Kongresas Sočyje, VI pamoka
Klausimas. Mane labai dažnai apima nesuvaldoma neapykanta svetimiems žmonėms, ypač – gydytojams. Mokote, kad į viską, ypač į paprastus žmones, turime žiūrėti per Kūrėjo prizmę.
Tačiau mintį, kad už žmonių yra Kūrėjas, šluote nušluoja mano egoizmas, trokštantis juos sudraskyti. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Tai vaikiškas, nebrandus, netobulas, siauras požiūris į pasaulį.
Kai sakote, kad „už jų yra Kūrėjas“, įsivaizduojate kažkokį visagalį žmogų. Jūs to nesuvokiate kaip gamtos dėsnio, dviejų gamtos jėgų atitikmens.
Iš tikrųjų Kūrėjo nėra. Yra dvi gamtos jėgos, kuriančios mumyse visus pasaulius. Turime rasti savyje tokią tarpusavio santykių matricą, formulę, kad pajustume visiškai harmoningą ryšį. Štai tokia būsena vadinsis Kūrėju.
Jei neišsiugdysime šitų dviejų jėgų savybių, nesujungsime jų harmoningais ryšiais, tai nesužinosime, kas yra Kūrėjas. Tokiu atveju Jis mums neegzistuos.
Todėl į pasaulį reikia žiūrėti kaip į dviejų jėgų kuriamą piešinį. Tada jums nekils neapykanta.
Argi aš nekenčiu Izraelio kaimynų, kurie mus bombarduoja? Priešingai, sakau, kad mes dėl to kalti, nes neišnaudojame suteiktų galimybių. O neapykantos jiems nejaučiu. Ir kas gi jie tokie? Iš esmės – vykdytojai, jokių kitų funkcijų jie neatlieka.
Taip pat reikia žiūrėti ir į gydytojus, kurie tyčia žudo savo pacientus. Šitaip juose pasireiškia egoizmo jėga, o jie patys neturi veikimo laisvės. Mačiau gydytojų, numarinusių savo pacientus, kuriuos dar buvo galima išgelbėti, nes taip buvo naudingiau. Visa tai – egoizmo apraiškos.
Taigi, jums reikia šiek tiek suaugti.

Iš VI kongreso Sočyje pamokos, 2014 m. liepos 14 d.