Pateikti Trečiadienis, liepos 16, 2014 dienos įrašai.


Kam smegenims žmogus?

Auklėjimas, vaikai, Kabala ir kiti mokslai, Sveikata

Tyrimas: Mūsų smegenys negauna, neperdirba ir nesupranta informacijos. Smegenys nėra vienalytės, standžios struktūros, kurios dalys apdorotų savo informaciją. Mūsų smegenys ne kompiuteris su atskirais segmentais.
Smegenis sudaro atskiros ląstelės – neuronai. Jas siejantys informaciniai ryšiai yra cheminiai (jonų įėjimai ir išėjimai).
Be smegenų negalėtume nieko suvokti, bet ir smegenys be mūsų negalėtų nieko suprasti. Tai, kad galime sąveikauti su pasauliu – daugybės gyvų būtybių kartų veiklos rezultatas, mat jos mėgino užmegzti su juo ryšį. Esame gyvų ląstelių, išmokusių sąveikauti, visuma, esame grupės ir sistemos, koordinuojančios savo aktyvumą. Svarbiausias psichofiziologijos klausimas – vienu metu ištirti smegenų veiklą ir jų turinį.
Smegenys – elektromechaninė struktūra, ji negali suprasti – suvokimas yra mumyse.
Fizinio pasaulio vaizdo negalime patalpini smegenyse – atvaizdas išsisklaido jau akies tinklainėje. Po to šis vaizdas perkuriamas, o mes esame dailininkai viso to, ką regime.
Mūsų smegenyse yra šis tas daugiau nei jų struktūra. Mes prikuriame aplinką remdamiesi savo vidine patirtimi. Mūsų galvoje ne vien paprasti neuronai – juose gimsta detalus ir dinamiškas išorinio pasaulio modelis.
Kitaip tariant, smegenys dėl savo aktyvumo gali kažką valdyti išorinėje aplinkoje, užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu.
Komentaras: Kūno nėra, yra tik noras ir protas – tinkamas jų derinys ir yra žmogus. O tai, ką matome kaip pasaulį, – menama, netikra, neegzistuoja; tiesiog smegenyse regimas vaizdas mums atrodo kaip tikras.
Pasaulio vaizdas piešiamas mumyse pagal mūsų panašumą į vieningą aukštesniąją jėgą. Mes stebime savo ir Aukštesniosios jėgos savybių skirtumą.
Tai vidinė mūsų smegenų kalba, kurią paskui smegenys mums piešia vaizdiniais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Komentarų nėra

Nudegimas nuo gaisro kitame mieste

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kodėl mums pridedama materialinių problemų, jei stengiamės susijungti tarpusavyje?
Atsakymas. Mums pridedama materialinių problemų dėl to, kad galėtume vis labiau susijungti. O kaip dar galima tau padėti, kokių problemų pridėti? Dvasinių? Bet tu jų net nepastebėsi – ar tau rūpi dvasingumas?
Jei kokiame nors tolimame mieste įvyko katastrofa ir tu dėl to jauti gailestį tarsi tai nutiko su tavimi, tai nereikia tau sukurti kitų problemų. Bet tu juk neišgyveni dėl svetimų nelaimių, ir todėl jos priartinamos prie tavęs.
Jei tu nerimausi dėl to, kas vyksta toli nuo tavęs, tarsi tai būtų tavo asmeninės problemos, tai nieko daugiau ir nereikės. Tu kentėsi ir jausi skausmą dėl to, kas vyksta kitame mieste, tarsi tai vyktų su tavimi. Žengdamas pirmyn pajusi viso pasaulio kančias kaip savo.
Tai reiškia, kad tu susijungei su kitais žmonėmis. Tada galėsi už juos paprašyti ir tai  nebus laikoma prašymu dėl savęs. Čia susijungia dvi priešingybės: iš vienos pusės tu jauti svetimas problemas kaip savo, o kita vertus, gali dėl jų paprašyti.
Nebus laikoma, kad prašai dėl savęs egoistiškai, juk tu įgijai šiuos svetimus norus dirbdamas, susijungei su visais ir jauti juos kaip savus. Kadangi sumokėjai už šiuos norus savo pastangomis, turi teisę dėl jų prašyti.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Apie meilę ir neapykantą

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Komentarų nėra