Klausimas: norėčiau tapti laiko ir savo gyvenimo šeimininku. Sakėte, jog tam turiu pasikeisti vietomis, t. y. aplinkinį pasaulį paversti svarbesniu už save. Bet kaipgi dėmesį nuo savęs nukreipti į išorę?
Atsakymas: perkelti svarbą nuo savęs į tai, kas tavo išorėje, reiškia pereiti į antimateriją. Ir tai ne tas materialus antipasaulis, apie kurį kalba fizika, o kur kas didesnis matavimas.
Klausimas: bet kaip tai įmanoma, kad man kitas žmogus taps svarbesnis už mane?
Atsakymas: tai vadinama suvokimo organų inversija, norų perversmu. Nūnai tavo norai – mėgautis dėl savęs. O tau reikia pajausti, kad mėgaujiesi dėl kito žmogaus.
Tai nereiškia, kad tu įsivelki jo vidun tarsi į jo kūną persikelianti dvasia ir ten mėgaujiesi. Tada tai vėl būtų egoistinis užsipildymas, kaip kad mėgaujasi motina, jaučianti kūdikį ir besirūpinanti tik juo, gyvenanti tik jo norais.
Lieki savo kūne, bet kitą žmogų suvokį kaip svarbesnį už save. Ir tai visiškai kitokia meilė nei egzistuojanti mūsų pasaulyje. Šis žmogus tau visiškai svetimas ir tu nejauti jam jokios natūralios meilės – kaip kad jauti savo vaikams ar sutuoktiniui.
Tik toks perversmas leidžia tau būti savo savo gyvenimo šeimininku, juk tu kerti laiko ribą.
Laikas atsirado Didžiojo sprogimo akimirką. Todėl tau reikia grįžti už jo ribų, pakilti virš taško, kur sukurta materija. Ir tada liaujiesi išgyvenęs tą dabar tavo egoistiškai jaučiamą subjektyvaus laiko potyrį, laiką imi suvokti kitame žmoguje, vertindamas tai, kad gerai ar blogai jam.
O tai jau kardinalus pokytis, juk tu iš gaunančiojo virsti duodančiuoju, ir šitaip tampi laiko ir savo gyvenimo šeimininku.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352