus ir gamta: ryškėja santykiai

Komentarų nėra

ES kaip neofašizmo akstinas

Krizė, globalizacija

Nuomonė: Ekonominės problemos gimdo fašizmą. Antieuropietiškų ir nacionalistinių nuotaikų stiprėjimo  Europoje tema vis dažniau atkreipia dėmesį. Šiandienos neofašistai  Europos Sąjungą mato kaip valstybinės ir korporacijų valdžios stiprėjimo pavyzdį.
Nepatekę į rinką prancūzai, ispanai, vengrai, graikai ir kiti susidūrė su tuo, kad korporacijos interesai yra aukščiau nei jos atskirų dalių interesai. Gamybos perkėlimas į regionus, kur daug mažesnės išlaidos, aktyvus darbo migrantų išnaudojimas, valstybės išlaidų mažinimas – sudaro terpę nacionalistinių nuotaikų augimui.
Komentaras: Jei mes vėluojame savanoriškai pereiti prie naujos visuomeninės ekonominės formacijos, kuriant vieningą pasaulinę visuomenę, turinčią lygias galimybes, brolišką ir tarpusavyje sujungtą vienos geros jėgos, – tai vietoj jos atsiranda jai priešinga visuomenė – fašizmas.
Logiška, kad  Europos bendrojoje rinkoje (ES), kur visi turėtų būti susivieniję ne dėl naudos, o dėl laimės vienijantis, patiriant lygybę, laisvę nuo egoistinės prigimties blogio ir konkurencijos, iškyla abipusė neapykanta, kai kilnią vienybės sąvoką pakeičia bendro turgaus sąvoka. Logiška, jei netikėtai kils Europos, o nuo jos ir pasaulinis karas.

Komentarų nėra

Tunelis į antipasaulį

Dvasinis darbas, Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Visas pasaulis mano atžvilgiu dalijasi į tai, kas mano viduje, ir tai, kas išorėje. Yra mano kūnas, kuris užima tam tikrą vietą, ir pasaulis aplink mane. Man svarbiausia – aš pats, visa kita – priedas, kuris savo ruožtu taip pat skirstomas pagal svarbumo laipsnį priklausomai nuo to, kiek man naudingas ar žalingas.
Tarkime, keičiu šias dalis vietomis ir pasiekiu būsenos, kai tai, kas išorėje, man tampa svarbiau už mane. Taip savyje atlieku perversmą, vidinę suvokimo inversiją, kuri manyje kuria naują santykį su tikrove.  Imu priešingai suvokti laiko, erdvės, judėjimo, gėrio ir blogio sąvokas – viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Patenku į antipasaulį, kuris priešingas šiandieniniam mūsų pasauliui! Jis gali judėti visiškai kitomis kryptimis – tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis gali keistis be kokių nors apribojimų.
Keičiasi erdvės sąvoka – aš jau nesu pririštas prie konkrečios vietos. Fizikai kalba apie Visatoje egzistuojančius tunelius, į kuriuos galima įeiti. Mums reikia prasiskverbti į tą pasaulį, kuris yra už materijos.
Save natūraliai laikau svarbesniu už viską, kas yra išorėje. Tačiau jeigu įstengčiau pakeisti savo suvokimą ir jį valdyti, kitaip tariant, jei pats spręsčiau, kas man svarbu, tai pagal tai galėčiau tapti laiko šeimininku.
Fizika kalba apie erdvės iškreivėjimą teoriškai– kaip tai atrodo naudojant įrenginius, bet vėlgi žvelgiant to paties žemiško žmogaus akimis. Taip neišeisi iš materialaus pasaulio ribų. Bus matoma ta pati materija, tik didesne laiko, judėjimo ir erdvės rezoliucija.
Kabala kalba apie žmogaus suvokimo pokyčius, kurie vyksta, kai jis liaujasi priklausęs nuo materijos. Stoviu Visatos viduryje atviras, nepriklausomas nuo materijos ir kiaurai peržvelgiu ją be jokių ribų, matau tą vietą, iš kur kilo jėga, sukėlusi Didyjį sprogimą. Ši jėga suteikė energiją, kad būtų sukurta visa didžiulė Visata ir kad ji išsivystytų iki to taško, kuriame dabar esu.
Žiūriu atgal ir noriu pamatyti tą jėgą, kuri buvo Didžiojo sprogimo priežastimi, ir būtent ją noriu tirti. Nėra jokios prasmės kažką tirti Visatos viduje, juk tai tėra tos pirminės jėgos pasekmė. Jei žinosiu šaltinį, suvoksiu ir visas jo pasekmes.
Spręsdami iš pasekmių, negalėsime tirti šaltinio. Matome, kad žmonija to nesugeba dabartiniu savo raidos tarpsniu, o ir apskritai tai nėra kelias.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Komentarų nėra

Ištrūkti iš laiko pančių

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kaip teisingai išnaudoti laiką: praeitį, dabartį ir ateitį? Ar verta gaudyti dabarties akimirką, kad gyventum tik čia ir dabar?
Atsakymas: Jei jaustume tik šią akimirką, o ne praeitį, dabartį ir ateitį, tai arba pakiltume virš laiko, arba numirtume. Viena iš dviejų.
Mirusieji išsilaisvina iš laiko pojūčio ir nejaučia jo pokyčių, tačiau tai nėra laisvė, kurios ieško žmogus. Gyvūnai ir augalai kažkaip jaučia praeitį, dabartį ir ateitį, netgi negyvas akmuo išlaiko atmintyje tai, kas su juo vyksta.
Nors mums šie reiškiniai nežinomi, tačiau akmuo jaučia išorinį poveikį ir matyt kažkaip suvokia praeitį, dabartį ir ateitį pagal savo pasipriešinimą išoriniam poveikiui.
Todėl jausti tik vieną iš trijų laiko tarpsnių reiškia prarasti gyvenimo pojūtį. Tačiau įdomiausia –   pakilti virš praeities, dabarties, ateities pojūčio, imti juos kontroliuoti, kitaip tarint, valdyti su manimi vykstančius procesus. Reikia išsiaiškinti, kaip galiu valdyti praeitį, dabartį ir ateitį kaip tam tikrą išorinio šaltinio poveikį.
Jei susijungiu su šiuo šaltiniu, tiriu  jį, tada pradedu valdyti šiuos tris laiko tarpsnius ir tampu laiko, savo gyvenimo šeimininku. Galiu lengvai persikelti iš praeities į dabartį, ateitį ir atgal iš ateities į dabartį ar praeitį. Galiu pakilti virš jų ir daugiau nuo jų nepriklausyti.
Pats keisiu laiką, o ne laikas keis mane. Visa tai priklauso nuo to, kaip sugebėsiu įveikti savo norą mėgautis – tą organą, kuriuo jaučiu laiko pokyčius. Jei pakylu aukščiau savo egoistinio noro ir visiškai nuo jo išsilaisvinu, tai liaujuosi jautęs praeitį, dabartį ir ateitį kaip savo gyvenimą.
O su kuo gi tada save sieju? Turiu žinoti visą savo noro vystymosi laiko ašį: kaip jis buvo sukurtas, kaip keitėsi ir kokią formą turi pasiekti. Norint visa tai žinoti, būtina pakilti į kitą lygmenį, vadinamą kūrimo programa.
Kiekvienas šio pasaulio objektas turi savo praeitį, dabartį ir ateitį, t. y. priežastį ir pasekmę. Visuomet turiu įvertinti priežastį, tada galėsiu lengvai tirti, išvysti visas pasekmes. Jeigu tiksliai žinau priežastį, tai netgi dar nematydamas rezultato žinosiu, kas nutiks. Priežastyje slypi visos būsimos jos pasekmės.
Taip prieinu prie svarbiausio gyvenimo klausimo: „Kur jo šaltinis? Iš kur atėjau? Kas yra žmogus? Kas mane sukūrė? Kokia jėga mane valdo ir į kokį tikslą veda?“
Jei galėčiau atsakyti į visus šiuos klausimus, galėčiau valdyti savo gyvenimą ir išsilaisvinti iš laiko pančių.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Anapus Didžiojo sprogimo

Komentarų nėra

Laiko šeimininkas

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Klausimas: iš kur kyla laiko pojūtis? Kodėl vieni jį jaučia labai tiksliai – minučių ir sekundžių tikslumu, o kitiems laikas apskritai neegzistuoja?
Atsakymas: tai priklauso nuo noro mėgautis išsivystymo. Jei noriu mėgautis, tai savo norą dalinu į sekundes, kad kiekvieną sekundės dalį užpildyčiau pasitenkinimu, malonumu. Todėl man svarbu jausti laiką.
Gyvenimas niekad neatrodys ilgas, nes galiu jį užpildyti daugybe plataus spektro malonumų: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios. Ir tada man jau nepakanka aštuoniasdešimties gyvenimo metų – ir tūkstančio neužteks, kad viską suspėčiau.
Klausimas: kartais laiką suvokiame kaip neigiamą reiškinį: bėgant laikui daiktai genda, yra, o mūsų kūnas sensta. Kita vertus, laikas gali būti naudingas, juk jis gydo, padeda susitaikyti. Kaip suvokiate laiką – kaip gerą ar blogą reiškinį?
Atsakymas: laikas priklauso nuo to, kuo jį užpildau. Pirmiausia reikia suprasti, kaip galiu valdyti laiką, o ne laikas mane. Nesutinku su tokiu pasakymu, jog „laikas gydo“  ir kad reikia ramiai į tai žvelgti, tarsi laikas kažkas, esantis ne manyje. Taip elgiasi silpni žmonės, kurie nemoka elgtis su savo laiku. Per tokį santykį su laiku prisišaukiame daug nemalonumų.
Laikas turi būti mūsų valdžioje, mums reikia pakilti aukščiau jo. Tai nereiškia pratęsti gyvenimo trukmę iki 100 metų pasitelkus biologijos ir genetikos pasiekimus. Juk mus ir 200 metų negana ir gyvenimas pasirodys per trumpas.
Prieš 500 metų gyvenęs žmogus savuosius 30 metų jautė ne trumpesnius, o net ilgesnius nei šiuolaikinis žmogus, gyvenantis 80 metų. Tad nemanau, kad mums verta judėt šia kryptimi. Mums tiesiog teks pakilti virš laiko sąvokos, o tai reiškia jį valdyti.
Laikas priklauso nuo to, kiek gausiu malonumų –  daugiau ar mažiau. Mano nore mėgautis vykstantys pokyčiai sukuria praeinančio laiko pojūtį. O jei jausčiau nuolatinį užsipildymą nekintančiame nore, tai apskritai liaučiausi jautęs, kad gyvenu. Netekčiau ne tik laiko, bet ir gyvenimo apskritai pojūčio.
Juk manyje niekas nesikeistų, o be pokyčių nėra gyvenimo pojūčio. Gyvenimas – tai ne šiaip koks nors pojūtis, o skirtumas tarp vienos ir kitos būsenos. O jei būsenos nesikeičia, tai visąlaik tęsiasi ta pati būsena ir todėl nejaučiu, kad egzistuoju.
Išeitų, kad laiko pojūtis – tai vidinė, jausminė, visiškai subjektyvi sąvoka. Viskas, ką man reikia atlikti, – pakeisti savo suvokimo organus, savo vidinę programą, kuri šiandien veikia manyje ir visuose gyvuose organizmuose. Jei pakilsiu virš šios programos ir pradėsiu kitaip funkcionuoti, taip, kad negausiu malonumo savo nore mėgautis ir gyvensiu ne pagal tai, kas man ateina, o pats pripildysiu save ir valdysiu savo malonumą, tuomet tapsiu laiko šeimininku.
Tam tereikia pakilti virš savo egoistinio noro, liautis nuo jo priklausius.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Laikas greitai sustos!

Komentarų nėra

Šeimos oazė

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas: Sakote, kad šeimoje nuolat reikia vienas kitam nusileisti. Kaip tai realizuoti?
Atsakymas: Supraskite viena – niekam nedaliju jokių patarimų. Tačiau yra sąlygų, kurių laikydamasi šeima gali sėkmingai egzistuoti, jei sutuoktiniai visąlaik vienas kitam nusileidžia.
Visi supranta, kad jei tai būtų įmanoma, viskas būtų normalu. Bet kaip išsilaikyti šioje srovėje? Tai įmanoma, tik jeigu mus sups atitinkama aplinka ir atitinkama visuomeninė nuomonė, kurią be perstojo palaikysime, kaip šilumą namų židinyje.
Jei toks teigiamas pavyzdys visąlaik bus rodomas per televiziją, internetą, bendraujant su žmonėmis, jei panašius santykius tarp porų stebėsime gatvėje ir kitose viešose vietose, tada pajausime vidinį poreikį tapti tokie, kaip visuomenė.
O jei vietoje to prieš akis mirgės prievartos ir grubaus elgesio vaizdai, tai nieko gero neišeis. Kartais ieškodamas mane dominančios informacijos, įsijungiu rusiškus televizijos kanalus ir užtaikau humoristines laidas.
Negaliu jų pakęsti, nes jos nukreiptos į kito žmogaus pažeminimą, užgauliojimą, spaudimą, siekimą pabrėžti žmonių nelygybę, neigiamas vyrų ir moterų savybes. Tai negeras, nedoras humoras, vedantis į šeimos degradaciją.
Matau, kaip tūkstančiai žmonių sėdi ir juokiasi, nesuprasdami, kokią šeimos egzistavimo metodika jiems per tai yra įskiepijama. Žmogus galvoja, kad tiesiog pailsėjo ir pasijuokė, tačiau jis nė nenumano, kad pasąmonė užfiksavo itin blogą šeimos gyvenimo pavyzdį. Jis mato, kad taip priimta, kad galima taip elgtis, nes visi taip elgiasi ir seka tokiu pavyzdžiu.
Juk gimstame tušti, ir mus, kaip kompiuterius, vis pripildo įvairiomis programomis, pagal kurias veikiame. Todėl reikia galvoti, kaip sukurti atitinkamą teisingą aplinką, tada norom nenorom suprasime, koks normalus šeimos gyvenimas, o kitaip – laukia skyrybos. Mes matome, iki ko viskas priveda.
Klausimas: Tai reiškia, kad didžiuliame sraute neigiamos, mus griaunančios informacijos turime sukurti oazę, kuri bus mūsų tvirtybės ir palaikymo šaltinis?
Atsakymas: Žinoma. Juk egzistuoja lieknėjimo kursai ir visokie kitokie psichologiniai kursai, kur ateini į grupę ir ši tave nuteikia atitinkamam elgesiui. Tu matai, kaip einasi kitiems žmonėms ir seki jų pavyzdžiu.
Taip ir čia. Tik grupė vargu ar padės, mat santykiai šeimoje keičiasi kas minutę ar net sekundę, mes visą laiką į juos pasinėrę. Todėl čia reikalinga didesnė, be paliovos veikianti aplinka.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pokalbio apie šeimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Komentarų nėra

Anapus Didžiojo sprogimo

Auklėjimas, vaikai, Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Klausimas: norėčiau tapti laiko ir savo gyvenimo šeimininku. Sakėte, jog tam turiu pasikeisti vietomis, t. y. aplinkinį pasaulį paversti svarbesniu už save. Bet kaipgi dėmesį nuo savęs nukreipti į išorę?
Atsakymas: perkelti svarbą nuo savęs į tai, kas tavo išorėje, reiškia pereiti į antimateriją. Ir tai ne tas materialus antipasaulis, apie kurį kalba fizika, o kur kas didesnis matavimas.
Klausimas: bet kaip tai įmanoma, kad man kitas žmogus taps svarbesnis už mane?
Atsakymas: tai vadinama suvokimo organų inversija, norų perversmu. Nūnai tavo norai – mėgautis dėl savęs. O tau reikia pajausti, kad mėgaujiesi dėl kito žmogaus.
Tai nereiškia, kad tu įsivelki jo vidun tarsi į jo kūną persikelianti dvasia ir ten mėgaujiesi. Tada tai vėl būtų egoistinis užsipildymas, kaip kad mėgaujasi motina, jaučianti kūdikį ir besirūpinanti tik juo, gyvenanti tik jo norais.
Lieki savo kūne, bet kitą žmogų suvokį kaip svarbesnį už save. Ir tai visiškai kitokia meilė nei egzistuojanti mūsų pasaulyje. Šis žmogus tau visiškai svetimas ir tu nejauti jam jokios natūralios meilės – kaip kad jauti savo vaikams ar sutuoktiniui.
Tik toks perversmas leidžia tau būti savo savo gyvenimo šeimininku, juk tu kerti laiko ribą.
Laikas atsirado Didžiojo sprogimo akimirką. Todėl tau reikia grįžti už jo ribų, pakilti virš taško, kur sukurta materija. Ir tada liaujiesi išgyvenęs tą dabar tavo egoistiškai jaučiamą subjektyvaus laiko potyrį, laiką imi suvokti kitame žmoguje, vertindamas tai, kad gerai ar blogai jam.
O tai jau kardinalus pokytis, juk tu iš gaunančiojo virsti duodančiuoju, ir šitaip tampi laiko ir savo gyvenimo šeimininku.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Komentarų nėra

Šiuolaikinio pasaulio baimės

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Nuomonė: Baimė – tai evoliucijos produktas. Visos baimės, įsitvirtinusios raidos metu, laikomos naudingomis ir lieka su mumis.
Šiuolaikinė Vakarų Europos visuomenė – tai visuomenė stipriai jaučianti emocinę negerovę, narciziška, yra įsitikinusi, jog viskas turi būti idealu. Manoma, kad žmogus būti geriausias, o tai visiems iš esmės net neįmanoma, dėl to kyla nerimas, neatitinkama standartų.
Komentaras: aplinka kiekvienam apibrėžia, iškelia gyvenimo tikslą. Jei vystytumės džiunglėse, siektume tapti geresniais kariais. Tad nuo neurozių reikia gydyti ne žmogų, o aplinką.
Vos tik ji pakeis savo raidos vektorių, priims dvasinius idealus – lygybę, brolybę, tarpusavio pagalbą, žmogaus vertinimą pagal jo indėlį į visuomenę – tada visi pasijaus esą it gerose mamos rankose.

Komentarų nėra

Priešybių darna gamtoje

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Platinimas

Klausimas: kaip paprastai paaiškinti, kam žmonėms būtina vienytis?
Atsakymas: matome, kad gamtoje visada egzistuoja dvi priešingos jėgos: pliusas ir minusas, šiaurė ir pietūs, ir viena be kitos negalima. Bet kuris reiškinys susideda iš dviejų priešingų jėgų derinio, beje, neigiama jėga ne ką mažiau gyvybiškai reikalinga nei teigiama.
Kažkada mėginta išnaikinti kaimenes puldinėjusius vilkus. Tai atvedė prie katastrofiškų pasekmių – buvo sukurta tokia nedarna gamtoje, kad prasidėjo įvairiausios problemos: nuo epidemijos krito avys ir kiti gyvūnai, kuriais mito vilkai.
Gamtoje nėra naudingų ar žalingų jėgų. Abi jėgos reikiamos: tiek teigiama, tiek neigiama, ir jos abi privalo išlaikyti tarpusavio harmoniją.
Tiesa, žmogiškoje pakopoje veikia tik viena jėga – mūsų egoizmas, tai neigiama jėga, neturinti sau jokios teigiamos jėgos atsvaros, su kuria turėtų būti darnoje. Todėl mums reikia tarpusavyje susivienyti, kad pasitelkę tą neigiamą jėgą paverstume ją teigiama.

Iš 2014 m. birželio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio garantija“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai