Klausimas. Kaip įveikti platinimo baimę ir netikėjimą sėkme? Kaip galime sustiprinti vienas kitą kelyje ir suteikti pasitikėjimo?
Atsakymas. Iš tiesų, eidami į gatves, vesdami įvairius renginius, namų ratelius, susitinkame su labai pavargusiais žmonėmis, nepasiruošusiais klausytis mūsų, tinginčiais kur nors dalyvauti. Ir iš tikrųjų jie labai pavargo gyventi, yra labai išsekę. Todėl mums, norint prie jų prieiti, tenka įveikti daugybę kliūčių.
Problema ta, kad žiūrėdami į pasaulį nežinome, kaip sugebėsime jį ištaisyti – juk žmonių tiek daug, septyni milijardai! Ką saujelė mūsų žmonių gali padaryti su visais šitais milijardais Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje…
Vis dėlto nesuprantame, kad ne mūsų užduotis visa tai taisyti. Vienu mažu mygtuku arba nedideliu čiaupu mes atveriame kelią Šviesai, ir ji viską ištaiso. Mes – kaištelis angoje Šviesai patekti, mes tik atveriame tą angą. Nereikia baimintis viso likusio darbo, juk jį atliks Šviesa. Ji sukūrė tamsą, ji ir apšvies.
Gali būti taip, kad vienerių metų vaikelis savo mažučiu piršteliu spusteli mažą mygtuką, ir staiga visą pasaulį užlieja šviesa. Viskas priklauso nuo to, kokią jėgą sujudiname. Galime sukelti Šviesos veikimą, o ką ji padarys – jau ne mūsų reikalas.
Todėl nesibaiminu, kad laukia toks didelis darbas. Tai ne mano, o Kūrėjo darbas. Aš esu Jo partneris, mano užduotis – suteikti Jam galimybę veikti. Aš Jį suaktyvinu kaip kūdikis, kuris atsiveda suaugusįjį už rankos ir pirštu jam parodo, ką reikia padaryti. Paprastai šitaip elgiasi vaikai, kai jiems patiems neišeina ko nors padaryti.
O mes nerimaujame, kaip reikės ištaisyti visą pasaulį, visas tautas, jų protą ir jausmus, kai jie nepasiruošę ir nenori mūsų klausytis. Bet mums ir nereikia šito daryti. Atlik savo užduotį ir pamatysi, kaip viskas išsispręs savaime.
Baal Sulamas neragina mūsų eiti pas savo priešus ir juos papirkinėti, tarsi, jei darysime jiems daugiau gero, jie bus mums palankesni. Nieko panašaus! Tai yra visiškai neteisinga.
Mes į savo ligonines priimame teroristus ir gydome juos. Manote, kad jie kada nors mums atsidėkos? Priešingai, jie dar blogiau elgsis su mumis. Juk mes darome ne tą, ką iš tikrųjų turime daryti. Tai absoliutus melas.
Turime parodyti, kad dėl jų visiškai nieko nepadarysime materialioje plotmėje, tik dvasinėje. Pasauliui nereikia mūsų Nobelio premijų, mūsų medicinos ir puikių žemės ūkio laimėjimų. Jis mūsų dėl šito niekada neįvertins. Pasaulis nesąmoningai reikalauja tik mūsų išsitaisymo, o jei to neatliekame, kaltina mus dėl visų savo problemų.
Nėra prasmės teisintis, kad padarei daug gero – esi kaltas, nes neatlieki to, ko iš tavęs reikalaujama. Kūrėjas šito reikalauja iš Izraelio per pasaulio tautas. Kūrėjas sukietina Faraono širdį ir per jį kalba tau, ką reikia daryti.

Iš 2014 m. birželio 19 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti

Kongresas Sočyje, VI pamoka
Klausimas. Mane labai dažnai apima nesuvaldoma neapykanta svetimiems žmonėms, ypač – gydytojams. Mokote, kad į viską, ypač į paprastus žmones, turime žiūrėti per Kūrėjo prizmę.
Tačiau mintį, kad už žmonių yra Kūrėjas, šluote nušluoja mano egoizmas, trokštantis juos sudraskyti. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Tai vaikiškas, nebrandus, netobulas, siauras požiūris į pasaulį.
Kai sakote, kad „už jų yra Kūrėjas“, įsivaizduojate kažkokį visagalį žmogų. Jūs to nesuvokiate kaip gamtos dėsnio, dviejų gamtos jėgų atitikmens.
Iš tikrųjų Kūrėjo nėra. Yra dvi gamtos jėgos, kuriančios mumyse visus pasaulius. Turime rasti savyje tokią tarpusavio santykių matricą, formulę, kad pajustume visiškai harmoningą ryšį. Štai tokia būsena vadinsis Kūrėju.
Jei neišsiugdysime šitų dviejų jėgų savybių, nesujungsime jų harmoningais ryšiais, tai nesužinosime, kas yra Kūrėjas. Tokiu atveju Jis mums neegzistuos.
Todėl į pasaulį reikia žiūrėti kaip į dviejų jėgų kuriamą piešinį. Tada jums nekils neapykanta.
Argi aš nekenčiu Izraelio kaimynų, kurie mus bombarduoja? Priešingai, sakau, kad mes dėl to kalti, nes neišnaudojame suteiktų galimybių. O neapykantos jiems nejaučiu. Ir kas gi jie tokie? Iš esmės – vykdytojai, jokių kitų funkcijų jie neatlieka.
Taip pat reikia žiūrėti ir į gydytojus, kurie tyčia žudo savo pacientus. Šitaip juose pasireiškia egoizmo jėga, o jie patys neturi veikimo laisvės. Mačiau gydytojų, numarinusių savo pacientus, kuriuos dar buvo galima išgelbėti, nes taip buvo naudingiau. Visa tai – egoizmo apraiškos.
Taigi, jums reikia šiek tiek suaugti.

Iš VI kongreso Sočyje pamokos, 2014 m. liepos 14 d.

Klausimas. Izraelis kartais susiduria su iracionaliomis situacijomis, konfliktais, kurių išspręsti savo naudai jis nepajėgia. Pavyzdžiui, turėdami didžiulę ginkluotės persvarą, negalime laimėti, nes kaunamės gyvenamuosiuose kvartaluose. Ir apskritai, visas pasaulis įdėmiai mus stebi, neleidžia veikti taip, kaip norėtume.
Iš esmės, būdami surištomis rankomis ir kojomis, sužadiname vis didesnę visų neapykantą. Be to, šiuolaikinių karų svorio centras persikelia į kovos už visuomenės nuomonę, kuri ir lemia sėkmę, pusę. Ar šioje situacijoje nėra užuominos apie jos sprendimo būdą?
Atsakymas. Iš tikrųjų dabartiniuose karuose kovojama ne tiek ginklais, kiek darant įtaką visuomenės nuomonei, ir pergalę lemia persvara ne kovos lauke, o protuose, kai formuojama nuomonė, kas teisus, o kas ne. Taip ir išeina, kad laimėti gali tas, kuris gudresnis arba geriau meluoja.
Vienu žodžiu, karai jau nebe tokie, kaip anksčiau. Galingos armijos, technika, ginkluotė, šarvai užleidžia pozicijas medijų arsenalui. Vis dažniau mūšiai verda tik tarp požiūrio taškų.
Nuo viso to nebetoli iki sąvokos „Izraelio karai“ tikrosios prasmės. Seniau kariavome tikrus „Izraelio karus“, kad galėtume atstovauti kategorijai „Izraelis“, kuri reiškia būti „kaip vienas žmogus su viena širdimi“, t. y. būti vieningiems. Tuo pačiu tampame panašūs į Aukštesniąją, Šviesos jėgą, kuri srūva per mus ir viešpatauja mumyse. Taip mes laimėdavome.
Dabar, praėjus dviem tūkstančiams tremties metų, nukritę iš dvasinių vienybės aukštumų, vėl turime tarpusavyje vienytis. Todėl, norime to ar ne, mūsų karai įgauna tą patį ankstesnį ideologinį charakterį. Kitaip tariant, karai vyksta pažiūrų sferoje – už susivienijimą.
Ateityje ginklais taps būtent informaciniai duomenys, diegiamos mintys, koncepcijos – ideologija. Juk mūsų dienomis visas pasaulis taip susietas tarpusavio ryšiais, kad jį suskaidžius dalimis, izoliavus šalis vienas nuo kitų, nė viena nepajėgtų išgyventi. O juo labiau Izraelis, kuris visiškai priklauso nuo prekybinių ir pramoninių ryšių su Amerika, Europa, Azija ir t. t. Kas liks iš mūsų, jei nutrūks importas ir eksportas? Kitų šalių situacija irgi ne ką geresnė.
Todėl šiuolaikinėje epochoje neįmanoma kariauti ir mėgautis visagalybe. Esame sukaustyti JTO ir kitų tarptautinių organizacijų įstatų, mums gresia sankcijos ir apribojimai, net boikotas, kuris gali įgauti įvairias formas ir pasireikšti įvairiuose lygmenyse. Jei mums užblokuotų prekių mainus ir finansinius srautus, imtume dusti, pasijustume surakinti ir nieko negalėtume padaryti. Kiekviena šalis nuolat yra susijusi su visu pasauliu.
Štai ir išeina, kad ginklai nenaudingi, nes negali jais naudotis nieko nepaisydamas. Nes rytoj tau atjungs „deguonį“ ir uždusi. Ekonomika visiems užkrauna priklausomybės nuo gerų tarpusavio santykių su partneriais naštą.
Šios priklausomybės nuo pasaulio pasekmės tokios, kad pasaulis daro įtaką ir nukreipia tave nepaisydamas tavo norų. Pavyzdžiui, Rusija dėl jai taikomų sankcijų praras milijardus, ji negali elgtis taip, kaip nori.
Galų gale, karas – tai verslas, kuriame apskaičiuojamas pelnas ir atsižvelgiama į nuostolius. O žala šiais laikais gali būti tokia, kad neturėsi, kuo priešintis arba kovoti kitame kare.
Štai todėl bet kokiame konflikte būtina nors menka pasaulinė parama.
Klausimas. Vadinasi, jeigu jos nesulauksime, neturėsime galimybės laimėti?
Atsakymas. Teisingai. Dabartinėje mūsų situacijoje tokios galimybės nėra. Tenkinamės laikinais „sprendimais“, kurie išsilaiko vienus ar dvejus metus.
Tikrojo sprendimo nebus, kol į savo pusę nepalenksime didesnės pasaulio dalies. Kaip? Parodydami, kad jai mūsų reikia, kad galime būti „Šviesa tautoms“, kad per mus ateina gausa. Juk to nenusipirksi už jokius pinigus, niekur kitur negausi.
Ir čia nėra jokių stebuklų, tik Gamtos dėsniai. Kabala – mokslas, kuriuo remdamiesi galime viską tiksliai apskaičiuoti, jei pakankamai gerai suvokiame bendrąją sistemą.

Iš programos „Rašo kabalistai. Izraelio karai“, IV dalis, 2014 m. liepos 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio žemė – ne šiltas lizdelis

Krizė veda karo link

Augti be lazdos

Sąveikaujame su jėgų sistema, kuri siekia pusiausvyros ir siunčia mums interaktyvius atsiliepimus. Be to, egzistuoja viena Jėga, judinanti visus. Tai – pusiausvyros Jėga. Ji veikia visas pavienes jėgas, visas dalis – kad atvestų jas į visuotinę pusiausvyrą. Ši Jėga vadinama „Kūrėjas“ arba „Gamta“.
Bet ji neatsiskleidžia mums, nes tada mes susivienytume priverstinai. Pavyzdžiui, Kūrėjas akivaizdžiai pareikalautų mūsų: „Susivienykite – kitaip jums galas“. Aišku, kad mes Jo paklausytume, nes nėra kitos išeities.
Bet taip neužaugtume. Juk mūsų pasirinkimas – tapti „geru berniuku“ – liktų gyvūninio lygmens ir būtų pagrįstas bausmės baime.
Kita vertus, šiandien, kai esame baudžiami, tai vis dėlto neverčia mūsų tapti „geru berniuku“. Nėra aiškaus ryšio tarp vieno ir kito – ir būtent tam, kad mes patys kompensuotume trūkumą savo supratimu, kad išaugtume ir įgautume, suvoktume visą kūrinijos sistemą.
Taip pat ir tėvai bausdami vaiką neverčia jo tuoj pat paklusti. Juk jie nori, kad jis augtų, kad skirtų gėrį nuo blogio ir pats suprastų, kaip teisingai elgtis. Tegul mažasis žiopliukas tampa dideliu žmogumi, tegul nuo kvailų poelgių pereina prie protingų.
Negalima tiesiog „pliekti“ jį kaip gyvūną, kuris tavęs bijo ir priklauso nuo tavęs, ir todėl vykdo tavo norus. Ne, mes nenorime, kad vaikas taip priklausytų nuo mūsų, mes norime jo sąmoningumo, tobulėjimo, savimonės, teisingo pasirinkimo.
Štai todėl ir nėra tiesioginio ryšio tarp bėdų ir, atvirkščiai, gerų poelgių. Gamta viską paruošia taip, kad šį laikotarpį tarp nelaimių ir gerų darbų turėtume užpildyti blogio suvokimu.
Klausimas. Kaip gi visa tai susijungia?
Atsakymas. Kabalistai turi mokyti Izraelio tautą to, kaip reikia veikti. O kai Izraelio tauta pasieks supratimo ir pajautimo laiptelį, ji pradės mokyti visą žmoniją. Tai ir reiškia – „būti šviesa tautoms“. Po vidinio išsitaisymo pamatysime, kiek jie pasirengę priimti tai iš mūsų.
Šiandien turime mokslą, yra žinių apie tai, ką reikia daryti. Ir mes stengiamės užmegzti ryšį su liaudimi.

Iš 2014 m. Liepos 18 d. programos „Kabalistai rašo. Izraelio karai“, 2 dalis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio žemė – ne šiltas lizdelis

Spaudims iš viršaus, spaudimas iš apačios…

Pasaulis be kančių

Kongresas Sočyje, VI pamoka
Klausimas. Kaip be kančių pereiti tas būsenas, kurios artimiausiu metu užklups pasaulį?
Atsakymas. Tik pritraukiant Aukštesniąją Šviesą. Nieko kito nepadarysi. Tuomet eisime achišenos, t. y. Šviesos, keliu. Kitaip laukia didelės kančios arba disbalansas, kai kančių bus 90, o Šviesos – 10 procentų.
Žiūrėkite, kas vyksta pas mus, Izraelyje, – tai tiesiog akivaizdus pavyzdys – mažai Šviesos, daug kančių. Kenčiame visi: ir mes, ir arabai. Šitaip dėl mūsų šalyje atsiranda disbalansas.
Klausimas. Svarbiausia išsitaisymo dalis – Izraelio tauta, gyvenanti šios šalies teritorijoje. Visa „Bnei Baruch“ organizacija dirba, kad ji susivienytų. O koks mūsų vaidmuo? Ką mums daryti, jei išsitaisymas prasideda ten? Kokių mūsų pastangų reikia?
Atsakymas. Visos pasaulio grupės, taip pat ir Izraelio, tarpusavyje sujungtos į vieną sistemą. Šviesą į mūsų pasaulį pritraukia bendros pastangos. Pirmiausia Šviesa veikia per mus, o tik po to per Izraelio tautą – štai kur problema. Mums reikia tą tautą suvienyti, bet tai labai sunki užduotis. Vėliau per Izraelio tautą Šviesa pasieks visą likusį pasaulį.
Visas šias tris pakopas turime pasistengti pagal galimybes sujungti. Yra dar daug neišnaudotų išteklių. Jeigu juos tinkamai realizuosime, pasaulyje kančių nebus.

Iš VI kongreso Sočyje pamokos, 2014 m. liepos 14 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Susivienijimas nelaimės akivaizdoje

Sekundė iki išsitaisymo

Pranešimas. Iš pradžių buvo numatyta užduotis sukurti naują, universalų ir maksimaliai pigų energijos šaltinį. Būtent todėl mokslininkai pasinaudojo plačiausiai paplitusiu elementu žemėje – anglies dioksidu ir vandeniliu.
Buvo sukurtos unikalios nano medžiagos, kaip katalizatoriai energijos šaltinių gamybai. „Žaliojo kuro“ gamybos procesas  pasirodė ne tik visiškai ekologiškai švarus, bet ir pigesnis už naftos gavybą ir distiliavimą. Iš vandens išgaunamas vandenilis sumaišomas su anglies dioksidu, kuris gaunamas iš oro. Mišinys dedamas į reaktorių su kietuoju  nano katalizatoriumi. Gamybos proceso pabaigoje gaunamas energiją teikiantis organinis skystis ir dujos. Gamybai naudojami  kuro ištekliai nereikalauja išlaidų.
Pagamintą kurą galima iš karto naudoti vietoj naftos naftos perdirbimo gamyklose. Jį galima ten pat ir gaminti, kas panaikina būtinybę išgauti žaliavą ir pumpuoti ją tūkstančius kilometrų, kaip tai dabar vyksta.
Gautasis produktas jau sėkmingai išbandytas automobiliuose su dujų ir dyzelio varikliais ir netgi lėktuvuose. Naujasis pasiekimas varikliams nekenkia. Izraelio specialistų išradimą planuojama išplėtoti maždaug po penkerių metų.
Komentaras. Gamta mums yra paruošusi neišsenkamus energijos išteklius ir gausą, bet panaudoti juos galėsime su sąlyga, kad  „teisingai“ elgsimės. Kitu atveju žmogaus blogis neleis jam kaip įprasta mėgautis savo darbo vaisiais ir galimybėmis, kurias suteikia gamta.

Klausimas. Kodėl Baal Sulamas rašo, kad po demokratijos ir socializmo ateis fašistinis režimas?
Atsakymas. Dėl to, kad demokratija negali suteikti malonumo norui mėgautis. Noras mėgautis auga ir reikalauja progreso. Jis pats nori didesnio susietumo, demokratija jį prie to priveda. Bet kokią naudą  jis gauna iš susivienijimo, kaip mes tai įgyvendiname?
Vienybės įgyvendinimas įmanomas tik dėl mūsų asmeninės naudos arba dėl Kūrėjo. Viena iš dviejų, trečio kelio neduota. Jeigu vystomės paprastu, natūraliu būdu, tai susivienijimas įvyksta dėl mūsų naudos. O tai reiškia, kad mes vienijamės prieš visus kitus ir bandome padaryti juos savo vergais.
Tokį požiūrį galime pamatyti visame pasaulyje po bet kurios daugmaž demokratiškos santvarkos. Kai tik žmonės gauna nors truputį laisvės, jie iš karto pajunta, kad jiems trūksta vienybės. Bet jie nežino, kaip ja pasinaudoti: na, susijungėme – o kas toliau?
Reikia panaudoti šį susivienijimą dėl kažko arba dėl ko nors.  Ir galiausiai jis naudojamas kovai prieš kitus siekiant parodyti, kokie mes stiprūs, vieningi, kokia sutelkta viduje visa tauta. Tai atsitinka natūraliai ir būtinai įvyks. Jau dabar pasaulyje galima matyti šią tendenciją. Su kiekvienu mėnesiu pasaulis artėja prie nacizmo.
Pakanka pasižiūrėti į tai, kas vyksta bendroje Europos rinkoje priimant sprendimus, į tai, kas vyksta Amerikoje, Rusijoje, daugelyje šalių. Galbūt jūs to aiškiai nejaučiate, bet aš matau, kad visuomenėje nacizmas tampa priimtinas.
Apie jį pradeda kalbėti kaip apie teisėtą dalyką. Pradeda iš toli: nuo to, jog reikia jį apsvarstyti, kad jis daugiau nepasikartotų. Bet kol kas vyksta svarstymai, rengiami kongresai, spausdinama medžiaga ir žmonės pripranta prie šios temos. Tai pirmasis etapas.
Nors ir sakoma, kad tai blogas reiškinys, bet mokslininkai istorikai neva turi jį apsvarstyti. Paskui prie šio svarstymo prisijungia filosofai, futurologai, tyrinėdami, kaip tai atsitiko ir kodėl. Galiausiai jie prieina prie išvados, kad toks elgesys slypi žmogaus prigimtyje ir nacistinis režimas yra dėsningas žmonijos vystymosi etapas. Kitaip tariant, jis slypi mūsų prigimtyje ir jo neįmanoma išvengti. Taip vyksta fašizmo įteisinimas.
Paskui prasideda diskusijos apie būtinybę suvienyti tautą, apie tai, kad reikalingos sankcijos emigrantams, apie tai, kad mums būtina vienytis prieš priešus, nes mes silpni ir pralošiame. Kalbama neva apie priemones, kurių verčia imtis siekis išgyventi. Palaipsniui ši idėja vis labiau vystoma. Šiam tikslui egzistuoja ypatinga technologija, kuri padeda per keletą metų žmonėms parduoti bet kokį dalyką.
Hitleris irgi ne iš karto atėjo į valdžią, praėjo daug metų nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo. Ir jis turėjo kuo remtis, iš tikrųjų buvo išrinktas daugumos. O šiandien tai dar lengviau padaryti, nes vienybės poreikis mūsų dienomis dar didesnis, tai dar jautresnė tema. Juk yra žymiai didesnis nusivylimas savo vystymusi.
Mes nustojome vystytis – visa žmonija. Kas pusmetį naujas mobilusis telefonas – dar neliudija techninio progreso. Visa tai jau senos technologijos, nėra nieko naujo – keičiasi tik išorinis dizainas, norint parduoti prekę. Mes pasiekėme techninės minties vystymosi ribą ir greitai tas pats nutiks su biologija ir su visu kitu.
Todėl yra daugybė priežasčių vystytis nacizmui. Šios tendencijos stiprėja visose šalyse: Prancūzijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Amerikoje, ir verta apie tai susimąstyti, kol dar nevėlu.

Iš 2014 m. balandžio 28 d. pamokos  „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiakultūriškumo vaisius

Visuotinė vienybė ar nacizmas?

Klausimas. Mūsų visuomenėje pasitaiko labai žiaurių ir agresyvių paauglių, kurie muša netgi savo tėvus. Ar integralusis ratas gali juos ištaisyti?
Atsakymas. Tokiais atvejais reikia kelti auklėjimo, moralės lygį, aptariant tokį elgesį ratuose. Be to, čia reikia gero pavyzdžio.
Tegul vaikai pakalba apie meilę tėvams, apie švelnumą. Ar jie gali atsilyginti tėvams už tai, ką šie davė ankstyvoje vaikystėje, atsimindami, kaip motina ir tėvas jais rūpinosi. Šiuo atveju diskusijoje turėtų dalyvauti normalūs vaikai, o agresyvieji jų klausyti. O po to reikėtų pabandyti labai atsargiai įtraukti ir šiuos vaikus į pokalbį, kad jie tuo persiimtų.
Tai turėtų būti labai rimtas įsitraukimas, užuojauta ir išgyvenimas. Jei agresyvūs vaikai pamatys, kad jų bendraamžiai, tokie pat stiprūs, rimti, sveiki kaip ir jie, myli, supranta ir užjaučia savo tėvus, tai gaus iš jų labai gerą pavyzdį.

Iš 2013 m. sausio 12 d. TV programos Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu

Daugiau šia tema skaitykite:

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Vaikų auklėjimas

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Kaip auklėti vaikus?

Klausimas. Teigiate, kad Izraelio tauta neatlieka savo paskirties – būti „Šviesa tautoms“. Bet argi nebandėme perduoti pasauliui Šviesos per visą istoriją?
Atsakymas. Kokiu būdu? Gal savo pasiekimais versle arba menuose? Gautomis Nobelio premijomis? Tai visai ne ta šviesa, kurią turėjome perduoti tautoms.
Taip, jos iš mūsų perėmė daugelį dalykų, net savaitgalius. Tačiau mes niekada iš tikrųjų nerealizavome šito priesako – būti „Šviesa tautoms“.
Visų pirma turime suprasti, apie kokią „šviesą“ kalbama. Meilė, lygybė, vienybė – štai šios savybės yra „Šviesa“. Iš esmės – tai davimo jėga, pasireiškianti daugialypiu poveikiu, priklausančiu nuo objekto, veiksmo stiprumo ir lygmens.
Bet mes taip neveikiame. Net tarpusavyje to nepasiekėme, nors pirmiausia patys turime tapti Šviesos šaltiniu, ar bent jau tarpine grandimi, kad per mus sklistų Aukštesniosios jėgos – davimo, meilės, visaapimančios Gamtos jėgos – poveikis tautoms.
Dabar pirmą kartą istorijoje turime tai padaryti. Iki šiol net nepabandėme, bet ir nereikėjo, nebuvome nei to verti, nei tam pasiruošę. Tik dabar atėjo laikas mums tai įgyvendinti.
Klausimas. Gal tai liudija šiuolaikinis antisemitizmas? Nors šiaip jau jis buvo visada.
Atsakymas. Antisemitizmas mums – vienas iš požymių, kad atėjo laikas veikti. Taip, jis egzistuoja jau labai seniai, o atsirado prieš tris su puse tūkstančio metų Senovės Babilone.
Tos epochos žmonija suskilo: viena dalis prisišliejo prie Abraomo, kuris kvietė vienytis, o kita liko su Nimrodu ir išsibarstė po visą pasaulį. Nuo tol kiekvieno žmogaus prigimtyje, net jeigu jis ir nesusijęs su žydais, glūdi neapykanta pastariesiems.
Klausimas. Tautos iš žydų perėmė filosofines koncepcijas, monoteizmą, laisvadienius ir kitus dalykus. Bet vienybės neperėmė…
Atsakymas. Neperėmė todėl, kad jos ir neturėjome. Neturėjome tokios, kuri būtų tikusi pasauliui. Tais laikais buvome labai tolimi tautoms. Tiesa, Senovės Graikijos filosofai, mokęsi iš mūsų pranašų, pasisėmė kabalos mokslo idėjų nuotrupų ir iš jų sudėliojo savo teorijas.
Kad ir kaip ten bebūtų, antisemitizmas – dėsningas reiškinys. Užuot tiesiogiai su juo kovoję, turime tarpusavyje vienytis. Štai tokią vienybę tautos iš mūsų perims, net jeigu jos ir neskleisime. Vis tiek gyvenimo Šviesa pasauliui ateina per mus.
Klausimas. Kaip turi atrodyti teisingas mūsų tautos gyvenimas? Toks, kuris paliktų įspūdį tautoms, skatintų jas mokytis iš mūsų vienybės?
Atsakymas. Nereikia galvoti, kaip palenkti jas į savo pusę. Turime tik sutvarkyti savo gyvenimą pagal išrinktosios, ypatingos tautos uždavinius. Turime susivienyti „kaip vienas žmogus su viena širdimi“ ir vis labiau plėtoti šią sąjungą. Kartu išsklaidysime visas savo problemas, perduosime Šviesą pasauliui, kuris taip pat nurims ir pasuks išsitaisymo keliu.

Iš programos „Antisemitizmas“, Nr. 13, 2014 m. birželio 18 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Sekundė iki išsitaisymo

Klausimas. Ar praeityje Izraelis perdavė Šviesą pasauliams?
Atsakymas. Izraelis niekada neperdavė pasauliams Šviesos, nes tai nebuvo jo pareiga. Esame vystymosi procese, prasidėjusiame nuo Adam Rišon, kuris buvo tik pasiruošimas.
Po to Abraomas ėmė organizuoti visos žmonijos pradininkų būrį. Jis pasikvietė babiloniečius ir juos mokė, rašė knygas, kaip teigė Rambamas.
Jis ne pasivaikščioti išvedė juos iš Babilono į Kanaano žemę, o atliko didžiulį dvasinį darbą ir aiškinimą. Nors apie tai niekur neparašyta, bet man atrodo, kad Abraomas darbavosi ne vienas, šalia jo buvo daug pagalbininkų, dirbusių kartu. Vis dėlto Abraomas – tai visos genties, Abraomo namų simbolis. Babilone jis nuveikė didžiulį darbą ir nebuvo nė vieno babiloniečio, likusio nežinioje.
Rambamas rašo: „Abraomas skelbė, kad pasaulyje yra tik vienas Kūrėjas, dėl kurio reikia dirbti. Jis vaikščiojo iš miesto į miestą, kol aplink save subūrė daug tūkstančių sekėjų, pasivadinusių Abraomo mokyklos šalininkais. Abraomas jų širdyse pasėjo šį didįjį principą, parašė knygas ir ši idėja vystėsi bei stiprėjo tarp Jakovo sūnų ir sekėjų, taip pasaulyje gimė tauta, pažįstanti Kūrėją.“
Taigi, tai buvo gana ilgas procesas. Reikėjo laiko, kol Abraomas apėjo visą Babiloną ir suorganizavo savo grupę, subūręs aplink save tūkstančius mokinių. Tai reiškia, kad žmonės, buvę tame pačiame lygmenyje kaip Abraomas, gavo iš jo žinią ir taip pat ėmė veikti.
Babilonas išsitaisė. Vieni prisišliejo prie Abraomo ir ėjo su juo, o kiti savo noru nutarė pasitraukti toliau nuo Abraomo. Taip kaip ir dabar, kiekvienas realizuoja savo norą ir renkasi savo kelią.
Vedami savo norų vėliau jie išsivaikščiojo į visas puses, sudarė skirtingas grupes, gentis. Pasaulis iki šiol taip ir gyvena. O Abraomo grupei reikėjo save realizuoti, todėl jie pastatė Pirmąją Šventyklą – pirmąją dvasinę savo taisymosi pakopą.
Ir iš karto pradėjo kristi, nes dvasiniame pasaulyje pasiekęs kurią nors pakopą bei ją realizavęs, tuoj pat patenki į kitą būseną. Todėl jie ėmė kristi – iškeliavo į Babilono tremtį ir vėl grįžo į Izraelio žemę, kad suformuotų indą pakopoje – Antrąją Šventyklą.
Ši Šventykla taip pat buvo sugriauta. Rabi Akiva žinojo, kad taip turi nutikti. Jis juokėsi stovėdamas ant Antrosios Šventyklos griuvėsių, džiaugdamasis tuo, kad artėja galutinio išsitaisymo metas.
Viena vertus, reikėjo raginti mylėti artimą, kaip save patį. Mylėti ir būti vienybėje. Todėl jis krimtosi dėl savo mokinių, su kuriais tiek dirbo, o šie nukrito į be jokios priežasties kylančią neapykantą. Tačiau Rabi Akiva žinojo, kad taip turi atsitikti, ir džiaugėsi atėjus kito etapo laikui – išsitaisymo laikui.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Bailono palikimas

Kur mes suklydome tada, Babilone?

Sudaužytas dvasingumo atspaudas