Nematome visos prieš mus esančios tikrovės tiesiog todėl, kad nenorime jos matyti. Kaipgi mums įgyti tokį norą, jeigu jo neturime? Dabar priešais mane – milijardai žmonių, bet man rūpi tik tai, ką galiu iš jų gauti: arba tai, kad man naudinga, arba tai, kas  pavojinga. Be šito manęs niekas juose nedomina.
Jeigu galima juos kaip nors išnaudoti, aš tai ir darau. Jei matau, kad jie gali man kažkaip pakenkti, atitolstu nuo grėsmės arba pašalinu ją. Štai ir viskas, kas mane domina.
Bet taip nepažįstu žmonių, nematau ir neatskleidžiu jų. Aplink mane – visa visata, ir kas žino, kas vyksta šioje erdvėje – aš to nepagaunu, nepastebiu.
Tačiau yra tikslesnis tikrovės suvokimas, kurio moko kabalos mokslas – pasaulio suvokimo mokslas, leidžiantis pajausti visą kūriniją. Tam man reikia pakeisti savo pojūčius. Užuot rūpinęsis pačiu savimi: gerai man ar blogai, kenksminga man ar naudinga – aš išeinu iš savęs į išorinį pasaulį ir imu jaudintis dėl jo.
Kitaip tariant, ieškau, kaip galiu tarnauti jo naudai arba bent jau nekenkti jam. Tai man leidžia įgyti šeštąjį jutimo organą. Be to, ką regiu, girdžiu, užuodžiu, skanauju, liečiu, pradedu jausti ir tai, kas vyksta ne manyje.
Tada jaučiu, kas iš tikrųjų vyksta, be jokių trukdžių iš mano pusės. Aš jau nebeįtraukiu visos informacijos į savo vidų ir nebeapdoroju jos, kad tai atitiktų mano interesus. Juk nūnai į viską žvelgiame vertindami, kiek mums tai tinka arba kenkia.
Jei išeisiu iš savęs, išorinį pasaulį išvysiu tokį, koks jis yra. Aš vystau išorinį jutimo organą, nepriklausantį nuo mano pojūčių. Jeigu išmoksime vystyti tokį jutimo organą, atskleisime pasaulį, kuriame ir dabar jau egzistuojame, tačiau to nematome. Iš visos kūrinijos pagauname tik mažytį fragmentą, kurį vadiname šiuo pasauliu, mūsų pasauliu.
Plėsdami materialių suvokimo organų diapazoną: išrasdami tobulesnius teleskopus ir mikroskopus, pasaulio vaizdo  stipriai nekeikeičiame. Juk už visų šių pojūčių slypi tas pats egoistinis noras – labai mažas ir ribotas. Vietoj šio noro patirti malonumą turiu įgyti norą duoti, kuris dirba išorinio pasaulio labui.
Jei veikiu kitų labui, tai visąlaik „sugeriu“ norus iš išorės, iš visos negyvosios gamtos, augalų, gyvūnų, žmonių ir iš visų kol kas man nepažįstamų dvasinių jėgų: angelų, rūmų, šventųjų gyvūnų, ištaisytų didžiųjų kabalistų sielų. Aš imu iš jų visą šį norą, kad duočiau jiems, ir dėl to plečiu savo indą (kli) į aukštį, plotį, gylį, galią, juo apimdamas visą kūriniją.

Iš 2014 m. birželio 20 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas

Aukštesniojo pasaulio formulė

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

„Jei moteris pastos (tazria) ir pagimdys berniuką“. Moteris – tai Malchut, gimdanti sielas. „Ir pagimdys berniuką“ – reiškia, kad vyriškasis ir moteriškasis pradai neįjungti kits į kitą, kaip būna tame pasaulyje, kur sielos gimsta su vyriškuoju ir moteriškuoju pradu.
Mat žemesnieji savo nuodėmėmis taip paveikia Malchut, jog vyriškieji ir moteriškieji sielų pradai nebegali susijungti taip, kaip buvo leisdamiesi poromis iš viršaus, vyriškasis pradas kartu su moteriškuoju.
Todėl pasakyta: „Ir pagimdys berniuką“, – nes šiam pasauliui atskleistas tik vyriškasis pradas, neįjungtas į moteriškąjį. („Knyga Zohar su Baal Sulamo komentarais“. Skyrius „Tazria“, 23 psl.)
Dvasiniame pasaulyje vyriškasis ir moteriškasis pradai – davimo savybė ir gavimo savybė – yra tinkamos būsenos. Jie tarpusavyje susijungę, papildo vienas kitą, t. y. pastoja ir gimdo naują gyvybę iš dešiniosios ir kairiosios linijų ryšio. Bet kadangi pastojimas ir gimdymas nevyksta vienu metu, tai ir taisymasis vyksta pakaitomis. Todėl moteris gimdo ir vyriškąją, ir moteriškąją puses.
Moteris – tai aukštesnioji pakopa, kuri įtraukia į save rešimot (dvasinius genus) ir juos savyje vysto. Taip gimsta siela, bet tik su sąlyga, kad mūsų kūnas, t. y. mūsų norai ir ketinimai, lydi visą dvasinį procesą.
Mūsų pasaulyje žmonės neturi sielos, materialiame lygmenyje – tai gyvūninė substancija. Norėdami turėti ką nors žmogiško, turime išvystyti savo sielą, tada vadinsimės „žmonėmis“.
Kiekviename iš mūsų slypi dvasiniai genai, ir mes galime prisidėti prie jų devynių mėnesių embrioninio vystymosi Malchut viduje, pakeldami ten savo norus ir lūkesčius, darydami viską, kad dvasiniai genai vystytųsi tinkamai. Po vadinamojo dvasinio devynių mėnesių periodo – devynių nuoseklių procesų, vykstančių su dvasiniais genais, – iš jų susiformuoja siela.
Todėl gyvūniniame (materialiajame) lygmenyje turime egzistuoti tokiu pavidalu, kokiu mus verčia funkcionuoti gamta, istorija, visuomenė ir t. t., o visa kita nukreipti virš viso to, kad vystytume dvasinį geną.
Klausimas: Dvasiniame pasaulyje vyriškasis ir moteriškasis pradai susiję, o mūsų pasaulyje viskas suskaidyta, atskirta, gimsta skyrium. Ar tai reiškia, kad turime sujungti šituos du pradus ir grįžti į dvasinę būseną?
Atsakymas: Visos dvasinės jėgos veikia taip, kad realizuotų kiekvieno žmogaus dvasinius genus ir sukurtų iš jų vieningą organizmą, vieną sielą. Joje nėra jokių atskyrimų – ji viena ir prilygsta Kūrėjui!
Aukštesniajame pasaulyje nėra sąvokų „moteriška siela“, „vyriška siela“, nes ten visiškai darniai viešpatauja tarpusavio papildymas.

Iš 2014 m. vasario  12 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Klausimas: Kam reikalingos ligos ir fizinės kančios?
Atsakymas: Tai neištaisyto bendro egoizmo padariniai. Kol jis egzistuoja sielose, net ištaisytos sielos kentės, nes yra glaudžiai susijusios su neištaisytomis.
Klausimas: Galima suprasti, kam kančios reikalingos kabalistams, – kad mokytųsi pakilti virš gyvūninio  lygmens, bet kam kančios paprastiems žmonėms?
Atsakymas: Mes visi esame bendrai vieni nuo kitų priklausomi ir sudarome vieną substanciją – sielą, norą  gauti. Jeigu noras „dėl savęs“ – kenčiame, jeigu „dėl Kūrėjo“, t. y. panašus į Šviesą, – mėgaujamės.
Klausimas: Argi ne žiauru kankinti nelaimingus kūrinius?
Atsakymas: Kūrėjas atsižvelgia į mūsų galutinę būseną, Jo valdymas kyla iš būtinybės atvesti  mus iki visiško išsitaisymo, tobulumo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visų ligų šaknis

Gydymas pakylant aukščiau egoizmo

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Tyrimas: Mūsų smegenys negauna, neperdirba ir nesupranta informacijos. Smegenys nėra vienalytės, standžios struktūros, kurios dalys apdorotų savo informaciją. Mūsų smegenys ne kompiuteris su atskirais segmentais.
Smegenis sudaro atskiros ląstelės – neuronai. Jas siejantys informaciniai ryšiai yra cheminiai (jonų įėjimai ir išėjimai).
Be smegenų negalėtume nieko suvokti, bet ir smegenys be mūsų negalėtų nieko suprasti. Tai, kad galime sąveikauti su pasauliu – daugybės gyvų būtybių kartų veiklos rezultatas, mat jos mėgino užmegzti su juo ryšį. Esame gyvų ląstelių, išmokusių sąveikauti, visuma, esame grupės ir sistemos, koordinuojančios savo aktyvumą. Svarbiausias psichofiziologijos klausimas – vienu metu ištirti smegenų veiklą ir jų turinį.
Smegenys – elektromechaninė struktūra, ji negali suprasti – suvokimas yra mumyse.
Fizinio pasaulio vaizdo negalime patalpini smegenyse – atvaizdas išsisklaido jau akies tinklainėje. Po to šis vaizdas perkuriamas, o mes esame dailininkai viso to, ką regime.
Mūsų smegenyse yra šis tas daugiau nei jų struktūra. Mes prikuriame aplinką remdamiesi savo vidine patirtimi. Mūsų galvoje ne vien paprasti neuronai – juose gimsta detalus ir dinamiškas išorinio pasaulio modelis.
Kitaip tariant, smegenys dėl savo aktyvumo gali kažką valdyti išorinėje aplinkoje, užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu.
Komentaras: Kūno nėra, yra tik noras ir protas – tinkamas jų derinys ir yra žmogus. O tai, ką matome kaip pasaulį, – menama, netikra, neegzistuoja; tiesiog smegenyse regimas vaizdas mums atrodo kaip tikras.
Pasaulio vaizdas piešiamas mumyse pagal mūsų panašumą į vieningą aukštesniąją jėgą. Mes stebime savo ir Aukštesniosios jėgos savybių skirtumą.
Tai vidinė mūsų smegenų kalba, kurią paskui smegenys mums piešia vaizdiniais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Klausimas. Kodėl mums pridedama materialinių problemų, jei stengiamės susijungti tarpusavyje?
Atsakymas. Mums pridedama materialinių problemų dėl to, kad galėtume vis labiau susijungti. O kaip dar galima tau padėti, kokių problemų pridėti? Dvasinių? Bet tu jų net nepastebėsi – ar tau rūpi dvasingumas?
Jei kokiame nors tolimame mieste įvyko katastrofa ir tu dėl to jauti gailestį tarsi tai nutiko su tavimi, tai nereikia tau sukurti kitų problemų. Bet tu juk neišgyveni dėl svetimų nelaimių, ir todėl jos priartinamos prie tavęs.
Jei tu nerimausi dėl to, kas vyksta toli nuo tavęs, tarsi tai būtų tavo asmeninės problemos, tai nieko daugiau ir nereikės. Tu kentėsi ir jausi skausmą dėl to, kas vyksta kitame mieste, tarsi tai vyktų su tavimi. Žengdamas pirmyn pajusi viso pasaulio kančias kaip savo.
Tai reiškia, kad tu susijungei su kitais žmonėmis. Tada galėsi už juos paprašyti ir tai  nebus laikoma prašymu dėl savęs. Čia susijungia dvi priešingybės: iš vienos pusės tu jauti svetimas problemas kaip savo, o kita vertus, gali dėl jų paprašyti.
Nebus laikoma, kad prašai dėl savęs egoistiškai, juk tu įgijai šiuos svetimus norus dirbdamas, susijungei su visais ir jauti juos kaip savus. Kadangi sumokėjai už šiuos norus savo pastangomis, turi teisę dėl jų prašyti.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Apie meilę ir neapykantą

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Aš tikiuosi, kad dėl platinimo pajausime poreikį susilieti su Kūrėju. Pati grupė dar neturi tam pakankamo poreikio.
Jei platinimas nebus kaip reikiant stiprus, tai sukurs mums pasipriešinimą. Mums teks subręsti tarsi porai sutuoktinių, kurie tapo tėvais ir pradėjo rūpintis vaiku, todėl priversti būti rimti, atsakingi ir savarankiški.
Tada atsiras poreikis pamatyti, kad kiekviena tavo gyvenimo scena tėra tik vaizdas. Jis ateina iš Kūrėjo kaip žaidimas, į kurį turi teisingai reaguoti, padedant supančiai aplinkai.
Kuo daugiau dalyvauji grupėje ir platinime, tuo daugiau įtakos turi pasauliui, nes aktyviau įsijungi į šį žaidimą su Kūrėju. Tai padeda tau dalyvauti žaidime su didžiuliu supratimu ir jausmu.
Lygiai taip, kaip Kūrėjas veikia tave, valdo tave ir su tavimi žaidžia, tu veiki išorinę publiką, vedi,  žaidi su ja, nors pats šito kol kas nežinai, nejauti, neieškai paralelių tarp savęs, publikos ir Kūrėjo.
Tai dar laukia. Dirbdamas su žmonėmis pajausi, kad šis procesas labai panašu į tai, ką Kūrėjas daro su tavimi. Ką daro Bina? Ji ima viską, kas yra prieš ją: nuo Keter iki Binos vidurio, ir su visu tuo atiduoda Malchut. Todėl platinimas – tai gyvenimo žaidimas, kuriame mokomės ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmone“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Kodėl gamta taip sutvarkė, kad ligomis užsikrečiame vieni nuo kitų?
Atsakymas: Mes užsikrečiame ne tik ligomis, bet ir daugeliu kitų dalykų. Tai materiali mūsų nenormalių tarpusavio ryšių išraiška. Mes perduodame vienas kitam „dvasinius virusus“ – blogas mintis, negerą poveikį, o rezultatas – materialūs virusai. Aš nemoralizuoju, iš tikrųjų viskas nusileidžia iš aukštesniųjų sistemų. Žemesnėse sistemose nėra laisvos valios ir galimybės ką nors atlikti savarankiškai, jos tiesiog išjudinamos iš aukščiau.
Vadinasi, turime pakilti ten, kur atsiranda pasirinkimo laisvė, ir šį lygmenį paversti atskaitos tašku, kad nuo jo veržtumės aukštyn, o ne žemyn. Juk žemyn procesai sklinda jau automatiškai, pagal aukštesnėje pakopoje mūsų pasirinktą gėrį ar blogį: sėkmę ar nesėkmę.
Jeigu  neteisingai veikiame tame  sistemos lygmenyje, kuris mums suteikia galimybę laisvai rinktis, kad vienytumės vieni su kitais ir su Gamta, tada šis trūkumas persmelkia visas žemiau esančias sistemas. Ir argi svarbu, kaip tai pasireikš: epidemijomis, širdies ir kraujagyslių ligomis, cunamiais ar dar kaip nors? Be abejo, galima išstudijuoti šiuos mechanizmus, bandant nuspėti tolimesnius įvykius. Bet mane dabar domina visai kas kita – kaip išvengti šių problemų? O išvengti jų galima tik būnant sprendimų priėmimų lygmenyje ir aukštesnėse pakopose, kur įgyju gebėjimą daryti įtaką įvykiams. Mažiausiai ko man reikia, tai pakilti į tą „slenkstinę“ aukštumą, kad įgyčiau valios laisvę.
Taigi globaliais ir integraliais  mūsų laikais, kada visi priklausome vieni nuo kitų ir grimztame  į pasaulinę krizę, nėra prasmės užsiiminėti pavieniais padariniais visuotinės nelaimės akivaizdoje.
Žinoma, žmonės susirūpinę savo negalavimais, nes nesupranta, kur glūdi pasveikimo paslaptis. Kiekvienas klausia: „Kaip man išsigydyti? Kaip apsisaugoti nuo infekcijos?“ O atsakymas toks: „Negalite užtikrinti savo saugumo, apsisaugoti nuo ligų, jų atsikratyti ar išvengti, jeigu nesate tame lygmenyje, iš kurio jos kyla.“
Taip, turime  mediciną, bet ji tebando „lopyti skyles“. Tai nėra sprendimas, nes mums nuolat reikia naujų lopų, o ir senieji vis blogiau laiko. Galima ir būtina užkirsti kelią problemai dar jos ištakose.
Žmogus nenori apie tai girdėti, jis vis daugiau pinigų išleidžia gydymui, gauna biuletenį, guli ligoninėje, suteikdamas daug skausmo sau ir artimiesiems… Kam mums ir toliau plėtoti šį medicinos „smagratį“, jeigu matome, kad, nepaisant visų pastangų, ligų tik daugėja? Be to, jos tarsi „tampa modernios“ – tam, kad  kančios galiausiai paskatintų mus pasirūpinti pagrindine sistema, kurioje klystame, sukeldami blogį ir žalą.
Mūsų ligos – neišvengiamos, „automatinės“ šios problemos pasekmės. Todėl neverta jomis užsiimti atskirai nuo tikrosios priežasties. Laikas pakilti į tą lygmenį, kur „išrausime jas su šaknimis“.

Iš 2012 m. spalio 10 d. 81-jo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuma didesnė už savo dalis

Dvasia lemia sveikatą

Ligos – egoizmo padariniai

Klausimas. Kaip pasirinkti tinkamą partnerį? Kaip jį patikrinti?
Atsakymas. Reikia laikytis bendrojo gamtos dėsnio, pagal kurį visur siekiama pusiausvyros. Todėl, kuo didesnis partnerių panašumas, tuo labiau jie vienas kitam tinka.
Panašumą lemia vienodas auklėjimas, tos pačios vertybės, pasaulėžiūra, tokia pati reakcija į įvairias sudėtingas situacijas – tiek vidines, tiek išorines. Reikia ieškoti atitikimo, ir kuo partneriai panašesni, tuo didesnė tikimybė, kad šeima bus sėkminga.
Vadinasi, iš pradžių žmogus turi ištirti save, kad suprastų, kas jis toks. Ir tai daroma per pokalbius, bendrus renginius, seminarus. Pirmiausia reikia pažinti žmogaus prigimtį, išstudijuoti jo psichologiją, o tada ir pats imu suprasti, kas toks esu, kas skatina mane veikti, kaip reaguoju ir kodėl būtent tokia forma.
Reikia išsiaiškinti skirtingų tipų žmonių reakcijas į tą pačią problemą, standartines gyvenimo situacijas ir patikrinti, kaip panašiai mes reaguojame, kad galėtume vienas kitą suprasti. Net ir būdamas visiškai priešingos būsenos suprantu partnerio reakciją ir patekęs į panašią situaciją reaguočiau taip pat.
Tam reikia žmogų išmokyti įsijausti į  kitas būsenas, kad galėtų pažvelgti į save iš šalies. Jis turi patikrinti, kaip reaguoja į įvairias situacijas, ir suprasti, kiek savyje turi vidinių elgesio modelių, kiek reakcijų, vaizdinių jį sudaro. O tada reikia suprasti, kokie vaizdiniai formuoja kitą žmogų.
Toks būdas naudojamas ne tik ieškant partnerio, bet ir apskritai norint suprasti kitą žmogų. Reikia išsiaiškinti, kokias įvairias būsenas, reakcijas, nuotaikas, pokyčius jis gali patirti, kiek aš jį suprantu ir ar galiu įsijausti į jo būseną. Ar galiu įsivaizduoti save jo vietoje? Mes rodome ženklus, kad vienas kitą suprantame ir galime sutarti.
Tai žmogaus ir jo poelgio formų tyrinėjimas. Egzistuoja įvairūs žmonių tipai: cholerikai, sangvinikai, melancholikai, flegmatikai. Psichologija apibūdina tikslius šių standartinių tipų požymius ir moka nustatyti, kurie iš tų žmonių vienas kitam tinka. Tokiu būdu žmones galima suskirstyti į grupes – tai ne problema. O dalyvaudami seminaruose, aptarimuose, žaidimuose, kuriuose užmezgami ryšiai, jie patys supras, kas jiems labiau tinka.
Renginiai pradedami pokalbiais, paskaitomis, kurios padeda vienišiems žmonėms suprasti, kokia yra žmogiškoji prigimtis, kaip stipriai mumyse reiškiasi egoistiniai polinkiai ir kaip smarkiai priklausome nuo aplinkinių nuomonės, t. y. esame priversti paklusti savo vidiniams polėkiams ir išoriniam spaudimui.
Mūsų elgesį lemia įpročiai, kuriuos mums įskiepija auklėjimas. Reikia pasistengti atpažinti savyje tuos įpročius ir suprasti, kad kitas žmogus – tai sudėtinga asmenybė, kurioje persipina daugybė įpročių, ir aš negalėsiu žmogaus rikiuoti kaip panorėjęs.
Juk kiekvienas iš savo partnerio tikisi, kad šis reaguos tiksliai taip, kaip reaguoju aš, ir visada elgsis taip, kaip aš noriu. Bet jeigu suprasiu kitą žmogų ir sutiksiu, kad kiekviename mūsų yra visas rinkinys įvairiausių žmogiškųjų vaizdinių, tai pirmiausia man teks prie jo prisitaikyti. Kitaip man nepavyks užmegzti su juo ryšio.
Tokiu būdu aš tampu lankstesnis kito atžvilgiu, iš visų jo ir mano vidinių modelių stengiuosi sukurti tai, kas mums abiem tinka kiekvieną sekundę. Taip mes studijuojame šią elementarią žmogaus elgesio ir apskritai žmonių visuomenės sociologiją.
Reikia veikti būtent taip, juk visa gamta siekia pusiausvyros, susijungimo pagal kiekvieną akimirką pasiekiamą panašumą. Bendroje sistemoje viskas priklauso nuo to, kaip elementai vienas kitam tinka, taip pat turi reikšmės ir elementų jungimasis į vis didesnius darinius, kol sukuriama visuomenė. Kiekvienas turi savo laisvę, bet žino, kaip gali prisitaikyti prie kitų. Nuo to priklauso visuomenės sutarimas.
Ta pati taisyklė galioja ir šeimoje, ir to turime išmokyti kiekvieną. Tada žmogui, esančiam didelėje visuomenėje, yra gerai, ir šeimoje vyrauja taika. Visur veikia tie patys dėsniai.
Tam, kad gyventų šeimoje, kiekvienas žmogus turi tapti psichologu – nėra kito pasirinkimo! Mūsų situacija tokia, kad kitaip nepavyks sukurti tarpusavio ryšio. Anksčiau šis ryšys buvo natūralus, kaip tarp gyvūnų. Bet dabar iš gyvūninio lygmens pakilome į naujojo žmogaus lygmenį, ir todėl privalome mokytis užmegzti ryšį tarsi dirbtiniu, mūsų prigimčiai nebūdingu metodu.
Žmogus nėra primityvus egoistiškas gyvūnas. Jis turi papildyti savo egoizmą taip, kad kitų neatstumtų, o pasiektų bendrą ryšį. Todėl man reikia visą laiką po truputį riboti savo egoizmą ir įsileisti kitą į savo erdvę. O partneris įleidžia mane į savo teritoriją, ir tada mes kuriame tarpusavio ryšį.
Aš – tai vienas ratas, o partneris – kitas ratas, ir mes savo ratus artiname taip, kad kiekvienas galėtų įeiti į atsiradusią bendrą sritį, nors kol kas ji nedidelė. Ir tada mes tikriname šią bendrą teritoriją, rūpinamės, kad nuolat ją puoselėtume ir saugotume. O tai įmanoma tik atsižadant savęs.

Iš 2013 m. birželio 6 d. 196 pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeima – kaip visatos centras

Šeima – dvasinio kilimo priemonė

Meilės atgimimas

Klausimas: Muzika yra reikšminga mūsų gyvenimo dalis. Sakoma, kad muzika yra universali kalba, kuriai nereikalingi žodžiai. Ji stipresnė už žodžius ir prasismelkia tiesiai į širdį – atveria žmonių širdis, sujungia jas. Kas yra muzika?
Atsakymas: Muzika – tai kalba, kuri gali išreikšti giliausius žmogaus vidinius išgyvenimus. Ji gali sujaudinti, pakelti, pakeisti nuotaiką, minčių tėkmę.
Muzika (priklausomai stiliaus) gali pernešti mus iš vienos vietos į kitą. Vos pagal keletą garsų ar akordų jaučiame, kokiai tautai ji priklauso: ar girdime kinų melodiją, ar Europos, Indijos, Lotynų Amerikos.
JAV yra susimaišę įvairiausi nacionaliniai stiliai iš viso pasaulio, išėjo tarsi kokios muzikinės salotos, išplitusios po visą pasaulį, nes tiko didžiumai žmonių.
Muzika akimirksniu sukelia prisiminimus ir pagimdo ypatingus išgyvenimus. Žodžiai mus pasiekia per protą, todėl turime įjungti palyginimų mechanizmą, atmintį, o muzika akimirksniu ištraukia jausmus iš atminties, pažadina juos mumyse, norime to ar ne. Mums nereikia pastangų muzikai suvokti. Ji prasiskverbia į žmogų neatsiklausdama.
Muzika mums siejasi su aplinkybėmis, kuriose jau skambėjo: su laiku, judėjimu, vieta, įvykiais – visa tai nedelsiant nubunda mūsų atmintyje kartu su išgirstais garsais. Muzika – tai visas pasaulis.
Visi mūsų jutimo organai, išskyrus regėjimą ir klausą, skurdūs, tarsi nepakankamai išsivystę. Kvapai mums labai svarbūs, mūsų uoslė išsivystė, kai dar gyvenome medžiuose, bet kai nusileidome iš medžių ir tapome žmonėmis, dirbdami įvairiausius darbus, nebūdingus gyvūnams, ją susigadinome.
Skonio pojūčiai taip pat pablogėjo dėl to, kad jau nesame gyvūnai. Kažkada pagal skonį ir kvapą skyrėme, kuris maistas mums tinka, o kuris ne. Šiandien nebegalime. Mes išleidžiame daug gero skonio ir kvapo produktų, kurie iš tikrųjų mums nuodingi.
Uoslė irgi ribota, viskas supainiota mūsų gyvenime. Mes negyvename tarp paprastų, natūralių dalykų, kurie atitiktų mūsų prigimtį. Gaminame galybę nenatūralių produktų ir reiškinių, kurie klaidina mūsų regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Juose nelikę nieko natūralaus, kuo galėtume vadovautis.
Iš visų girdimų garsų muzika daro mums didžiausią įspūdį. Stipriau už ją veikia tik kūdikio verksmas ar oro pavojaus sirena, kurie iš karto mus pabudina.

Iš 2014 m. balandžio 27 d. 359 pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas: Kas yra laikas? Ar jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, ar jaučiamas tik mumyse? Kaip Jūs suvokiate laiką?
Atsakymas: Aš matau laiką, kai žiūriu į laikrodį. Aš jaučiu laiką, kai galvoju apie savo gyvenimą, apie jo tėkmę, kažką, kas praeina, pasekmes, jausmus.
Mūsų noras mėgautis, mūsų prigimtis, jaučia praeitį, dabartį ir ateitį – tai pokyčiai laike. Vadinasi, laikas priklauso nuo mūsų patirties ir noro mėgautis. Be jų laikas neegzistuotų.
Jeigu nesijausčiau geriau ir blogiau, tai laiko nebūtų. Jeigu nekistų mano pojūčiai, tai laikas neegzistuotų. Laikas – mano pojūčių keitimosi pasekmė. Nėra kaitos – nėra laiko. Kuo skiriasi ši minutė nuo būsimos? Tik tuo, kas vyksta mano nore mėgautis. Tai vadiname laiku.
Laiko suvokimas priklauso nuo to, kaip gerai aš jaučiuosi šią ar kitą akimirką. Mano pojūčiai keičiasi, todėl (mano noro mėgautis atžvilgiu) man svarbu, kas buvo anksčiau, kas dabar ir kas bus ateityje. Aš patikrinu visas savo noro mėgautis būsenas. Jų kaita man sukuria laiko pojūtį.
Noras mėgautis – tai kūrinio medžiaga, kuri jaučia, kada yra užpildyta, o kada tuščia. Ji matuoja savo būsenas pagal užpildymo lygį, lygina, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar malonumo požiūriu, ir tai sukuria joje laiko sąvoką.
Laikas – tai noro mėgautis užpildymo matas. Norėdamas mėgautis, aš sukuriu ateities pojūtį ir tuo pat metu atsigręžiu į praeitį, kad galėčiau suvokti, kaip turiu elgtis, kad pasiekčiau tikslą. Aš planuoju malonumo siekimo procesus, todėl laikas man susiskirsto į skirtingus etapus.
Aš noriu pažinti ateitį, mokydamasis iš praeities. Tai kyla iš mano noro mėgautis. Besivystydami įvairūs norai manyje sukelia laiko sąvoką.
Noras mėgautis vystosi etapais: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Tik žmogus, turint omenyje norą mėgautis, jaučia laiką: praeitį, dabartį ir ateitį.
Aš jaučiu, kad manyje egzistuoja daug laiko rūšių. Yra laikas, kurį rodo laikrodis, ir tas, kurį jaučiu pats. Laikas gali būti matuojamas milijardus metų egzistuojančios visatos atžvilgiu ar keliomis akimirkomis. Laiko pojūtis priklauso nuo to, kas man svarbu, o kas ne.
Laiko pojūtis ir jo esmė – tai du skirtingi dalykai. Laiko pojūtis priklauso nuo mano asmeninių išgyvenimų, o astronominis laikas matuojamas pagal planetų judėjimą, nors tai irgi sąlyginis dalykas.
Visas pasaulis – noras mėgautis, kuriame vyksta mano stebimi pokyčiai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Pasirodo, visa tai egzistuoja manyje – visa tikrovė yra manyje, mano suvokime. Jeigu keičiasi mano suvokimas, tai keičiasi ir laikas, judėjimas, erdvė – visas pasaulis, visas bendras vaizdas, kuriame aš dabar esu, irgi keičiasi.
Todėl reikėtų paklausti: „O kas yra mano gyvenimas? Kas yra tikrovė, kurioje egzistuoju? Ar tai sąlyginis dalykas, kurį galima pakeisti?“

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 351 laidos apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Išeiti už laiko ribų

Gyventi ir mėgautis, I dalis