Nuomonė. Šiuolaikiniame pasaulyje klesti individualizmas. Idėja „gyventi dėl savęs“ taip įsitvirtino, kad prieš darant ką nors dėl kitų reikia turėti argumentų.
Esmė ta, kad kiekvienas žmogus turi kažkiek jėgų (energijos), kurias gali skirti veiklai.
Taip pat jis turi asmeninių poreikių, kuriuos gali patenkinti vienokia ar kitokia veikla. Ir priežastis, kodėl būtinas altruizmas, yra ta, kad žmogus turi kur kas daugiau energijos nei reikia jo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Kitaip tariant, jeigu panagrinėtume asmeninius žmogaus poreikius, paaiškėtų, jog jų visai nedaug: žmogui reikia maisto, drabužių, pastogės, trupučio pramogų. Visi kiti poreikiai jau kolektyviniai, t. y. poreikiai ką nors nuveikti (egoistiškai) ne dėl savęs, o dėl kitų.
Šiuolaikiniam žmogui jėgų altruizmui lieka gerokai daugiau nei turėjo jo protėviai. Tai yra šiuolaikiniam žmogui reikia altruizmo daugiau nei senovės kartoms.
Tai pasireiškia tingumu, depresija, motyvacijos stoka. Kitaip tariant, greitai patenkinęs asmeninius poreikius šiuolaikinis žmogus nesupranta, ką daryti toliau. Pripratintas gyventi dėl savęs jis nežino, kuo dar užsiimti, tad neužsiima niekuo ir skundžiasi motyvacijos praradimu.
O jei pradės daryti ką nors dėl kitų, motyvacija tučtuojau atsiras, ir ji praktiškai bus begalinė, juk veikti dėl kitų galima neribotai. Tai reiškia, kad žmogus galės visiškai įsitraukti į šiuos veiksmus, ir būtent šito – visiškai atsiduoti kam nors, skiriant tam visą savo energiją – trūksta žmogui, kad būtų laimingas.
Pažvelgę į didžius darbus atliekančius žmones pamatysime, kad jų darbai visada nukreipti į milžiniškas žmonių mases. Tokie žmonės niekada nesiskundžia motyvacijos stoka, jie gali skųstis, kad nepakanka gyvenimo realizuoti tam, kas sumanyta.
Vienintelis būdas būti laimingam ir įgyti motyvacijos bet kokio masto veiklai – tai veikti ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes tik dirbant dėl kitų įmanoma didžiulė motyvacija ir savęs realizavimas.
Komentaras. O toliau egoistinė psichologija (motyvacija) pamažu pereina į kabalą, nes egoistinė motyvacija dirbti dėl visų irgi išsenka ir atsiranda naujos motyvacijos (dėl Kūrėjo) poreikis. Kadangi Kūrėjas „neišsenkantis“, tai šioje veikloje žmogus pasiekia amžino veiksmo ir beribio prisipildymo pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išskirtiniai egoistai

Dvasia lemia sveikatą

Kolektyvo galia: stabilus altruizmas