Jei tikslas nepasiekiamas, aš jį užmirštu. Pasakyta: „Žmogus nesvajoja apie karaliaus dukterį“, nes ją vesti gali tik koks nors princas. O jei aš nesu princas ir neturiu jokių šansų, tai kodėl man kankintis visą gyvenimą dėl to, kas nepasiekiama. Mano noras neleis man šito, juk jis – noras mėgautis.
Todėl yra daug dalykų pasalyje, kurių aš iš viso nematau, jie nepatenka į mano matymo lauką. Juk pasąmonėje laikau juos nepasiekiamais, todėl jie nepatenka į mano sąmonę.
Yra žmonių, kurie dega noru vesti karaliaus dukterį, nes tam tikrais būdais gali to pasiekti. O jei man taip neišeina – esu ramus.
Todėl, kuo aukščiau pakylame, tuo daugiau kenčiame, turime daugiau problemų, juk tampame verti didesnių pasiekimų, apdovanojimų, pripildymo. Todėl žmogui visada kyla dilema: arba tobulėsi, keisiesi ir eisi pirmyn, o tai ilgas kelias, už kurį reikia brangiai sumokėti, arba nustosi to gailėtis ir tai išnyks iš tavo matymo lauko, tarsi visai neegzistuotų. Renkiesi tu pats!
Todėl yra žmonių, kurie sako: „Pasirinkimo nėra“ ir tęsia dvasinį kelią, o yra žmonių, sakančių: „Pasirinkimo nėra“ ir grįžtančių į materialų egzistavimą. Ir vieni sako, kad nėra pasirinkimo, ir kiti. Viską nulemia kito pasirinkimo nebuvimas, tačiau klausimas, kuris.
Klausimas: Bet mes net neįsivaizduojame, kas yra davimo savybė! Gal yra koks nors kabliukas, nuo ko būtų galima bent pradėti?
Atsakymas: Žinoma, viską aiškinkis su draugais. Kūrėjas atsiskleidžia ne kokiose nors aukštosiose materijose. Jis kuria kasdieninio gyvenimo problemas, kad iš jų išmoktum visų pirmiausia to, jog nieko negali jose pakeisti. Nesi situacijos šeimininkas. Yra tūkstančiai įvairių faktorių – jie taip pat nieko nesprendžia, o tik tarnauja vienai jėgai, kuri ir sukuria visą šitą painiavą.
Ši jėga – priešinga jungimuisi, meilei, ją ir turi išsiaškinti. Pasirodys, kad reikia siekti vien jungimosi ir meilės, aiškintis nuo ko tai priklauso. O tai priklauso nuo Jo, tos pačios jėgos, esančios ne tavyje.
Tu užmezgi ryšį su kitais žmonėmis, bet matai, kad nesiseka, tada kvieti jėgą, galinčią jį paveikti, ištaisyti. Tai labai paprastas ir praktiškas metodas, be jo mūsų egzistavime nieko nėra.
Mes manome, kad reikia daug dirbti ir mokytis, statyti miestus, tobulinti pasaulį – nieko šito nereikia! Reikia tik kuo greičiau ištaisyti mūsų tarpusavio santykius ir pakilti.
Bet mes, užuot tai darę, tarytum prieš laiką išlipame iš traukinio kažkokioje apleistoje pusstotėje, kurioje nieko nėra – tik milžiniškas sąvartynas, smarvė ir aplink slankiojantys plėšikai. Ir staiga šioje stotyje pasilieki visam laikui, ten tu būsi ir palaidotas.
Štai toks mūsų gyvenimas. Užuot greitai viską padarę ir pakilę! Svarbiausia – viską pradėti kartu ir kaskart vis labiau ir labiau susijungti, neleisti niekam nurimti.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos pagal Rabašo staipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Aplinka − aukštumoje