Pateikti lapkritis, 2014 mėn. įrašai.


Visuotinė elito krizė

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Pranešimas. Tik 5 procentai balsų skyrė Škotiją nuo nepriklausomybės, t. y. beveik pusė gyventojų nenori priklausyti Jungtinei Karalystei.
Dešinioji Švedijos partija padvigubino vietų parlamente skaičių: ekonomikos tempai auga, o žmonių gyvenimo lygis – ne, viduriniosios klasės gyvenimo lygis visame pasaulyje po 2008 m. krizės krito.
Visuomenė intuityviai jaučia, kad turtingųjų gerovė auga, o viduriniosios klasės pajamos mažėja. Dėl to kyla nacionalistinės nuotaikos visame pasaulyje. Dešiniųjų partijos tapo valdančiosiomis Lenkijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje. Ukrainoje jaučiamas nacionalistinių nuotaikų pakilimas. Ispanijoje Katalonijos separatistai išsikovojo referendumą dėl atsiskyrimo.
Visi XXI a. politikų siekiai jungtis į politines ir ekonomines sąjungas gali žlugti dėl paprasto vartotojo klausimo: kodėl mano gyvenimas negerėja? Separatistinių nuotaikų ir ultradešiniųjų įtakos augimas – tai tik pasaulinės tvarkos krizės pradžia.
Tolesnis gyventojų skaičiaus ir amžiaus didėjimas, mažėjant ištekliams, tik apsunkins padėtį. Jeigu politinis elitas neperskirstys materialiųjų gėrybių visuomenėje, tai vis didėjanti įtampa sukels skausmingų pokyčių.
Komentaras. Išeitis – pasiekti protingą pragyvenimo lygį, vienodą visiems. Tai įmanoma tik įvedus aktyvų visuotinį integralųjį ugdymą ir auklėjimą. Žmonija privalo pasikeisti, tapti vieninga, globalia, kitaip neišgyvens dėl ribotų planetos galimybių.
Tokie posakiai, kaip „mūsų amžiui užteks“ yra neteisingi, nes krizė prasiveržia žymiai anksčiau, nei baigiasi ištekliai. Ji pasireiškia dėl žmogaus ir žmonijos neatitikimo būsimoms naujoms sąlygoms, kurios negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje palaikomos automatiškai. Pasak kabalos mokslo, mes jau daugiau kaip 100 metų vėluojame vystytis mūsų laukiančios būsenos link.

Komentarų nėra

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Čilėje. Antroji pamoka
Aukštesnioji Šviesa yra absoliučioje ramybėje – Kūrėjas geras ir neša mums tik gėrį. Kitaip tariant, mes visą laiką esame priešais Šviesą, absoliutų gėrį, kuris niekada nesikeičia, keičiamės tik mes.
Todėl melsti galime tik savo asmeninio išsitaisymo. Beprasmiška prašyti, kad Kūrėjas pasikeistų – Jis ir taip absoliučiai geras visiems be išimties ir kitoks negali būti.
Teisingas tikrovės suvokimas – tai supratimas, kad keistis gali ne Šviesa ir net ne mes, o tik aš vienas. Juk tai, kaip dabar jaučiu kiekvieną pasaulyje, visus su juo vykstančius pokyčius, nustatau pagal tai, kaip aš pats keičiuosi. Vietoj to, kad reikalaučiau pokyčių iš kitų, man reikia sąveikauti su jais, kad sužadinčiau pokyčius savyje – ir tada visas pasaulis pasikeis.
Išmintingi žmonės iš savo gyvenimo patirties jau seniai suprato, kad beprasmiška bandyti pakeisti kitus. Niekas nepasikeis – viskas priklauso nuo manęs. Kabalos mokslas suteikia žmogui labai paprastą realybės suvokimą, aiškindamas, kad kiekvienas turi ištaisyti tik save, o ne kitus.
Kad įtikinčiau save pasikeisti, man reikalinga aplinka. Veikdamas aplinką, aš veikiu save. Aš tarsi noriu pagerinti aplinką, bet, galiausiai, aplinka keičia mane. Aš žaidžiu su Kūrėju, aplinka, tik dėl to, kad paveikčiau patį save. Galiausiai, pasikeisiu taip, kad tapsiu panašus į Kūrėją ir tada pasieksiu tikrąjį tikrovės suvokimą, matydamas tikrovę tokią, kokia ji matoma iš Šviesos, Kūrėjo, pusės.
Kūrėjas suteikė mums galimybę, veikiant aplinkai, palaipsniui keisti save, pagimdyti save kiekvieną kartą vis panašesnį į Kūrėją. Jei suvokiu visą pasaulį ir visus draugus kaip tobulus, o save kaip reikalingą išsitaisyti, prisitraukti prie jų lygio, tai dirbsiu nepertraukiamai, palaipsniui artėdamas prie Kūrėjo. Ir, iš tikrųjų, nesvarbu, kas vyksta aplinkoje, kas teisus, o kas ne. Aš visa tai suvokiu kaip Kūrėjo žaidimą su manimi. Tai Jis organizuoja aplink mane visą šį teatrą, kad padėtų man prisiderinti prie Jo. Juk jei nėra nieko, išskyrus Kūrėją – gerą ir nešantį gėrį, tai bet koks kitas vaizdas, nesukeltas vienintelės – gerosios – jėgos, liudija apie mano vidinį sugedimą, kurį turiu ištaisyti.
Dėl to privalau nuolat analizuoti save, kalbėtis su Kūrėju, siekdamas išsiaiškinti, ką Jis duoda man pamatyti, išgirsti, pajusti, prie ko prisiliesti, apie ką pagalvoti, ką įsivaizduoti. Kokie prisiminimai mane staiga apima, kokios mintys sukasi manyje.
Kūrėjas sukuria aplink mane visą pasaulį, kad aš nė vieną akimirką nepamirščiau, kad viskas yra Jo sukurta, ir nepertraukiamai kontaktuočiau su Juo, norėčiau Jį atskleisti, suprasti! Tarsi kūdikis, kuriam kažkas sakoma, o jis nieko nesupranta, bet žiūri sužavėtas pravira burna. Taip ir mes, kiekvieną akimirką turime stengtis suprasti, ką Kūrėjas nori mums papasakoti per visą šį pasaulį, kurį mums rodo.
Juk iš tikrųjų yra tik mažytis noras mėgautis, kuris jaučiasi tarsi egzistuotų fiziniame kūne, su rankomis ir kojomis. O aplink save jis mato kitas formas, kitus kūnus, visą pasaulį. Šis didžiulis pasaulis nuolatos keičiasi, viskas jame sukasi. Bet visa tai egzistuoja tik mano nore mėgautis, išryškėja tik mano vidiniame suvokime, o ne egzistuoja tikrovėje.
Tokiame išgalvotame pasaulyje mes gyvename. Visi jo vaizdai formuojasi mūsų egoizme, kad teisingai juos iššifruotume. Jei mūsų norui mėgautis gausime davimo ketinimą, tai vietoj visų šio pasaulio formų pajausime Aukštesniąją jėgą, Aukštesniąją Šviesą, kuri užpildo visą pasaulį. Prie tokios galutinės, tikros suvokimo formos mums ir reikia prieiti.
Viso darbo esmė – ištaisyti savo vidinį suvokimą, išsilaisvinti nuo šios ligotos fantazijos, kurioje dabar egzistuojame – nuo šito įsivaizduojamojo pasaulio prieiti prie paprastos Aukštesniosios šviesos. Dėl darbo su aplinka, įsivaizduodami vis arčiau Aukštesniąją šviesą, tai yra davimą ir meilę artimui kaip pačiam sau, galime pakeisti savo suvokimą ir vietoje šio pasaulio pajusti Aukštesnįjį pasaulį.
Šis iškreiptas suvokimas, piešiantis mums materialųjį pasaulį, išnyks, ir vietoj jo pajausime vieną Kūrėją, išskyrus Jį nieko daugiau nėra. O mes egzistuojame Jame, ir viskas skęsta baltos Šviesos vandenyne. Tai ir bus reali tikrovė, o ne ta išgalvota, kurioje gyvename dabar.

Iš 2014 m. liepos 30 d. antrosios pamokos Čilės kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pateisinti Kūrėją?

Komentarų nėra

Saugiausia vieta žemėje

Izraelis šiandien, Platinimas

Manau, kad tinkamų tarpusavio ryšių meno mokymas pagal kabalos metodiką turi tapti valstybine programa, apimančia visus visuomenės sluoksnius, nuo paties jauniausio iki vyriausio.
Klausimas. Ką daryti su žmonėmis, kurių požiūris į kabalą itin neigiamas?
Atsakymas. Jie tiesiog nežino, kas yra kabala. Šis pavadinimas žmones gąsdina, bet kabaloje kalbama ne apie mistiką, o tik apie žmonių vienijimąsi. Žmones valdo stereotipai, bet atėjo laikas nuvaikyti juos nuo kabalos mokslo. Tiesiog neturime kito pasirinkimo. Vienytis moko tik kabala, o jei nesusivienysime, tai ne tik sėkmė mus aplenks, bet ir apskritai neteksime teisės egzistuoti.
Kai viso pasaulio žydai manęs laiškuose klausia, kur jiems geriau apsigyventi, kad išsigelbėtų nuo vietinio antisemitizmo, negaliu jiems patarti atvykti į Izraelį. Kaip galima jiems suteikti saugumą tautoje, kurioje viešpatauja susiskaldymas?
Bet jei susivienysime ir iš tikrųjų tapsime vieningi, tai tapsime saugiausia vieta žemėje. Viskas priklauso nuo mūsų. Skirtumas tarp bet kurio Žemės rutulio taško ir Izraelio toks, kad čia mes patys savo vienybe lemiame saugumą. Jei susivienysime, būsime visiškai saugūs. Nuo vienybės jėgos priklauso mūsų saugumo lygis.
Klausimas. Kaip galima išmatuoti vienybės jėgą?
Atsakymas. Vienybės jėga matuojama pagal tai, kiek žmonės pasiruošę anuliuoti savo egoizmą dėl kitų, atsisakyti komforto, gerovės, tarsi karo metu, kiek jie yra geranoriški vieni kitiems. Tik vienybės jėga suteiks mums saugumą.

Iš 2014 m. rugsėjo 2 d.430-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Mūsų laimės paslaptis

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Tikrasis gyvenimo grožis, šiluma, palaikymas, saugumo jausmas – visa tai ateina mums iš motinos, tada – iš kitų artimųjų, o vėliau – iš aplinkos, kurią patys formuojame. Mes stipriname šią aplinką, jaunystėje įsiliedami į ją poromis, vėliau perduodami ją savo vaikams. Visos kartos – močiutės ir seneliai, tėčiai ir mamos, sūnūs ir anūkai – susijungia tarpusavyje, kartu sudarydami bendro susitarimo audinį. Taip artėjame prie vienybės, vientisumo ir harmonijos jausmo, kuris išlaisvina mus nuo visų nelaimių ir problemų. Be to, vienybė leidžia mums suprasti, kaip teisingai organizuoti visą žmonių visuomenę – šalyje ir pasaulyje.
Kuriant harmoningą šeimą, žmogus sveiksta. Kad pasėtume harmonijos sėklą, reikalinga tinkama dirva – rūpestinga ir mylinti aplinka. Imkime ir pradėkime kartu kultivuoti žemę – mokytis to, kaip suorganizuoti visuomenę, kurioje bus gera, kuria bus galima pasitikėti, kad sukurtume tvirtas šeimas ir kartu palaikytume vienas kitą.
Tokiu būdu rasime viską: saugumą dabartyje ir ateityje, sveikatą, švietimą, kultūrą, gerus santykius. Visiems bus gera ir džiaugsminga. Juk tokia žmonijos sąveikos forma artimiausia gamtai.
Šeima labiausiai priglunda prie centrinio gamtos taško, iš kurio gimėme, kad taptume žmonėmis ir patys suorganizuotume kitus ratus, vis platesnius, galiausiai apimsiančius visą pasaulį.
Būtent taip mums pavyks susitvarkyti su visais dabarties iššūkiais – šeimos pasveikimas padės mums pakeisti ir kitas sritis. Galiausiai, susiliesdami sielomis, pradėsime šypsotis vienas kitiems širdimis, pradėsime gyventi naujai. Patikimas ryšys su savo mylimuoju šeimoje padės kiekvienam užmegzti ryšius ir su kitais žmonėmis.
Be šito mes pažeidžiami. Ir todėl linkiu mums visiems išvengti vagysčių – nevogti vienas iš kito šilumos, kurią kažkada dovanojo mums motina. Mes galime palaikyti ugnį šiame židinyje, kad ji šildytų gyvenimo partnerį, vaikus, artimus ir tolimus žmones – visus, be išimties. Čia slypi mūsų bendros laimės paslaptis.

Iš 2013 m. liepos 22 d. 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Šeima – dvasinio kilimo priemonė

Šeima kaip visatos centras

Komentarų nėra

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dvasinis darbas

Sočio kongresas. Antroji pamoka
Nuo pat pradžių gamtoje egzistuoja tik viena jėga, kuri viską sukūrė, sprendžia ir lemia. Ji – nei teigiama, nei neigiama. Tai tiesiog savybė.
Mes galime justi šią jėgą tik pajutę jos priešingybę, nes nieko nejuntame kaip vieno reiškinio, dydžio. Sąvoka „dydis“ reiškia, kad jį sudaro du parametrai: bazinis ir matavimo (kas yra šis dydis, koks jis yra).
Pojūčiai visada susideda iš dviejų priešingų savybių, kurios grindžiamos įvairiausiais kontrastais: juoda – balta, tyla – triukšmas ir t. t. Kitaip tariant, mes, kaip kūrinija, jaučiame save tik jei esame veikiami dviejų priešingų jėgų.
Kūrėjas – tai viena bendra jėga, kuri nori mus sukurti ir atvesti į aukščiausią būseną. Bet, kad egzistuotume ir galėtume pasiekti bet kokią būseną, turime būti veikiami trijų jėgų:

  • neigiamos nuo Kūrėjo mus skiriančios jėgos – egoizmo, be kurio neįmanomas joks kūrinys;
  • teigiamos jėgos, kuri gali subalansuoti mūsų egoizmą;
  • viduriniosios, rezultatyvios jėgos, kuri pasireiškia kaip pasekmė abiem jėgoms pasiekiant teisingą pusiausvyrą, kitaip tariant, maksimaliai panaudojant egoizmą teisinga forma – davimo ir meilės forma. Tai jau rezultatas, nes trečioji, vidurinioji linija, ir yra žmogus.

Kad atsvertume egoizmą, gaunamą iš Kūrėjo, turime įvertinti jį kaip blogį, suprasti, jog jis mums duodamas iš aukščiau, ir subalansuoti jį, kad iš savęs sukurtume kažką panašaus į Kūrėją. Taigi visas darbas – tai prašymas, reikalavimas, veiksmas, kuris pritraukia teigiamą jėgą, galinčią atsverti neigiamą jėgą.
Egoizmas turi būti vertinamas kaip neigiama jėga, esanti manyje. O davimo ir meilės savybė, altruizmas – kaip teigiama jėga, esanti ne manyje. Ji yra Kūrėjo savybė, todėl Jis ir laiko savyje visą kūriniją. Mes turime panorėti subalansuoti savyje abi jėgas maksimaliai naudodami egoizmą, išlaikydami jo pusiausvyrą su dešiniąja linija.
Visa tai galima įgyvendinti tik veikiant geram pavyzdžiui, kurį rodo aplinka, nes pačiam žmogui niekada neatsiras noro dirbti prieš savo pirminę prigimtį – egoizmą. Jis visada išsisukinės ir suras bet kokius metodus, kad tik neanuliuotų ego.
Egoizmo išlyginimas davimu reiškia arba jo naudojimą nulinėje būsenoje tik dėl to, kad žmogus egzistuotų minimalia forma, arba egoizmo naudojimo apribojimą, po kurio galima tinkamai jį pritaikyti pusiausvyroje su dešiniąja linija. Bet visa tai – tik tiek, kiek žmogus gali dirbti su aplinka.
Visas šis pasaulis (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus), būsena, kurią mes juntame, suteikta mums tik dėl to, kad galėtume tinkamai pasinaudoti aplinka ir panorėtume įgyti teigiamą jėgą, kuri atsveria neigiamą.
Visas pasaulis – tai egoizmo pasireiškimas baltame Šviesos fone, ir ego turi laipsniškai mus privesti prie to, kad imtume jausti šią būseną kaip nepakeliamą. Arba ji vystysis veikiant didėjančiam egoizmui ir prives prie kančių, kurios privers mus ieškoti, kaip suvaldyti ego.
Arba vystysime savyje teisingą teigiamą jėgą, ir jai padedant pajusime net mažiausią egoizmą, esantį mumyse, kaip blogį. Šito mums pakaks, kad panorėtume jį išlyginti, neutralizuoti ir tinkamai naudoti.
Vis dėlto bet kuriuo atveju nuolatos veikiančios mūsų vystymo gamtos programos, kurios niekaip negalime paveikti, esmė ta, kad egoizmas nuolatos auga tiek mumyse, tiek visoje negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje gamtoje – tik šiek tiek mažesniu mastu. Tegalime greičiau pajusti egoizmą kaip blogį ir tokiu būdu pritraukti jį atsveriančią ir ištaisančią Šviesą.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. Sočio kongreso antrosios pamokos

Komentarų nėra

Sutikti su Kūrėju

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Klausimas. Ką daryti, jeigu žmogus stengiasi visur dalyvauti, bet ne visada yra galimybė fiziškai būti su grupe?
Atsakymas. Jeigu žmogus nori būti su grupe, bet neturi tokios galimybės, jis nekaltas.
Tarkim, buvau paimtas į kariuomenę, o grupė tuo metu rengia kongresą. Nieko negaliu pakeisti.
Kai mane valdo kita jėga, kurią, be abejonės, pasiuntė Kūrėjas, man nelieka nieko kito, kaip tik jai paklusti. Vadinasi, aukštesnysis valdymas taip veikia mane arba prieš mane – nesvarbu kaip.
Jeigu jai paklūstu, nieko neprarandu, nedalyvaudamas kongrese. Bet tik tuo atveju, jeigu tikrai viską atiduočiau, kad ten būčiau, o aplinkybės klostosi taip, kad negaliu, – Kūrėjas užtvėrė mane iš visų pusių.
Tuomet žmogus turi sau pasakyti: „Aš tai priimu, bet vis tiek būsiu maksimaliai susijungęs su draugais. Aš paklūstu aplinkybėms, kurias Tu man sukūrei. Vadinasi, man geriausia – būti tokioje būsenoje.“
Būtina sutikti su Kūrėju! Bet tik po rimtos analizės, ir neieškoti visokių pasiteisinimų!

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. 2-osios Sočio kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykitės žiūrėti į save iš šalies

Nepavesti grupės

Kaip atskleisti Kūrėją

Komentarų nėra

Mano mylimas pasaulis

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Čilėje. 2-oji pamoka
Klausimas. Jeigu aš ištaisau savo realybės suvokimą, tai kur vyksta pokyčiai – manyje individualiai ar visame mane supančiame pasaulyje?
Atsakymas. Visi pokyčiai vyksta tik žmogaus viduje. Juk tu niekada nieko nematai ne savyje. Tavo galvoje yra ekranas, kuriame piešiamas visas šis pasaulis. Jeigu vietoj to nori pamatyti tikrą realybę, reikia pasiekti meilę visiems. Tada visa kūrinija pavirs viena paprasta šviesa. Nebus jokių žmonių ir šio pasaulio, liksi tik tu, paniręs baltos šviesos vandenyne, kitaip tariant, tik tu ir Kūrėjas.
O kas gi tada mes visi, išskyrus tave? Mes – tai demonstracija tavo neištaisytų savybių, kurias tau reikia ištaisyti, kad taptum tapatus Kūrėjui. Jeigu pamilsi kiekvieną iš mūsų ir visus mus kartu tarsi pats save, tai reikš, kad tu save ištaisei, ir tada mes išnyksime, o vietoj mūsų pajausi šviesą.
Jeigu tu myli kitus kaip pats save, tai pašalini visus skirtumus pasaulyje. Iš tikrųjų jame nėra įvairių spalvų: mėlynos, juodos, baltos, raudonos, nėra viso to triukšmo ir garsų, kuriuos girdime, apačios ir viršaus, dešinės ir kairės pusės, žmonių, gyvūnų – nieko nėra.
Palaipsniui, kai tu pradedi mylėti,  šis pasaulis praranda visas jam būdingas savybes ir formų įvairovę. Juk jeigu myli, tai nematai įvairių mylimojo savybių, jokių niuansų – viskas, kas susiję su juo, atrodo gerai! Turime pasiekti tokią pasaulio suvokimo formą, kad viskas taptų absoliučiai balta.
Juk mes viską jaučiame savo nore mėgautis, kuris nuolat vertina, kas jam naudinga, o kas ne. Visas pasaulis skirstomas tik šiuo principu: daugiau ar mažiau naudinga tavo egoizmui. Taip atsiranda visi garsai, skoniai, žmonės, gyvūnai, augalai, akmenys – viskas įgauna pavidalą tavo nore mėgautis.
Tačiau, kai tik pradedi į visą pasaulį žvelgti su meile – visi jo skirtumai išnyksta ir jis pavirsta balta šviesa. Tai vadinama: „Visus nusikaltimus (t. y. visus skirtumus) padengs meilė“.

Iš 2014 m. liepos 14 d. kongreso Čilėje 2-osios pamokos

Komentarų nėra

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Egoizmas skiria, atplėšia mus vienus nuo kitų. Beje, atplėšia labai greitai: vaikai anksčiau tampa savarankiški, reiškia savo reikalavimus ir poreikius, tačiau mes nesirūpiname tuo, kad šis savarankiškumas išmokytų vaiką išsaugoti tinkamą ryšį su aplinka, tokį patį, kokį jie turėjo su mumis pirmaisiais gyvenimo metais ar net nėštumo metu.
Jeigu mes vaikui ar suaugusiajam nepadėsime suprasti, ko jam iš tiesų trūksta gyvenime, tai pagilinsime krizę ne tik šeimoje, bet ir globaliu mastu. Juk šis žmogaus nutolimas nuo aplinkos ir yra visų kitų krizės požymių, su kuriais šiandien susiduriame, priežastis.
Kadaise žmogus jautėsi esąs savo miesto, rajono, gatvės dalis, o kaimynais buvo laikomi ne tik tie, kurie gyveno vienoje laiptinėje. Tačiau šiandien aš pažįstu vos kelis žmones, gyvenančius priešais…
Tokia padėtis „atjungia“ žmogų nuo aplinkos ir sukelia jo gyvenime begalę negandų bei problemų. Taip pat mes nesugebame papildyti visuomenės, būti tauta, šalimi, užpildyti tarptautinių santykių spragas.
Gimtojo kiemo sąvoka šiandien tapo platesnė ir siejama su visu pasauliu, bet mano ryšys su juo ydingas, nes visiems mums trūksta vidinio pamato naujai pasaulėjautai. Sienos nyksta, gyvenimo erdvė plečiasi, tačiau mes šeiminiais santykiais neužpildome tarp mūsų esančios tuštumos.
Tai ir yra visuotinės krizės priežastis: ryšių tarp mūsų daug, bet mes negalime jų kompensuoti. Dėl to tarp žmonių atsiranda nesupratimas ir susiskaldymas. Mes kliaujamės virtualių ryšių kompensuojamuoju poveikiu, bet iš tikrųjų tai saviapgaulė, erzacas, tikro, vidinio artumo surogatas. Tokie ryšiai laikini, todėl jiems lemta nutrūkti.
Greitai pamatysime, kad tokie dirbtiniai ryšiai nieko mums neprideda. Taip, jie suteikia tam tikrą malonumą, tačiau dirbtinį – kaip pamotė, kuri niekada nepakeis mamos, ir net žymiai mažiau už tai. Virtualiuose ryšiuose nėra šilumos, nėra jautrumo, meilės, atjautos, atsakomybės, palaikymo, užtikrintumo, kai esi mylimas toks, koks esi. Atvirkščiai, viskas persmelkta neapykantos, savimyla grįstų polėkių, puikybės ir pan.
Toks yra dabartinis pereinamasis laikotarpis. Blogis dar nėra iki galo suvoktas, todėl ir nerasta pasaulinės krizės priežastis – egoizmas, kaip bendras žmonijos blogis. Be to, mes ir bijome tai atskleisti, nes nematome, kaip galima su tuo susitvarkyti.
Šeimoje kilusį nesutarimą galima pagydyti tėvų ir artimųjų pagalba, kurie įtakos porą taip, kad ji užglaistytų nesutarimą. Tačiau visos žmonijos mastu mes labai atitolome vieni nuo kitų ir neturime aplinkos, kuri galėtų mus suartinti, mums padėti.
Todėl esame bejėgiai. Neturime nė mažiausio vidinio potraukio suartėti, nors, iš principo, ir numanome, kad jis galėtų būti naudingas. Net neturime jėgų pafantazuoti šia tema – toks didžiulis yra atsiskyrimas.
Vienaip ar kitaip, pagrindinė kliūtis – tai aplinkos trūkumas: rūpestingos, įpareigojančios, pamokančios, suartinančios ir auklėjančios, kaip užmegzti ryšius esant tokiems milžiniškiems atstumams, kurie atsirado tarp mūsų.

Iš 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2013 m. liepos 22 d.

Komentarų nėra

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kaip pereiti nuo gyvūninės smūgių baimės prie dvasinės baimės?
Atsakymas. Toks perėjimas įmanomas, jei bus tinkama aplinka. Jeigu man svarbus Kūrėjas, tada svarbiausia – ne gauti smūgiai, bet galimybė Jam duoti. Viskas priklauso tik nuo svarbos.
Kai vaikas serga, tėvai negalvoja apie tai, kaip jaučiasi patys, nesirūpina, kaip skaniau patiems pavalgyti, o bėgioja su juo pas gydytojus. Juk jiems svarbiausia vaiko sveikata. Viską lemia tikslo svarba.
Todėl mums reikia padedant aplinkai pakelti Kūrėjo, tikslo svarbą. Jei tikslas svarbus, tai daugiau dėl nieko nesijaudinsiu – galvosiu tik apie tai, kaip Jam padaryti ką nors gera. Tai lyg kūdikis, apie kurį nesiliauju galvoti ir rūpintis. Mane tai daryti verčia meilė.
Jei aplinka įteigs man Kūrėjo svarbą, imsiu galvoti, kaip Jam duoti. Tuomet davimas Kūrėjui virs gavimu, juk aš mėgausiuosi duodamas tam, kurį myliu.
Bet kyla klausimas, dėl ko duodu: ar savo, ar Jo malonumui? Čia ir prasideda analizė. O gal Kūrėjas man svarbus dėl to, kad per Jį užpildau save, pasiekiu Aukštesnįjį pasaulį? Kitaip tariat, tiesiog Jį išnaudoju.
Turiu žinoti, kad iš tikrųjų duodu Jam nesavanaudiškai. Ir čia suprantu, kad privalau atsiriboti nuo bet kokio atsakomojo gavimo, bet kokios naudos sau. Man geriau net nežinoti, kad Jam duodu, nes šis žinojimas – jau malonumas, ir labai didelis.
Jeigu žinau, kiek daug Jam daviau ir kaip Jis mėgaujasi, tai patiriu labai didelį malonumą. Kūrėjas žino apie mane, mes vienas kitam duodame, esame susiję – dėl šito verta dirbti. Patarnaudamas didžiam, pats tampi tokiu.
Turiu pasiekti būseną, kai duodamas nenorėsiu gauti už tai jokios kompensacijos. Tada imu ieškoti, kaip atsiriboti nuo bet kokios atsakomosios reakcijos, tarsi metu visas pastangas, visą meilę į atvirą kosmosą ir nejaučiu jokio atsako. Prašau tik tokios jėgos, kuri leistų man tai padaryti, ir pojūčio, kad vis dėlto duodu Kūrėjui, o ne šiaip sau praktikuojuosi.
Čia ir gimsta siekis suvokti dvasinę Kūrėjo formą: Jis nuo manęs atskirtas ir sykiu suteikiantis galimybę tiksliai dirbti Jo atžvilgiu. Tai unikali sistema, leidžianti man atsiplėšti nuo savo egoizmo ir panaudoti jį davimui Kūrėjui, gaunant tikslius ženklus, kaip dirbti.
Tai nėra paprasta, bet tokia sistema mums atsiskleidžia. Ji jau sukurta dėl sudužimo ir ištaisymų aukštesniuosiuose Acilut, Brija, Jecira, Asija pasauliuose.
Bet svarbiausia – įsijungti į grupę, kuri praktiškai atves mus į tokią dvasinę būseną. Nesvarbu, ką apie ją skaitėme ir kiek supratome – Kūrėją suprasime dirbdami praktiškai, iš Jo veiksmų.

Iš 2014 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Grupė – ypatinga substancija

Meilės įstatymas

Komentarų nėra

Ateities menas

Ateities visuomenė, Klausimai ir atsakymai

Klausimas. Koks Jūsų požiūris į meną?
Atsakymas. Menas – tai natūrali mūsų vidinio pasaulio išraiška, jo dalis, kurią žmogus nori kažkokiu būdu pavaizduoti, apdainuoti, įamžinti.
Klausimas. Menas – tai egoizmas ar meilė artimui?
Atsakymas. Žinoma, egoizmas!
Klausimas. Vadinasi, reikia iš jo vaduotis?
Atsakymas. Ne. Jį reikia perkeisti. Mūsų prigimtis – egoistiška, bet mes neturime naikinti egoizmo.
Čia mes susiduriame su labai įdomiu klausimu. Egoizmas ne sunaikinamas, o pakeičiamas meile artimui. Jis tampa priešingas – tai vadinama „pagalba prieš tave“.
Klausimas. Ar galima tai išreikšti meno kūriniuose?
Atsakymas. Ir dar kaip! Jūs pamatysite, kokie tai bus šedevrai! Juk žmogus išreikš ne tik savo egoistinius, bet ir altruistinius proveržius, susiliedamas su kitais į vieną visumą, jausdamas kitus kaip save ir šioje simbiozėje kurdamas naujus kūrinius. Jis atras visiškai naujus pojūčius ir jų išraiškos formas!

Iš 2014 m. rugpjūčio 5 d. Toronte vykusiu interviu su V. Kanevskiu

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai