Taikos kupolas virš sūnų

Auklėjimas, vaikai, Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas. Esant dabartinei visuotinės komunikacijos epochai, motina įpranta palaikyti praktiškai nenutrūkstamą ryšį su savo vaikais. Bet štai jos sūnus išeina į armiją, o paskui vyksta į mūšio lauką. Ir tada ryšys su juo staiga tampa neįmanomas nežinia kiek laiko. Kaip motinai įveikti šią situaciją? Ji žino, kad jos vaikas išvyko į karą. ir negali net su juo susisiekti.
Atsakymas. Padėti gali tik vienijimasis, per kurį mums ateina pačios Gamtos jėga ir užpildo trūkumą.
Taip, štai jau kelios dienos sūnaus telefonas išjungtas, nes sūnus yra fronte. Ir tada, esant susivienijimui su kitais, motina gali pajusti savo vaiką dar stipriau, nei telefoninio pokalbio metu.
Kaip? Dalykas toks, kad, esant bendram susivienijimui, mūsų pojūčiai išplečiami naujais diapazonais, jausmai ir protas išsiplečia. Ir tada telefoninis ryšys pakeičiamas tikruoju.
Juk ką reiškia susisieti, susijungti vienam su kitu? Ką reiškia būti vienu žmogumi su viena širdimi? Argi gali tada žmones atskirti tūkstančiai kilometrų? Ne, jie dabar vieningi, jie turi vieną širdį – ir jiems jau nebereikia telefonų šiam ryšiui palaikyti.
Lygiai tas pats ir tuo atveju, kai sūnus fronte, – motina vis tiek su juo, ji jaučia kiekvieną jo akimirką.
Kita vertus, kai motinos pasieks tokią būseną, nebebus daugiau jokių karų – juk visi jau suvienyti, ir gyvenimas tampa taikus.
Visų pirma motina turėtų ateiti į mūsų seminarą. Ten, kur žmonės sėdi ratu ir vienijasi, kur ji drauge su jais aktyviai generuoja vienybės jėgą visai Izraelio tautai. Darbas, siekiant visuotinės vienybės, – geriausia apsauga, kokią motina gali suteikti savo sūnui.
Ji įtikina kitus. „Sėskime kartu, susivienykime, patirkime, kaip mums gera taip susiburti, kokią jėgą pažadiname– vienybės jėgą, esančią Gamtoje. Taip mes tampame ne tik tauta, tokia kaip visos kitos, bet Izraelio tauta. Darykime tai ne tik karo metu, o nuolat. Organizuokimės taip, kad šis tarpusavio ryšys visada sietų mus ir per mus persiduotų visoms tautoms. Juk būtent to jos laukia iš mūsų…“
Tai yra vienintelė motinos galimybė apginti savo sūnus, kovojančius priešakinėse linijose. Juk motina žadina Šviesą, galinčią įeiti į indą. O Šviesa ir yra ta vienintelė jėga, esanti Gamtoje – vieningame mechanizme. Vienijanti, užpildanti ir visa vystanti Jėga. Jėga, apimanti visas dalines jėgas. Ji veiks kaip geroji jėga, jeigu susitapatinsime su ja: ji vieninga, tad ir mes turime tapti vieningi.
Štai iš kur išplaukia taisyklė „Kaip vienas žmogus su viena širdimi“.
Jeigu mes tai realizuojame, tai ši jėga pripildo mus ir palaiko gerovės būseną. Ir atvirkščiai, kai mes atsiskiriame ir neleidžiame jai įsitvirtinti mumyse, užpildyti mus, tada prasideda įvairios problemos, net tokios kaip karai ir katastrofos.
Be to, norime to ar nenorime, su mumis susijusi visa žmonija, kurios centrinė dalis mes esame. Todėl mums vienijantis ši jėga per mus išplinta į visus. Tada tautos būtinai nusiteikia gerai mūsų atžvilgiu. Jeigu mes nesivienijame, vienybės jėga nepasiekia žmonijos, o ši kaltina mus dėl savo bėdų. Kaltina teisingai.
Mes stovime priešais šią sąlygą jau kelis tūkstantmečius, nuo Abraomo ir Mozės laikų iki šiandienos. Visų kartų kabalistai kalba tik apie viena: Izraelio tauta turi susivienyti.
Žmogus, dalyvaujantis apskritojo stalo aptarimuose, gali iš karto pajusti jėgą, slypinčią vienybėje. Reikia tik vienytis pagal taisykles, iš tikrųjų suartinančias žmones: aptarimas vyksta be ginčų ir prieštaravimų, visi lygūs, niekas nėra aukštesnis ar žemesnis už kitus, visi palaiko vieni kitus, visi draugiškai nusiteikę kitų atžvilgiu, niekas nesiginčija, neprieštarauja kalbančiajam – mes kartu stengiamės susivienyti, išgirsti, pajusti kiekvieną taip, kad rato centre formuotųsi vieningas noras, vieningas ketinimas, vieninga idėja.
Tada iš tikrųjų per kokią valandą aptiksime, kad tarp mūsų yra ši jėga, suteikianti naują įkvėpimą, naują būseną, atnaujinanti protą ir jausmą, leidžianti naujai pažvelgti į gyvenimą.
O toliau, tobulindami šį metodą, pajusime savo ryšį su visomis tautomis, su visa gamta. Tapsime viso šio mechanizmo, kuriame esame, šeimininkai, atskleisime, kaip, kodėl ir kokiu tikslu gyvename šiame pasaulyje. Pagaliau įgysime galimybę kontroliuoti savo gyvenimą. Juk šiandien esame praradę gyvenimo prasmę ir skonį.
Visa tai motina praeina ratuose, žadinančiuose ypatingą vienybės jėgą, Šviesą. O sūnus susijęs su ja, todėl irgi yra veikiamas šios Šviesos, kuri jį saugo, tampa jam „pasaulio kupolu“. Sūnus pajunta šilumą ir pasitikėjimą, ir jam nieko neatsitiks.
Taip veikia universali Gamtos jėga, kitaip ir negali būti.
Net jei atsidursi liūtų guolyje – liksi nenukentėjęs. Juk ši jėga vienija, skatina „susidraugauti“ visus negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmens kūrinius.
Klausimas. Kas gi išeina: kareivių motinoms reikia patikėti Dievą?
Atsakymas. „Dievas“ – tai Gamta. O „Gamta“ – tai vieninga mus valdanti jėga. Ji sukėlė Didįjį sprogimą, ji veda vystymo procesą. Visi Visatos dėsniai ir jėgos jungiasi joje. Nereikia ja tikėti – reikia ją atskleisti, pažinti, reikia dirbti su ja.
Tam ir reikalingas kabalos mokslas. Taip tampame mokslininkais, atskleidžiančiais Gamtos dėsnius ir naudojančiais juos.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad „aktyvinti“ sūnaus apsaugą gali bet kuri motina, net jeigu ji niekuo netiki?
Atsakymas. Žinoma. Ji net gali būti bet kurios tautos atstovė. Tegul musulmonai, krikščionys ir žydai sėdi kartu už apskritojo stalo, ir tegul su jais dalyvauja kovingieji ateistai – tai nesutrukdys vienytis. Svarbiausia – susirinkti ir veikti pagal taisykles. Tada aplinka veiks kiekvieną, ir visi įsijungs į ją – tik tam, kad atskleistų tarp jų vienybės jėgą ir nuo to momento nukreiptų pastangas taikos labui.
Tai bus geriausia apsauga ne tik sūnums, bet ir visai žmonijai, kad ji eitų nuostabaus tikslo link, į taiką ir tobulumą.
Taip mes atveriame naująjį pasaulį. Juk vienybės jėga, leisdama matyti pasaulį kiaurai, akivaizdžiai rodo, kaip pertvarkyti mūsų gyvenimą. Ir motina, dalyvaujanti apskritajame rate, pradeda naudoti tą galybę, valdyti ją, dirbti su ja.
Tai liečia ir tas šeimas, kurių sūnūs žuvo mūšyje.
Kitaip – nieko nebus. Nėra kito palaikymo, išskyrus tą vieningą jėgą, esančią virš mūsų prigimties, virš laiko, virš kūnų. Tai amžina jėga, ir jos veikiami staiga aptinkame, kad nėra trapumo ir mirties, kad mūsų sūnūs gyvi, net jei jų kūnai mirę. Pakyli į kitą matavimą ir junti, kad niekas nedingsta, viskas lieka su mumis. Vienybėje juntame visas sielas, susilydžiusias su mumis į viena.
Galiausiai, motina iš tikrųjų geba jausti savo sūnų, esantį už tūkstančių kilometrų. O vienijantis šis ryšys pasireiškia su dar didesne galia ir atveda mus prie to, kad visos kartos – ir buvusios, ir dabartinės – išryškėja mūsų suvokime vienu laiku. Juk laikas nevaldo, ir net mokslas šiandien patvirtina šios sampratos efemeriškumą.
Klausimas. Ar gali izraelietė motina padaryti taip, kad šis karas būtų paskutinis?
Atsakymas. Taip. Moteris gali viską. O motina – kaip niekas kitas. Ypač šiandien, kai tauta, išėjusi į gatves, gali palenkti vyriausybę į savo pusę. Jeigu motinos vienbalsiai pareikalaus vienybės, integralaus tautos auklėjimo, tai mes laimėsime karą vieninga širdimi – karą ne su „Hamas“, o su savuoju egoizmu.
Susivieniję virš jo, pakelsime Izraelį ir visą pasaulį paskui mus į naują egzistavimo lygmenį. Ir visa tai – su motiniškos meilės jėga.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.