Pateikti rugpjūtis, 2014 mėn. įrašai.


Pralaimėtos lenktynės su laiku

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Nėra lengva gyventi šių dienų tikrovėje, ji kas akimirką keičiasi, keldama nuolatinę įtampą. Kaip atlaikyti tokį gyvenimo tempą?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus priima šią tikrovę. Jeigu mano, kad ji jam labai svarbi ir joje reikia pasiekti sėkmę, tada jis nori viską, kas vyksta, tam panaudoti: tapti pirmuoju visuomenėje, moksle, pasiekimuose, žmonių akyse. Toks nelaimingasis visą laiką lenktyniauja su kitais, nė akimirkos nepailsėdamas, jam nuolat trūksta laiko.
Yra žmonių, kurie nedalyvauja šiose lenktynėse. Ne todėl, kad tingi, tiesiog jie supranta, kad tai – subjektyvūs pasiekimai. Aš nenoriu bėgti tarp tų, kuriems visada trūksta laiko. Aš noriu pakilti aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, egzistuoti ne reiškinio, kuris vadinasi „gyvenimas“, viduje, o viduje jėgos, kuri yra gyvenimo šaltinis. Tada aš ieškau, kaip man iki jo pakilti.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Komentarų nėra

Finišas čia pat

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas, Platinimas

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Komentarų nėra

Patikimos ateities raktas

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas. Kaip žmogus gali valdyti savo mintis, kad nenusidėtų?
Atsakymas. Žmogui nepavaldžios jo mintys. Jis apskritai negali savęs valdyti. Argi aš esu pats sau šeimininkas?! Kur tai matyta?! To nėra!
Bet privalau pažadinti aplink save teigiamą jėgą tiek, kad ji darytų man poveikį ir palaikytų mane. Tuomet aš valdysiu save.
Visada formuojame savo būseną išorinių jėgų, aplinkos, visuomenės padedami, palaikomi. Pats žmogus jos nevaldo. Jis nežino, kokia jo būsena bus po minutės, kaip gi jis gali valdyti?
Žmogus gali užsitikrinti savo ateitį, tik parengęs visus išorinius indus / norus. Rūpindamasis, kad artimas turėtų garantuotą ateitį, jis užtikrina savąją.
Jeigu žmogus yra sistemos dalis, tai kaip jam gali rūpėti, kas nutiks jam asmeniškai? Jis priklauso nuo sistemos. Svarbiausia, kad sistema suformuota taip, jog žmogui duota valios laisvė ją sustiprinti, o tada jis gali pasitikėti savo ateitimi. Niekada žmogus neturės daugiau nei kyla iš sistemos, kurią jis parengė. Jeigu parengė nepakankamai, tai gaus smūgių, priversiančių suvokti būtinybę ją parengti.

Iš 2014 m. gegužės 27 d. pamokos pagal „Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai

Šis darbas žmogui!

Atskleisiu jums paslaptį…

Komentarų nėra

Maisto produktai tapo ginklu

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Nuomonė. Audringas maisto produktų kainų augimas visame pasaulyje gali išprovokuoti perversmus ir karus.
Sugebėjimas apsirūpinti maisto produktais ir galimybė eksportuoti jų perteklių tampa valstybių įtakos pasaulinei ekonomikai ir politikai faktoriumi.
Vyriausybės nepajėgia sumažinti maisto produktų kainų, dėl to kyla masiniai protestai ir demonstracijos, o vėliau – ir politiniai perversmai. Egipto ir Tuniso perversmai davė pradžią vadinamajai „maisto produktų revoliucijų“ epochai.
Šiandieninis posūkis į žemės ūkį, kaip į alternatyvią ginkluotę, tapo pasauline tendencija, sulaikančia priešininką, bausmės ir skatinimo instrumentu.
Egzistuoja trijų rūšių grėsmės, susijusios su saugumo, kurį lemia apsirūpinimas maisto produktais, užtikrinimu ir sukeliančios karinius konfliktus: 1. gamtinės (sausros, potvyniai), 2. ekonominės (pagrindinių maisto produktų kainų pokyčiai), 3. politinės (draudimas naudotis žemės ištekliais arba socialinėmis programomis).
Atsakymas. Gamtos kataklizmai ir sukaupti ginklai sukels pasaulyje grėsmingą situaciją. Mes esame pajėgūs paveikti pirmąją – gamtos grėsmių rūšį, bet ne tiesiogiai, o siekdami pašalinti antrąją ir trečiąją grėsmių rūšis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Beprotiškas požiūris į maistą

Amerikiečiai išmeta 40 proc. maisto

Pasaulis neįveikia bado

Komentarų nėra

Veikiami egoizmo narkozės

Dvasinis darbas, Grupė, Realybės suvokimas

Visas pasaulis – tai mano indas. Pasaulyje buvo sukurtas tik vienas žmogus. Tai paradoksas, žinomas ir kvantinėje fizikoje. Mūsų pasaulio suvokimas gali apsiversti per akimirką, ir jausime būseną visiškai kitaip, kaip kvantinėse superpozicijose.
Nėra prieštaravimo tarp to, kad esu pasaulyje vienas, ir to, kad į visą pasaulį žiūriu kaip į savo dalis. Dėl kažkokio psichologinio efekto man atrodo, kad šios dalys yra ne manyje.
Panašiai kaip kad man padarytų anestezuojančią injekciją į koją, ir liaučiausi jausti ją kaip savo kūno dalį. Dabar gali ateiti kas nors su pjūklu ir pjauti tą koją, o aš nereaguoju, juk nejaučiu skausmo. Mano pojūčiai tokie nuslopinti, kad apskritai nematau jos kaip savo.
Štai paveikti tokios narkozės ir esame viso pasaulio atžvilgiu. Visa negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – tai mano indo dalys ir priklauso man, mano norui mėgautis. Aš – Begalybės pasaulio malchut, visa kūrinija, todėl visas pasaulis sukurtas man, skirtas man naudotis. Tačiau mano egoizmas atskiria mane nuo pasaulio ir vaizduoja jį esantį išorėje, nepriklausantį man.
Egoizmas veikia kaip anestezuojamoji medžiaga, atskirianti nuo manęs visus organus ir paliekanti tik labai nedidelę visos tikrovės dalį. O aš turiu pradėti taisyti savo egoizmą, supančiai Šviesai padedant turiu susigrąžinti dalis, atrodančias kaip nupjautas ir nutolusias, dirbdamas su jomis kaip su savomis.
Būtent tai mes ir stengiamės padaryti grupėje: suartėti kaip vienas žmogus su viena širdimi ir pamatyti visą vientisą tikrovę. To siekiame savo pastangomis, o ne  krizės stumiami, kaip likęs pasaulis, kuriam teks, neturint kitos išeities, sutikti, kad pasaulis yra viena sistema.
Aš galiu nelaukti, kol krizė ims stumti visą tikrovę atgal prie manęs, rodydama, kad ji mano, ir versdama patikėti tuo kančių keliu.
Jeigu laikydamasis kabalistų patarimų pats pradėsiu artinti prie savęs visą tikrovę ir žiūrėti į visus jos lygmenis – negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus, kaip į savo paties dalis, tai įgysiu didžiulių papildomų norų. Jie padės man pamatyti realybę ne per savo menką dalį, o per juos visus – negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus, žmones, kuriuos priartinsiu ir prilipdysiu prie savęs, peržengdamas savo egoizmą. Tokiu būdu aš statau tiltą virš visos savo neapykantos, kaip pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė.“

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Komentarų nėra

Panirimas į dvasinius pojūčius

Biblija, Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kur yra Kūrėjas iki tol, kol žmogus atskleidžia Jį?
Atsakymas. Niekur. Aš nuolat susiduriu su tuo, kad žmogus nesupranta, jog Kūrėjo nėra. Mes patys Jį kuriame, pakildami į aukštesniąją pakopą. Tai būsima mūsų evoliucijos būsena, kurią pasiekę sukuriame Kūrėją, kaip yra pasakyta knygoje „Zohar“: „Jūs kuriate mane“.
Bet mes kuriame Jį iš to, ką iš anksto mums paruošė mūsų savybėse absoliučiai neatskleidžiama mums jėga, vadinama Acmuto. Kūrėjo pavidalą atskleidžiame patys savyje, suvokdami Jį mūsų vidinėse savybėse, vidiniuose sensoriuose.
Nustačius ryšį su Kūrėju, žmogus vystosi jau pagal kitus principus. Tai nereiškia, kad jis yra apsaugotas nuo visko. Priešingai, jam kyla vis didesnė atsakomybė už save ir kitus, bet kartu su tuo ir didesnis palaikymas.
Pats svarbiausias dalykas – pakilti į pirmąją pakopą, tai yra problema. Po to atsiranda visai kiti sunkumai, tarsi specialisto, kuris giliai įsitraukia į savo profesiją. Jis jau atsidavęs jai, paniręs į ją ir suranda joje savų plonybių, savų problemų. Bet jos žmogaus neatstumia, nes jis visiškai įsitraukęs į savo veiklą.
Jis jau mato mūsų pasaulį, kaip neryškų Aukštesniojo pasaulio atvaizdą, specialiai skirtą mums iškreiptuose pojūčiuose, kad mes išeitume iš jų, prasiskverbtume prie tikrųjų pojūčių, ir visi pamatytų tai, kas vyksta tarp mūsų, ne kaip tikrąją tikrovę, o kaip tam tikrą nukreipimą.
Klausimas. Tada jam, turbūt, pasidaro gaila kitų žmonių, kurie žaidžia materialiojo pasaulio žaislais?
Atsakymas. Kodėl gaila? Aš turiu vaikų, anūkų – ir man jų negaila. Tai didžiulio bendro noro dalys, jie su laiku taip pat pereis šias būsenas. Tiesiog kol kas jie yra kitame lygyje.
Beje, žmogus mažiau išskiria, sureikšmina savo artimuosius. Jis nesistengia skirti jiems didesnio dėmesio, nei visiems kitiems. Tai daro jį visos Visatos piliečiu.
Jis supranta to, kas vyksta, objektyvumą ir vienodai elgiasi su visais. Kai tik kažkas gauna dvasinį impulsą, jis iš karto perduoda jam savo žinias. Tačiau savęs neprievartauja, atlieka tai lengvai dėl įgytų altruistinių savybių. Yra pasakyta, kad tėvas turi apmokyti savo sūnų meno (omanut), kitaip tariant, atvesti jį į Binos pakopą.

Iš 2013 m. lapkričio 27 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Nuo teorijos prie praktikos

Komentarų nėra

Kaip užsitikrinti malonumą iki gyvenimo pabaigos

Auklėjimas, vaikai, Realybės suvokimas

Būsima mūsų vystymosi forma – susijungti į integralią formą kaip visa gamta. Negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai susiję natūraliu stipriu ryšiu, o žmonės dėl savo egoizmo pakilo aukščiau gyvūninės pakopos. Būtent ego, noras mėgautis, suteikia mums artimojo pojūtį – visų būtybių formų ir rūšių, esančių nuo čia iki Visatos kraštų, visų Žemės rutulio tikrovės detalių.
Šį artimojo jausmą mums reikia išnaudoti, kad užpildytume jį teisingu požiūriu ir sugrąžintume save į vieną sistemą, kurioje visi tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Šio tikslo link vystosi mūsų karta, užrakinta uždaroje sistemoje, kur viskas nuo visko priklausoma. Gyvenimas ir natūralus vystymasis įpareigoja mus atkurti ryšius tarp mūsų.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta natūraliai egzistuoja viename tinkle – visa ekologija, visa gamta, o žmogus yra išimtis, bando veikti taip, tarsi nebūtų jokių apribojimų ir jis neprivalėtų įsijungti į bendrą sistemą, kurioje viskas susiję. Žmogus privalo pamatyti gamtos globalumą ir tai, kad jo noras mėgautis paneigia visus jos dėsnius. Pačiame nore mėgautis nėra nieko bloga – bloga jį naudoti egoistiškai, tik dėl paties savęs, nekreipiant dėmesio į savo priklausomybę nuo visų kitų.
Šiandien atsiskleidžia, kad aš priklausau nuo viso pasaulio: kalbant apie technologijas, pramonę, tiekimą, naftą, dujas, orą – ką bepaimsi. Vadinasi, jei aš noriu ramaus, gero gyvenimo, jei noriu kiekvieną akimirką mėgautis, turiu užmegzti gerus santykius su visais aplinkiniais žmonėmis.
Klausimas. Argi nėra blogai norėti mėgautis kiekvieną akimirką?
Atsakymas. Blogai ne pats malonumas, o jo panaudojimas vien trumputei akimirkai. Gavau galimybę jį pačiupti – ir stveriu, galima pavogti – vagiu, galima apgauti – apgaunu, galima apie nieką negalvoti, išskyrus save – taip ir mąstau. Aš naudojuosi savo egoizmu labai ribotai, užgaudamas kitus, o tai galiausiai man sugrįžta, nes pasaulis apskritas.
Mes nepajėgūs padaryti gera sau, jei nedarome gera savo artimajam. Juk esame vienoje, integralioje, analoginėje sistemoje, kurioje visi priklauso nuo visų. Turime suprasti, kol kas tiesiog egoistine forma, kad darydami gera kitiems, darome gera sau.
Sudarydamas abipusės draugystės ir netgi meilės sutartį su visais, aš užsitikrinu malonumą iki gyvenimo pabaigos. Jei aš įsijungiu į kitus, o jie į mane, ir mes tampame vienu noru, vienu ketinimu, vienu tarpusavio veiksmu, kuriame visi priklauso nuo visų, tai laiko sąvoka išnyksta.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 353-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Krizė, globalizacija

Nuomonė (filosofijos mokslų dr., prof. D. Dubrovskij, Rusijos mokslų akademijos filosofijos institutas). Nesiliaujantis ekologinės krizės ir kitų globalių problemų didėjimas rodo, kad mūsų vartotojiška civilizacija juda aklavietės link. Apie tai daug kalbama ir rašoma, bet nematyti jokių ryžtingų veiksmų.
Kad pasikeistų pražūtinga žemiškosios civilizacijos trajektorija, reikia pakeisti žmogaus iš masių sąmonę. Tai tas pats, kaip pakeisti žmogaus prigimtį.
Sąvoka „žmogaus prigimtis“ nusako pastovių socialinio individo savybių kompleksą, kuris pasireiškia visose epochose ir visoms tautoms. Tai patvirtina, jog kompleksą sąlygoja mūsų biologinė struktūra.
Pagrindinis klausimas – kaip pakeisti neigiamas žmogaus prigimties savybes: neprotingą vartojimą, agresiją į save panašių atžvilgiu, per didelį egoistinį siekį – juose mūsų globaliųjų problemų šaltinis.
Neturime vienareikšmio atsakymo:
- reikia arba pakeisti biologinę žmogaus prigimtį, rekonstruojant jo genomą;
- arba eiti proto ir asmenybės įsikūnijimo nebiologinėje savireguliacijos sistemoje keliu, kitaip tariant, antropotechnologinės pertvarkos, evoliucinio transhumanizmo keliu.
Komentaras. Mokslininkas samprotauja savaip teisingai. Juk pakeisti žmogaus prigimtį pats žmogus negali, tai įmanoma tik pritraukiant tą pačią jėgą, kuri jį sukūrė. Bet šios jėgos nėra mūsų genome. Galime perprogramuoti žmogų veikti ne dėl savęs, o kitų labui, priimti visais gyvenimo atvejais kitų svarbą, o ne savo. Bet tai bus robotas (angelas). Mes ir dabar esame tokie robotai (angelai), veikiantys visame kame tik dėl savęs.
Bet mūsų vystymo tikslas – atvesti mus į būseną, kai tampame dviejų jėgų, davimo ir gavimo, valdytojais ir, naudodami tas jėgas visuomenės gerovei, tampame panašūs į Kūrėją. Taip pasikeisti galima tik nukreipiant į save paslėptą (neesančią mumyse) Šviesos jėgą, visiško davimo savybę. Tokia ir yra kabalos mokslo ir jos metodikos esmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir gamta: ryškėja santykiai

Esame pereinamojo laikotarpio pradžioje

Kaip išvystyti savo polinkius?

Komentarų nėra

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Toronto kongresas. Pokalbis prie vaišių stalo
Klausimas. Kaip galime suprasti, įsisąmoninti ir pajusti, kokių pastangų mums reikia, kad susivienytume?
Atsakymas. Matome, kas vyksta pasaulyje, ir po truputį pradedame jausti, kad vieno bendro tikslo link mus taip pirmyn stumia viena bendra jėga.
Kaip įsiręžti ir pakilti virš mus blaškančių, painiojančių minčių? Būtina suprasti, kad jas tyčia siunčia Kūrėjas. Iš vienos pusės Jis traukia mus pirmyn, į save, iš kitos – painioja ir atstumia nuo savęs, kad patys išvystytume tinkamus santykius su Juo ir savo prigimtimi, kad galėtume su Juo susijungti.
Būtent dėl savo komplikuotos, žemos, priešingos Kūrėjui prigimties galėtume ją išsiaiškinti ir susilieti su Juo.
Tai nėra paprasta, tačiau šio proceso išsiaiškinimas būtinas, taip mes augame. Drauge turime būti pasiruošę tam, kad kuo toliau eisime, tuo didesnes išorines problemas Kūrėjas mums siųs, vis sunkiau bus analizuoti vidines problemas. Yra tokia taisyklė: „Kiekvienas, didesnis už savo draugą, turi ir didesnį egoizmą.“
Kūrėjas sukuria mums tokias vidines sąlygas, kad suklumpame dėl egoizmo smulkmenų, prieš kurias pradedantieji atsilaiko. O didelis žmogus krinta, nes jam tai didžiulė problema.
Pavyzdžiui, darbininkas didžiuliu kūju daužo akmenį – milimetrą šen ar ten, visai nesvarbu. O jei chirurgas atlieka galvos smegenų operaciją, tai milimetras šen arba ten gali kainuoti gyvybę. Todėl, nejusdami savyje šių kritimų, nesuprasime visų jų niuansų, o verždamiesi pirmyn turime tai žinoti ir suprasti.
Kūrėjas nori, kad taip judėtume Jo link, todėl mums reikalingas palaikymas. Negalima pamiršti, kad augame ne dėl intensyvaus mokymosi, bet dėl vidinio artėjimo. Jei mūsų vienybė bus tikra, tai jos viduje pajusime vidinės energijos, vadinamos Šviesa, Kūrėju – „Bore“, t. y. „ateik ir pamatyk“, antplūdį.
Kaip tai padaryti? Pastebiu, kad įvairiuose žemynuose tai vyksta skirtingai. Izraelyje yra ypatingų problemų – ten Kūrėjas veda mus labai rimtai, šiurkščiai, ir vis tiek grupei „Bnei Baruch“ neužtenka jėgų susivienyti. O kalbant apie izraeliečius apskritai, tai jie, net ir krintant ant galvų raketoms, iki šiol galvoja, kad tai normalu ir viskas praeis.
Nuo kančių žmonės atbunka, nebesuvokia jų, tarsi mušami vaikai, kurie, skaudesnius smūgius gaudami, vis labiau užsispiria. Ir nebeaišku, ką daryti.
Todėl darbas su izraeliečiais labai sunkus. Tūkstančiai žmonių kas vakarą platina, organizuoja ratelius, dalija brošiūras, stengdamiesi jėga pramušti šitą masę. Tokias sąlygas mums sudaro Kūrėjas.
Pietų Amerikos grupės – labai šaunios, jausmingos, išmanančios. Yra grupių, kurioms sunku platinti, nors viduje jos laikosi puikiai. Yra ir tokių, kurios eina ir platina mūsų medžiagą. Buvau Kolumbijoje, Čilėje, Meksikoje. Kiekviena grupė labai savita. Tačiau manau, kad visų Lotynų Amerikos grupių uždavinys – tarpusavyje susijungti, juk jų kalba bendra.
Kūrėjas suteikė joms labai rimtą sąlygą, jos turi pakilti virš regionų sampratos, nebežaisti pasidalijimo „mes čia, o jūs ten“, sukurti vieną bendrą Lotynų Amerikos skyrių. Kitaip tariant, nukreipti jėgas vieno bendro vieneto kūrimui.
Meksikos grupė surengė labai stiprų vienijimosi, išmanymo kongresą. Žmonės jau užaugo, yra gerai pasiruošę, viską puikiai organizavo. Bet problema ta, kad dvasinis pasaulis yra virš egoizmo. Tik užmezgę ryšius virš egoizmo, sukūrę apribojimą ir ekraną, pajusime dvasinį pasaulį, dvasią.
Tai labai rimtas darbas. Savo kelionės metu įsitikinau, kad pasiruošimas visiškai pasibaigė. Nėra žmonių nei Izraelyje, nei Kanadoje, nei Pietų Amerikoje, kurie žinotų daugiau arba mažiau už kitus, medžiagą suprastų kitaip nei kiti. Iš tikrųjų pasiekėme kažkokį bendrą vardiklį. O dabar būtinas tikslus darbas vienijimosi srityje, tai svarbiausia. Vadinasi, paruošiamoji dalis baigėsi, dabar reikia dirbti.
Pas mus, Izraelyje, vienijimosi procesas vyksta aštriau. Ir dirbti reikia visose 125 pakopose, iki visiškos vienybės.
Kyla klausimas, kaip tai praktiškai atlikti? Manau, kad negalėsime tam vadovauti iš „Bnei Baruch“ centro, nes mentalitetas, nors turi ir nedidelę įtaką dvasingumo realizavimui, ir rekomendacijos visiems iš esmės vienodos, bet sąlygos visur skirtingos. Vis dėlto bet kuriuo atveju dirbsime išvien.
Taisyklė visiems ta pati, o kaip ją realizuosite – jūsų reikalas.

Iš pokalbio prie stalo Toronto kongrese, 2014 m. rugpjūčio 4 d.

Komentarų nėra

Kaip atskleisti Kūrėją

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Kongresas Naujajame Džersyje. IV pamoka
Kaip mums atskleisti Kūrėją? Būtent šiuo tikslu sukurti pasauliai, visa žmonija su savo ilga istorija, kuriai vystantis nesuprantame, iš kur esame ir kur link einame, kas kiekvieną minutę su mumis vyksta.
Taip vystomės nesuprasdami ir nežinodami įvykių prasmės. Bet vieną kartą pasiekiame tokį vystymosi tašką, iš kurio galime atskleisti visko, kas su mumis vyksta, priežastį ir esmę. Per realybę, esančią prieš mus, galime atskleisti tai, kas ją išjudina.
Kitaip tariant, aš egzistuoju pasaulyje. Tai reiškia, kad jaučiu save, esantį kūne. Turiu jausmus ir protą, jais juntu savo egzistavimą, taip pat suvokiu realybę, kurioje esu. Ši realybė egzistuoja ir kinta. Išeina, kad esu aš ir aplinka. Aplinka – tai viskas, ką galiu suvokti savo jutimo organais.
Kabalistai sako, kad už visos šios realybės – jos viduje ir išorėje – yra visa apimanti jėga, kuri prasiskverbia visur ir vykdo visus veiksmus šalia manęs ir manyje.
Jeigu taip, tai pirmiausia turiu rasti bazinį tašką, iš kurio nustatysiu, kas keičiasi išorėje ir viduje, atpažinsiu permainas. Šis vidinis taškas – mano Aš, jame yra tik viena suvokimo savybė – „jaučiantysis aš“.
Taigi, man duotas pratimas – nuolatinis, besitęsiantis visą gyvenimą. Kaip per viską, kas keičiasi manyje ir aplink mane, mano jausmuose ir prote, kaip vidiniais pokyčiais suvokiu išorines permainas, kaip visame vyksme manyje ir šalia savęs atskleidžiu nepastebimą jėgą, neapčiuopiamą norą, kuris vykdo visus veiksmus ir visus pokyčius.
Ši jėga visą laiką kuria tam tikras būsenas, nuolat keičia jas ir aplinkos sąlygas. Jei būsiu jautrus ir dėmesingas, stengsiuosi išsaugoti gebėjimą analizuoti, tikrinti, išskirti šią jėgą, tai laipsniškai imsiu atpažinti ją visuose veiksmuose savyje ir išorėje. Pradėsiu suprasti ir jausti ją taip, kad nebereaguosiu į vidinius ir išorinius pokyčius, o matysiu priežastį – jėgą, realizuojančią šiuos veiksmus.
Žinosiu, kodėl ji taip elgiasi, kokiu tikslu, ko ji siekia, kaip ji visą laiką mane moko labiau ją pajusti, suprasti, atskleisti iki tokio lygmens, kai atmesiu visą išorę – tai yra save ir aplinką, ir pamatysiu, kad aš (tas vidinis taškas, iš kurio visą laiką stengiausi atskleisti šią jėgą) ir ši jėga susiliejome į viena.
Ir nėra šios išorinės realybės, nėra mano kūno, mano jausmų ir proto, nėra aplinkos su visa jos netvarka, nėra pasaulio, pilno žmonių. Visa tai išnyksta ir lieka tik ryšys tarp manęs ir šios jėgos. O visa, kas vyko tarp mūsų, buvo tik tam, kad išvystytų tiesioginį mūsų ryšį, tokią vienybę, kuri vadinasi „susiliejimu“.
Štai toks mūsų darbas. Dėl jo turime eiti į plačiąją visuomenę, vienytis su grupe, mokytis, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Galų gale turime dirbti tokį dvasinį darbą, kuriame nuolat stengtumės atskleisti šią viską išjudinančią ir nulemiančią vidinę jėgą.

Iš kongreso Naujajame Džersyje, IV pamoka, 2014 m. rugpjūčio 8 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

Didžiulė Kūrėjo malonė

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai