Būsima mūsų vystymosi forma – susijungti į integralią formą kaip visa gamta. Negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai susiję natūraliu stipriu ryšiu, o žmonės dėl savo egoizmo pakilo aukščiau gyvūninės pakopos. Būtent ego, noras mėgautis, suteikia mums artimojo pojūtį – visų būtybių formų ir rūšių, esančių nuo čia iki Visatos kraštų, visų Žemės rutulio tikrovės detalių.
Šį artimojo jausmą mums reikia išnaudoti, kad užpildytume jį teisingu požiūriu ir sugrąžintume save į vieną sistemą, kurioje visi tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Šio tikslo link vystosi mūsų karta, užrakinta uždaroje sistemoje, kur viskas nuo visko priklausoma. Gyvenimas ir natūralus vystymasis įpareigoja mus atkurti ryšius tarp mūsų.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta natūraliai egzistuoja viename tinkle – visa ekologija, visa gamta, o žmogus yra išimtis, bando veikti taip, tarsi nebūtų jokių apribojimų ir jis neprivalėtų įsijungti į bendrą sistemą, kurioje viskas susiję. Žmogus privalo pamatyti gamtos globalumą ir tai, kad jo noras mėgautis paneigia visus jos dėsnius. Pačiame nore mėgautis nėra nieko bloga – bloga jį naudoti egoistiškai, tik dėl paties savęs, nekreipiant dėmesio į savo priklausomybę nuo visų kitų.
Šiandien atsiskleidžia, kad aš priklausau nuo viso pasaulio: kalbant apie technologijas, pramonę, tiekimą, naftą, dujas, orą – ką bepaimsi. Vadinasi, jei aš noriu ramaus, gero gyvenimo, jei noriu kiekvieną akimirką mėgautis, turiu užmegzti gerus santykius su visais aplinkiniais žmonėmis.
Klausimas. Argi nėra blogai norėti mėgautis kiekvieną akimirką?
Atsakymas. Blogai ne pats malonumas, o jo panaudojimas vien trumputei akimirkai. Gavau galimybę jį pačiupti – ir stveriu, galima pavogti – vagiu, galima apgauti – apgaunu, galima apie nieką negalvoti, išskyrus save – taip ir mąstau. Aš naudojuosi savo egoizmu labai ribotai, užgaudamas kitus, o tai galiausiai man sugrįžta, nes pasaulis apskritas.
Mes nepajėgūs padaryti gera sau, jei nedarome gera savo artimajam. Juk esame vienoje, integralioje, analoginėje sistemoje, kurioje visi priklauso nuo visų. Turime suprasti, kol kas tiesiog egoistine forma, kad darydami gera kitiems, darome gera sau.
Sudarydamas abipusės draugystės ir netgi meilės sutartį su visais, aš užsitikrinu malonumą iki gyvenimo pabaigos. Jei aš įsijungiu į kitus, o jie į mane, ir mes tampame vienu noru, vienu ketinimu, vienu tarpusavio veiksmu, kuriame visi priklauso nuo visų, tai laiko sąvoka išnyksta.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 353-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą