Klausimas: iš kur kyla laiko pojūtis? Kodėl vieni jį jaučia labai tiksliai – minučių ir sekundžių tikslumu, o kitiems laikas apskritai neegzistuoja?
Atsakymas: tai priklauso nuo noro mėgautis išsivystymo. Jei noriu mėgautis, tai savo norą dalinu į sekundes, kad kiekvieną sekundės dalį užpildyčiau pasitenkinimu, malonumu. Todėl man svarbu jausti laiką.
Gyvenimas niekad neatrodys ilgas, nes galiu jį užpildyti daugybe plataus spektro malonumų: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios. Ir tada man jau nepakanka aštuoniasdešimties gyvenimo metų – ir tūkstančio neužteks, kad viską suspėčiau.
Klausimas: kartais laiką suvokiame kaip neigiamą reiškinį: bėgant laikui daiktai genda, yra, o mūsų kūnas sensta. Kita vertus, laikas gali būti naudingas, juk jis gydo, padeda susitaikyti. Kaip suvokiate laiką – kaip gerą ar blogą reiškinį?
Atsakymas: laikas priklauso nuo to, kuo jį užpildau. Pirmiausia reikia suprasti, kaip galiu valdyti laiką, o ne laikas mane. Nesutinku su tokiu pasakymu, jog „laikas gydo“  ir kad reikia ramiai į tai žvelgti, tarsi laikas kažkas, esantis ne manyje. Taip elgiasi silpni žmonės, kurie nemoka elgtis su savo laiku. Per tokį santykį su laiku prisišaukiame daug nemalonumų.
Laikas turi būti mūsų valdžioje, mums reikia pakilti aukščiau jo. Tai nereiškia pratęsti gyvenimo trukmę iki 100 metų pasitelkus biologijos ir genetikos pasiekimus. Juk mus ir 200 metų negana ir gyvenimas pasirodys per trumpas.
Prieš 500 metų gyvenęs žmogus savuosius 30 metų jautė ne trumpesnius, o net ilgesnius nei šiuolaikinis žmogus, gyvenantis 80 metų. Tad nemanau, kad mums verta judėt šia kryptimi. Mums tiesiog teks pakilti virš laiko sąvokos, o tai reiškia jį valdyti.
Laikas priklauso nuo to, kiek gausiu malonumų –  daugiau ar mažiau. Mano nore mėgautis vykstantys pokyčiai sukuria praeinančio laiko pojūtį. O jei jausčiau nuolatinį užsipildymą nekintančiame nore, tai apskritai liaučiausi jautęs, kad gyvenu. Netekčiau ne tik laiko, bet ir gyvenimo apskritai pojūčio.
Juk manyje niekas nesikeistų, o be pokyčių nėra gyvenimo pojūčio. Gyvenimas – tai ne šiaip koks nors pojūtis, o skirtumas tarp vienos ir kitos būsenos. O jei būsenos nesikeičia, tai visąlaik tęsiasi ta pati būsena ir todėl nejaučiu, kad egzistuoju.
Išeitų, kad laiko pojūtis – tai vidinė, jausminė, visiškai subjektyvi sąvoka. Viskas, ką man reikia atlikti, – pakeisti savo suvokimo organus, savo vidinę programą, kuri šiandien veikia manyje ir visuose gyvuose organizmuose. Jei pakilsiu virš šios programos ir pradėsiu kitaip funkcionuoti, taip, kad negausiu malonumo savo nore mėgautis ir gyvensiu ne pagal tai, kas man ateina, o pats pripildysiu save ir valdysiu savo malonumą, tuomet tapsiu laiko šeimininku.
Tam tereikia pakilti virš savo egoistinio noro, liautis nuo jo priklausius.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Laikas greitai sustos!

Klausimas: Sakote, kad šeimoje nuolat reikia vienas kitam nusileisti. Kaip tai realizuoti?
Atsakymas: Supraskite viena – niekam nedaliju jokių patarimų. Tačiau yra sąlygų, kurių laikydamasi šeima gali sėkmingai egzistuoti, jei sutuoktiniai visąlaik vienas kitam nusileidžia.
Visi supranta, kad jei tai būtų įmanoma, viskas būtų normalu. Bet kaip išsilaikyti šioje srovėje? Tai įmanoma, tik jeigu mus sups atitinkama aplinka ir atitinkama visuomeninė nuomonė, kurią be perstojo palaikysime, kaip šilumą namų židinyje.
Jei toks teigiamas pavyzdys visąlaik bus rodomas per televiziją, internetą, bendraujant su žmonėmis, jei panašius santykius tarp porų stebėsime gatvėje ir kitose viešose vietose, tada pajausime vidinį poreikį tapti tokie, kaip visuomenė.
O jei vietoje to prieš akis mirgės prievartos ir grubaus elgesio vaizdai, tai nieko gero neišeis. Kartais ieškodamas mane dominančios informacijos, įsijungiu rusiškus televizijos kanalus ir užtaikau humoristines laidas.
Negaliu jų pakęsti, nes jos nukreiptos į kito žmogaus pažeminimą, užgauliojimą, spaudimą, siekimą pabrėžti žmonių nelygybę, neigiamas vyrų ir moterų savybes. Tai negeras, nedoras humoras, vedantis į šeimos degradaciją.
Matau, kaip tūkstančiai žmonių sėdi ir juokiasi, nesuprasdami, kokią šeimos egzistavimo metodika jiems per tai yra įskiepijama. Žmogus galvoja, kad tiesiog pailsėjo ir pasijuokė, tačiau jis nė nenumano, kad pasąmonė užfiksavo itin blogą šeimos gyvenimo pavyzdį. Jis mato, kad taip priimta, kad galima taip elgtis, nes visi taip elgiasi ir seka tokiu pavyzdžiu.
Juk gimstame tušti, ir mus, kaip kompiuterius, vis pripildo įvairiomis programomis, pagal kurias veikiame. Todėl reikia galvoti, kaip sukurti atitinkamą teisingą aplinką, tada norom nenorom suprasime, koks normalus šeimos gyvenimas, o kitaip – laukia skyrybos. Mes matome, iki ko viskas priveda.
Klausimas: Tai reiškia, kad didžiuliame sraute neigiamos, mus griaunančios informacijos turime sukurti oazę, kuri bus mūsų tvirtybės ir palaikymo šaltinis?
Atsakymas: Žinoma. Juk egzistuoja lieknėjimo kursai ir visokie kitokie psichologiniai kursai, kur ateini į grupę ir ši tave nuteikia atitinkamam elgesiui. Tu matai, kaip einasi kitiems žmonėms ir seki jų pavyzdžiu.
Taip ir čia. Tik grupė vargu ar padės, mat santykiai šeimoje keičiasi kas minutę ar net sekundę, mes visą laiką į juos pasinėrę. Todėl čia reikalinga didesnė, be paliovos veikianti aplinka.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pokalbio apie šeimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Klausimas: norėčiau tapti laiko ir savo gyvenimo šeimininku. Sakėte, jog tam turiu pasikeisti vietomis, t. y. aplinkinį pasaulį paversti svarbesniu už save. Bet kaipgi dėmesį nuo savęs nukreipti į išorę?
Atsakymas: perkelti svarbą nuo savęs į tai, kas tavo išorėje, reiškia pereiti į antimateriją. Ir tai ne tas materialus antipasaulis, apie kurį kalba fizika, o kur kas didesnis matavimas.
Klausimas: bet kaip tai įmanoma, kad man kitas žmogus taps svarbesnis už mane?
Atsakymas: tai vadinama suvokimo organų inversija, norų perversmu. Nūnai tavo norai – mėgautis dėl savęs. O tau reikia pajausti, kad mėgaujiesi dėl kito žmogaus.
Tai nereiškia, kad tu įsivelki jo vidun tarsi į jo kūną persikelianti dvasia ir ten mėgaujiesi. Tada tai vėl būtų egoistinis užsipildymas, kaip kad mėgaujasi motina, jaučianti kūdikį ir besirūpinanti tik juo, gyvenanti tik jo norais.
Lieki savo kūne, bet kitą žmogų suvokį kaip svarbesnį už save. Ir tai visiškai kitokia meilė nei egzistuojanti mūsų pasaulyje. Šis žmogus tau visiškai svetimas ir tu nejauti jam jokios natūralios meilės – kaip kad jauti savo vaikams ar sutuoktiniui.
Tik toks perversmas leidžia tau būti savo savo gyvenimo šeimininku, juk tu kerti laiko ribą.
Laikas atsirado Didžiojo sprogimo akimirką. Todėl tau reikia grįžti už jo ribų, pakilti virš taško, kur sukurta materija. Ir tada liaujiesi išgyvenęs tą dabar tavo egoistiškai jaučiamą subjektyvaus laiko potyrį, laiką imi suvokti kitame žmoguje, vertindamas tai, kad gerai ar blogai jam.
O tai jau kardinalus pokytis, juk tu iš gaunančiojo virsti duodančiuoju, ir šitaip tampi laiko ir savo gyvenimo šeimininku.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352