Kongresas Sočyje. Antroji pamoka
Klausimas. Ką reiškia būti panašiam į Šviesą?
Atsakymas. Šviesa – tai davimo savybė, kuri pasireiškia mumyse tik vienu – abipusio ryšio – būdu. O ką man duoti? Kam? Kaip? Ką aš turiu? Gal atiduoti tau savo kavą ar gabalėlį duonos?
Ne, duoti – tai reiškia duoti ne kažką išorinio, o save, kitaip tariant, prilipti prie kito, prie kito norų, ieškojimų, siekių ir visapusiškai padėti. Tame randame davimo savybę ar dar aukštesnę, meilės, savybę. Taip pasireiškia mūsų panašumas į Kūrėją. Kaip Jis, būnantis mumyse, nori pasireikšti, taip ir mes norime šito kiekvieno draugo atžvilgiu.
Todėl neįmanoma tapti panašiam į Kūrėją anksčiau nei aukštesniojo poveikio pagalba tapsi panašus į Jį savo draugų, nors vieno iš jų, atžvilgiu. Kai veiki ne dėl savęs, visas pasaulis tau absoliučiai nerūpi, jis nejuntamas, beskonis. Bet jei gali su juo susijungti, tai tampi panašus į Kūrėją.
Visas išorinis pasaulis – tai Kūrėjo pasireiškimo būdas, priešingas mums. Kai tik pritraukiame šį pasaulį prie savęs ir susiliejame su juo meilėje visiems – neapkentėjams, priešams, milijardinei masei, kuri mums absoliučiai abejinga, – šitaip palaipsniui, ratais, vystome tokį patį santykį su Kūrėju. Kūrėjas yra juose, ir juose randame Jį. Tai vadinama: „Savo tautoje esu Aš“.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. antrosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga