Klausimas. Kodėl mes vienijamės tik sunkiu laikotarpiu, kai atsitinka kokia nors nelaimė? Kai situacija pasikeičia, viskas nurimsta, grįžtame į senas vėžes: į susiskaldymą ir konkurenciją.
Atsakymas. Kam mums laukti smūgių, kad nelaimės akivaizdoje susivienytume ir mušami judėtume prie Kūrėjo? Geriau eiti Šviesos, ne kančių keliu.
Netgi dabar, jeigu organizuosime seminarus ratuose po to, kai buvo pagrobti paaugliai, tai vadinsis kančių, natūralaus vystymosi, o ne pagreičio (achišena) keliu. O jeigu apskritai neatliksime šios vienijimosi akcijos, bus dar blogiau, mes ne pažengsime, o nukrisime žemyn.
Mes patyrėme smūgį (minusą), dabar organizuojame ratą, t. y. pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir judame į priekį, prie geresnės būsenos. Šis kelias vadinamas natūraliu, „savo laiku“ vystymusi.
Jeigu sukurtume šį ratą ir pasistūmėtume į priekį be išankstinio smūgio, minuso, tai būtų vadinama Šviesos, laiko pagreitinimo keliu.
O jeigu patyrėme smūgį ir nekuriame rato, tiesiog puolame daryti nežinia ką, tada judame prie dar didesnio minuso, tarsi krintame. Judėdami keliu „savo laiku“ bent kažkaip pasistūmėjame tikslo link, o šiuo atveju apskritai nejudame prie jo.
Kitaip tariant, jeigu dabar, po tragiško paauglių pagrobimo, organizuosime vienijančius seminarus, tai vis tiek bus kančių, „savo laiku“ kelias.
Mums perduota metodika, kurią pasitelkę galime pagerinti savo gyvenimą visame kame ir bet kurioje situacijoje. Tik reikia ja pasinaudoti. Visos priemonės mūsų rankose. Mes žinome, kaip pritraukti gerąją jėgą, kuri automatiškai viską ištaisys. Ji tarsi švarus vanduo, kuris viską nuplauna. Užtenka ją pritraukti per seminarą, aptarimo ratą. Norite? Pabandykime!

Iš  2014 m. birželio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sekundė iki išsitaisymo

Vienykitės arba mirkite