Klausimas. Kaip įveikti platinimo baimę ir netikėjimą sėkme? Kaip galime sustiprinti vienas kitą kelyje ir suteikti pasitikėjimo?
Atsakymas. Iš tiesų, eidami į gatves, vesdami įvairius renginius, namų ratelius, susitinkame su labai pavargusiais žmonėmis, nepasiruošusiais klausytis mūsų, tinginčiais kur nors dalyvauti. Ir iš tikrųjų jie labai pavargo gyventi, yra labai išsekę. Todėl mums, norint prie jų prieiti, tenka įveikti daugybę kliūčių.
Problema ta, kad žiūrėdami į pasaulį nežinome, kaip sugebėsime jį ištaisyti – juk žmonių tiek daug, septyni milijardai! Ką saujelė mūsų žmonių gali padaryti su visais šitais milijardais Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje…
Vis dėlto nesuprantame, kad ne mūsų užduotis visa tai taisyti. Vienu mažu mygtuku arba nedideliu čiaupu mes atveriame kelią Šviesai, ir ji viską ištaiso. Mes – kaištelis angoje Šviesai patekti, mes tik atveriame tą angą. Nereikia baimintis viso likusio darbo, juk jį atliks Šviesa. Ji sukūrė tamsą, ji ir apšvies.
Gali būti taip, kad vienerių metų vaikelis savo mažučiu piršteliu spusteli mažą mygtuką, ir staiga visą pasaulį užlieja šviesa. Viskas priklauso nuo to, kokią jėgą sujudiname. Galime sukelti Šviesos veikimą, o ką ji padarys – jau ne mūsų reikalas.
Todėl nesibaiminu, kad laukia toks didelis darbas. Tai ne mano, o Kūrėjo darbas. Aš esu Jo partneris, mano užduotis – suteikti Jam galimybę veikti. Aš Jį suaktyvinu kaip kūdikis, kuris atsiveda suaugusįjį už rankos ir pirštu jam parodo, ką reikia padaryti. Paprastai šitaip elgiasi vaikai, kai jiems patiems neišeina ko nors padaryti.
O mes nerimaujame, kaip reikės ištaisyti visą pasaulį, visas tautas, jų protą ir jausmus, kai jie nepasiruošę ir nenori mūsų klausytis. Bet mums ir nereikia šito daryti. Atlik savo užduotį ir pamatysi, kaip viskas išsispręs savaime.
Baal Sulamas neragina mūsų eiti pas savo priešus ir juos papirkinėti, tarsi, jei darysime jiems daugiau gero, jie bus mums palankesni. Nieko panašaus! Tai yra visiškai neteisinga.
Mes į savo ligonines priimame teroristus ir gydome juos. Manote, kad jie kada nors mums atsidėkos? Priešingai, jie dar blogiau elgsis su mumis. Juk mes darome ne tą, ką iš tikrųjų turime daryti. Tai absoliutus melas.
Turime parodyti, kad dėl jų visiškai nieko nepadarysime materialioje plotmėje, tik dvasinėje. Pasauliui nereikia mūsų Nobelio premijų, mūsų medicinos ir puikių žemės ūkio laimėjimų. Jis mūsų dėl šito niekada neįvertins. Pasaulis nesąmoningai reikalauja tik mūsų išsitaisymo, o jei to neatliekame, kaltina mus dėl visų savo problemų.
Nėra prasmės teisintis, kad padarei daug gero – esi kaltas, nes neatlieki to, ko iš tavęs reikalaujama. Kūrėjas šito reikalauja iš Izraelio per pasaulio tautas. Kūrėjas sukietina Faraono širdį ir per jį kalba tau, ką reikia daryti.

Iš 2014 m. birželio 19 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti