Izraelis, naujo gyvenimo viltis

Auklėjimas, vaikai, Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas. Dabar visas Izraelis apšaudomas raketomis ir visi pajuto, ką reiškia gyventi nuolatinėje įtampoje ir baimėje, ką jau daugiau nei dešimtmetį patiria pietinių šalies rajonų gyventojai. Per šį laikotarpį užaugo vaikai, vadinami „kasamų karta“.
Ši karta priprato prie nesibaigiančio oro pavojaus ir gyvenimo slėptuvėse. Neturime pačių paprasčiausių, būtinų gyvenimo sąlygų – negalime be baimės leisti vaikų į darželį ir apskritai neaišku, ar tas darželis veikia.
Beveik praradome viltį, kad mūsų gyvenimas kada nors grįš į vėžes. Jau tiek kartų bandyta rasti teisingą, patikimą sprendimą, galutinai išspręsiantį šią problemą. Tačiau geriausiu atveju gauname kelių mėnesių atokvėpį, po kurio vėl viskas grįžta į pradinę padėtį. Kokį sprendimą, suteikiantį naujo gyvenimo viltį, galėtumėte mums pasiūlyti?
Atsakymas. Šiomis dienomis pirmą kartą per visą šiuolaikinės Izraelio valstybės istoriją tikrai įžvelgiu pokyčių viltį. Pirmą kartą po dviejų tūkstančių tremties metų pagaliau atsirado vilties.
Seniau iš viso buvo neįmanoma galvoti apie tikrąją Izraelio tautos, pašauktos išlaisvinti visą pasaulį, misiją. O dabar ši misija ima aiškėti, ir būtent dėl sunkios padėties, kurioje atsidūrė mūsų tauta.
Žmonijos vystymosi istorija turi atvesti mus į susivienijimą. Mes, žmonės, tarpusavyje natūraliai nesivienijame, kaip kad negyvasis, augalų ir gyvūnų pasaulis. Visa Gamta veikia tarsi vientisas mechanizmas, yra bendra, uždara, integrali sistema. Gamtoje viskas tarpusavyje susieta, yra harmonijoje ir pusiausvyroje.
Bet žmonija besivystydama šią sistemą išbalansavo. Ir kuo labiau vystosi žmonija, tuo smarkiau ardo sistemos pusiausvyrą, nes pati yra išsiderinusi dėl savo milžiniško egoizmo, kuris atskiria žmones ir visą žmoniją skaido į dalis. Galiausiai tas pats egoizmas atskiria mus nuo visos Gamtos.
Žmogus tampa tokiu kenksmingu organizmu, kuris nepripažįsta jokios pusiausvyros ir harmonijos, nepaiso nieko ir siekia tik momentinės naudos. Aš negaliu atsisakyti egoizmo netgi dėl savęs paties. Jis taip valdo mane kiekvieną sekundę, kad galiu galvoti tik apie tai, kaip nuolat pripildyti save.
O jei galiu tai padaryti artimo sąskaita, tai dar geriau. Negana to, engdamas artimą, juntu didelį malonumą. Taip viską griaudamas kuriu savo gerovę.
Šitaip priėjome visuotinę krizę, kurią pajuto visas pasaulis. Išeiti iš šios krizės įmanoma tik Izraelio tautai vykdant savo misiją.
Ši krizė ištiko ne tik Izraelį, bet ir visą pasaulį. Tai kiekvieno žmogaus, visos negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, ekonomikos, švietimo, šeimos krizė. Tai globali krizė, apimanti visą pasaulį ir stumianti jį į trečiąjį pasaulinį karą.
Tai ypatinga padėtis, neturinti precedento istorijoje. Mes dar niekada nebuvome taip tarpusavyje susiję visame Žemės rutulyje, tokie priklausomi vieni nuo kitų. Pirmą kartą esame tokie sutrikę, nesugebame valdyti savo gyvenimo. Visas gyvenimas išsprūdo iš mūsų kontrolės.
Matome, kad nei vyriausybių, nei didelių organizacijų vadovai nežino, ką daryti su pasauliu. Netgi karaliai ar prezidentai. Tai beviltiška padėtis, gramzdinanti į visuotinę depresiją. Kad ją ištaisytume, privalome būti pusiausvyroje su bendrąja Gamtos sistema. Būtent tokia yra Izraelio tautos misija, skirta jai dar nuo senųjų Babilono laikų.
Senovės Babilone mes taip pat buvome patekę į analogišką situaciją, bet tada buvome tik negausi trijų milijonų žmonių, gyvenančių nedidelėje Mesopotamijos srities teritorijoje, grupė. Išaugęs egoizmas privertė mus statyti bokštą iki padangių. Nebenorėjome bendrauti vieni su kitais, nors seniau visi gyvenome santarvėje ir supratime. Tik staiga viskas ėmė ristis žemyn.
Tuomet nuo visų babiloniečių atsiskyrė žmonių grupė, vadovaujama Abraomo, kuri atsisakė egoizmo ir ėmė siekti Kūrėjo bei meilės savo artimui. Todėl jie pasivadino „Izraeliu“, tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“.
Tora pasakoja apie etapus, kuriuos praėjo ši grupė, taisydama save – vienijimosi proceso pakilimus ir kritimus. Galų gale ji įgyvendina savo svajonę ir pasiekia tokios vienybės, kuri vadinasi „Izraelio tauta Izraelio žemėje“.
Tuo metu visi kiti babiloniečiai pasklido po visą Žemės rutulį ir vystėsi toliau kartu su savo egoizmu. O dabar reikia ištaisyti visą žmoniją, todėl Izraelis turi tapti šviesa pasaulio tautoms. Taip, kaip kadaise mokė Abraomas, dabar jis turi mokyti visą žmoniją būti pusiausvyroje su gamta ir pasiekti ramybės.
Kai pasiekiame bendrąją tobulybę, pakylame į visai kitą lygmenį. Štai čia ir glūdi pasaulinis Izraelio tautos vaidmuo. Vadinasi, kol nerealizuosime savo paskirties, neparodysime visoms pasaulio tautoms pavyzdžio, neperduosime joms žinių, šviesos, išsitaisymo, pripildymo, pojūčio, kad pasaulis apskritas, geras, susivienijęs, tol jusime jų neapykantą.
Juk visi jie jaučia, kad iš Izraelio turi gauti kažką gero, bet negauna. Ir todėl jie reiškia mums pretenzijas, kad esame kalti dėl visų pasaulio problemų. Nors ir nėra jokių faktų, patvirtinančių mūsų ryšį su negatyviais įvykiais, bet pasaulio tautos intuityviai junta, kad iš mūsų sklinda visas pasaulio blogis – nuo paties nereikšmingiausio iki paties didžiausio.
Iš vienos pusės jie žino, kad mes – ypatinga, protinga tauta, pilna jėgų ir galimybių. O iš kitos pusės – mes nesuteikiame to, ką jie turi iš mūsų gauti. Todėl jiems atrodo, kad esame visų nemalonumų priežastis.
Todėl, kai žiūrime į „Hamas“, turėtume pamatyti už jo stovintį absoliučiai visą pasaulį. Tos grupės, šalys, organizacijos, kurios kadaise buvo mūsų sąjungininkės, po truputį palieka mus ir pereina į kitą pusę. Taip pat ir žydai, gyvenantys kitose šalyse.
Todėl, kad artėjame prie būsenos, kai kiekvienas pasaulio žmogus ima aiškiai jausti, kad Izraelis – kenksminga valstybė, bloga jėga, nes turėjo nešti gėrį visiems, bet šito nedaro.
Kitaip sakant, mes kovojame ne su „Hamas“ ir net ne su pasauliu, o su visiškai kitokiu priešu. Juk pasaulis pasyvus, jis tiesiog laukia iš mūsų kažko gero.
Kaip gi mums atsikratyti „kasamų“ ir galutinai išspręsti šią problemą? Materialaus sprendimo nėra. Tai akivaizdžiai turėtų demonstruoti šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai. Prieš mus priešas, pasiryžęs mirti. Jis nesijaudina nei dėl vaikų, nei dėl savo paties gyvybės. Jis pasiruošęs viskam, kad tik nušluotų mus, kaip pasaulinio blogio šaltinį, nuo žemės paviršiaus.
O mes, nedidelė tauta, stovime prieš šitą priešą nevieningi, susiskaidę, draskomi nesutarimų. Štai tokia mūsų padėtis.
Ir koks gi sprendimas gali teikti vilties? Nagi labai paprastas – turime perduoti pasauliui idėją, kadaise gautą iš Abraomo, – jungimąsi, vienybę, meilę, apgaubiančią viską, kas vyksta pasaulyje. Visus nusikaltimus uždengs meilė.
Nereikia kovoti su egoizmu ir su blogiu, reikia išmokyti visą pasaulį, o pirmiausia pačius save, palaikyti gerą ir tinkamą tarpusavio ryšį. Po to prisijungti visus kitus, kad visi žmonės būtų susiję meilės ryšiais, kaip to moko Tora: „Pamilk savo artimą kaip patį save.“ Tai pagrindinis visos Toros, aiškinančios mums Visatos sandarą, įstatymas.
Klausimas. Nesupratau – turiu mylėti tą, kuris šaudo į mane raketomis?
Atsakymas. Visų pirma turi pamilti kiekvieną žydą, kaip patį save, bent jau Izraelio valstybėje. Turi vienodai žiūrėti ir į savo artimuosius, ir į savo vaikus, ir į kaimyną, gyvenantį šalia.
Kai išugdysime tokią meilę Izraelio tautoje, tapsime šviesa pasaulio tautoms ir galėsime rodyti pavyzdį, kaip galima gyventi vienybėje ir meilėje.
Būtent šito pasaulis ir laukia iš mūsų. Visi karai vyksta tik dėl to, kad priverstų mus užmegzti tinkamą tarpusavio ryšį ir tapti šviesa visoms tautoms, teisingu ir geru pavyzdžiu visai žmonijai.
Turime metodiką, leidžiančią tai įgyvendinti, – kabalos mokslą. Ji slapta lydi mus visą kelią ir tik šiais laikais atsiskleidžia tam, kad būtų įgyvendintas principas „Pamilk savo artimą, kaip patį save“.

Iš 2014 m. liepos 22 dienos pokalbio Nr.422

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienykitės arba mirkite

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Žlugimas žlugimui nelygu

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.