Pateikti gruodis, 2014 mėn. įrašai.


Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Sveikata

Mes patys sukuriame tokius reiškinius kaip Ebolos virusas, patys inicijuojame disbalanso pliūpsnius, šuolius. Apie tai nemažai kalbama senovinėse sveikatingumo praktikose, ypač Rytų.
Šiuolaikinė medicina išsivystė per keletą paskutinių šimtmečių, iki tol tikras gydytojas neapsiribodavo mikstūromis.
Dauguma senovės išminčių ir gydytojų skirdavo dėmesį dvasinei žmogaus pusiausvyrai, kuri veikia kūno pusiausvyrą ir sveikatą.
Tada buvo kiti laikai: mes dar nebuvome taip tampriai susiję tarpusavyje, todėl kiekvienas žmogus galėjo nustatyti savo sveikatos būklę ir rūpintis savo vidinės sistemos pusiausvyra su gamta ir aplinka. Ir gydytojas galėjo jį gydyti mikstūromis ir kitomis natūraliomis priemonėmis, kurios iš tikrųjų veikė. Šiandien jos bejėgės, nes mes gyvename apnuodytoje aplinkoje ir esame visai kitame egoizmo lygmenyje.
Seniau natūralios priemonės, kurias sudarė negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos elementai, kartu su paciento pusiausvyrą su aplinka palaikančiomis ar atkuriančiomis priemonėmis darė savo darbą.
Šiandien šis faktorius priklauso toli gražu ne nuo žmogaus. Glaudūs „globalaus kaimo“ ryšiai, tarpusavio priklausomybė neleidžia niekam pasiekti pusiausvyros ir išsigydyti vien tik natūraliomis priemonėmis. Globaliame pasaulyje pusiausvyra priklauso ne nuo vieno žmogaus, o nuo visuomenės.
Todėl aš rekomenduočiau tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip JT, UNESKO, PSO ir kitos, pasirūpinti šia problema. Pasirūpinti tinkamai, suprantant, kad nuo neatmenamų laikų iki šių dienų galiausiai viskas priklauso tik nuo pusiausvyros tarp žmonių, kuri plinta žemyn į žemesnius gamtos ir mūsų prigimties lygmenis.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Visų ligų šaknis

Antibiotikai nebegydo

Komentarų nėra

Gyvenimas – tai teatras

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Kodėl žmonės mėgsta prisiminti ankstesnius įvykius, net jei jie buvo tragiški?
Atsakymas. Jeigu tai įvyko praeityje, tai nesuvokiama kaip fizinis veiksmas, lieka tik jausminiai išgyvenimai. Be to, žmogui atsiranda galimybė suprasti, kas įvyko, ir giliai tai pajusti.
Žmonės mėgsta skaityti apsakymus, klausytis dainų, primenančių buvusius išbandymus, dalytis prisiminimais apie savo patirtį Stalino koncentracijos stovyklose, iš kurių jiems pavyko kažkokiu stebuklingu būdu išsigelbėti.
Jie atsimena savo nelaimingą meilę, išsiskyrimą su mylimuoju ir visas įmanomas gyvenimo dramas. Nes vėliau skausmas nurimsta, juk taip sutvarkytas mūsų gyvenimas. Visas gyvenimas – tai teatras. Toks supratimas ateina gyvenimo pabaigoje, mes su tuo sutinkame, todėl į gyvenimą žiūrime kaip į spektaklį.
Suprasdami, kad tai, kas nutiko praeityje, turėjo įvykti, mes nustojame išgyventi. Spektaklis baigiasi, nuleidžiama uždanga ir mūsų gyvenimas baigiasi.
Todėl teatras gali mus daug ko išmokyti. Jeigu tai tikrai geras pastatymas, mes pasiruošę užmokėti didelius pinigus už bilietus ir iš anksto ruošiamės teatrui kaip ypatingam renginiui.
Per dvi valandas, kol tęsiasi spektaklis, prieš mūsų akis prabėga dalis gyvenimo kartu su išvadomis apie jo įvykius. Mes matome gyvenimiškas situacijas, iš kurių galime mokytis ir daryti išvadas, įsivaizduojame esantys jo herojai. Teatras turi labai didelį auklėjamąjį potencialą, klausimas tik tas, kaip tinkamai juo pasinaudoti.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šešėlių teatras

Amžinybė už užsklandos

Komentarų nėra

Į geidžiamą tikslą

Dvasinis darbas, Grupė

Sankt Peterburgo kongresas. Įvadinė 1-oji pamoka
Klausimas. Aš turiu draugų, kurių įtaką juntu – aš su jais susijęs. O jeigu noriu į save įtraukti visus, man reikalinga pagalba. Neaišku, iš kur ji ateina, ko prašyti.
Atsakymas. Mūsų susivienijime, kuris iš tiesų egzistuoja, tik mes jo nejaučiame, yra mus jungianti ir kartu laikanti jėga. Tai ir vadinama „Šviesa, grąžinanti į šaltinį“. Šią vienijančią jėgą mes norime pajusti tarp mūsų.
Klausimas. Kaip užsikabinti būtent už šio taško ir nepabėgti?
Atsakymas. Tu bėgsi nuo visko, kad ir kas būtų, išskyrus tai, ko geidžia šią akimirką tavo kūnas. O jis nori pavalgyti, pamiegoti, pailsėti, papramogauti.
Vadinasi, bet kokiu atveju tu visada veiksi prieš savo kūną. Tam yra aplinka, kuri verčia tave siekti dvasingumo. Niekur nedingsi! Ir jeigu tu supranti savo tikslą, jis tampa geidžiamas.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. Sankt Peterburgo kongreso įvadinės 1-osios  pamokos

Komentarų nėra

Šeimos ištaisymas – būdas ištaisyti pasaulį

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Vyras ir moteris

Tikėkimės, kad mes vis tik suvoksime visuotinio susivienijimo būtinybę – iki meilės artimui kaip sau. Visų pirma šią situaciją tikrai galima išsiaiškinti ir suvokti.
Yra žmonių, suprantančių didžiosios žmonijos krizės priežastį. Ji rutuliuojasi ne kažkur, o būtent žmoguje, jo egoizme, ir todėl mes turime pasirūpinti mūsų išaugusiu egoizmu, tikra visų bėdų priežastimi.
Pirmoji iš jų – nesugebėjimas kurti šeimą, natūralaus ryšio, kuris reikalingas gyvenimui pratęsti, nebuvimas. Suradę būdą šiai problemai spręsti mes, be abejo, galėsime ištaisyti ir visas kitas krizės apraiškas, kylančias iš tos pačios pirminės priežasties. Šeimos stiprinimas bus tas centras, iš kurio spręsime kitas krizes, pridėdami į „sveikos įtakos“ sferą vis naujus ratus.
Štai ir išeina, kad pagrindinė problema – tai žmogaus mokymo problema. Mokymo, kuris nukreips jį kurti natūralų ryšį, koks jis buvo prieš keletą dešimtmečių. Tada visi suprato, kad reikia tuoktis, gimdyti vaikus ir saugoti šeimą.
Tačiau nuo to laiko įvyko smarkus pokytis, nuvedęs į šiandieninę priešingą situaciją: nebėra jokių pareigų ir įsipareigojimų, žmonės lengvai skiriasi, nenori gimdyti vaikų ir apskritai neturi šeiminių santykių poreikio. Tai ir yra tikroji krizė – priešingybė natūraliam pradui, glūdinčiam žmonių giminėje.
Nėra jokių abejonių, kad pasaulio taisymas pirmiausia turi būti nukreiptas į šeimos ryšių taisymą. Aišku, tam yra daugybė priežasčių, kurių esmė – tas pats pradinis poreikis. Žmogui reikalinga šeima ir jis nori pratęsti giminę.
Jeigu mes galėtume tinkamai auklėti žmones, mokyti palaikyti gerus santykius, puoselėti tarpusavio meilę grynuoju pavidalu, iškeliant ją virš sekso, į aukštesnę žmogaus pakopą, sutuoktinių tarpusavio pagarbą, kad jie taptų vienas kitam parama, kad būtų vienas kitam ištikimi, tada, žinoma, jie pamatytų, kad čia yra daugiau naudos negu žalos. Taip galėtume pažengti į priekį ir padėti pamatus viso pasaulio taisymui.

Iš 2013 m. liepos 22 d. 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Kokybiško darbo požymiai

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kai mes pasieksime naują tarpusavio ryšių lygmenį, ar prireiks didesnio būrio draugų, kurie aktyviai dalyvautų šioje sistemoje?
Atsakymas. Ne. Didžiausią reikšmę turi mūsų darbo kokybės didėjimas: maksimalus įsijungimas, susivienijimas, vienas kito supratimas, kiekvieno rūpinimasis tuo, kaip jis susijęs su kitais.
Aš turiu jausti visų vidines vibracijas, jų sėkmę, normalią žemišką gerovę. Turiu dėl jų jaudintis, t. y. maksimaliai jais rūpintis visuose lygmenyse ir jausti kaip vieną visumą. Svarbiausia, turiu tarp jų save anuliuoti. Jeigu mane tai jaudina, vadinasi, manyje jau vyksta teigiamos permainos.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – ypatinga substancija

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Komentarų nėra

Ar mes pasiruošę atskleisti Kūrėją?

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji pamoka
Klausimas. Jei esame pasiruošę atskleisti Kūrėją, tai kodėl Jo neatskleidžiame?
Atsakymas. Jeigu jūs pasirengę, tai atskleiskite – kur gi problema? Tam nereikia jokių veiksmų, išskyrus bendras pasaulinės grupės pastangas.
Tarkim, tavo namuose teka vanduo iš čiaupo. Pastatyk po juo puodelį ar dubenį ir kiek nori pripilk – atskleisk. O jeigu tavo puodelis sudužęs ar dubuo skylėtas, tai ką gali padaryti? Juk nepasistengei suklijuoti kažkada sudužusio indo. Kur gi dabar pilsi vandenį? Kame atskleisi Šviesą?
Tu esi Šviesos vandenyne, bet to nejauti, nes neturi jokio matuoklio patalpinti, apžiūrėti, išmatuoti ir pajausti šią Šviesą.
Klausimas. Tarkim, aš nepasirengęs atskleidimui, bet visi likusieji dešimtuke – pasirengę. Kaip man dirbti?
Atsakymas. Prašykite būti sujungtas su likusiais devyniais rato dalyviais taip, tarsi jūs pasiekėte minimalų dvasinį lygmenį. Ir nesvarbu, kad dar nesate pasiruošę, prašote tol, kol jūsų prašymas taps tikras, ir iš karto pajausite, kad viskas pildosi.
Klausimas. Tai ko mes laukiame? Kodėl netęsiame aptarimų rate, kad pasiektume šį lygmenį?
Atsakymas. Mes negalime užsiimti tuo pačiu ilgą laiką, nes dingsta pojūčio aštrumas, pavargstame, žmonės turi pakeisti aplinką. Mums tyčia duodamos tokios būsenos, kad persikrautume kaip kompiuteris.

Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. kongreso Sankt Peterburge 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinis šaltinis – prieš tave

Šviesa iš grupės centro

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Žemiškajame lygmenyje

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Penktoji pamoka Sankt Peterburgo kongrese
Klausimas. Jei mūsų dešimtuke susirgo ir kenčia žmogus, ar galime mes jam kaip nors padėti?
Atsakymas. Jūs privalote jam padėti viskuo, kuo tik galite.
Dešimtukas – tai laidavimas: vienas už visus ir visi už vieną. Tai aiškus suvokimas, kad tik kartu galime pasiekti tikslą, ir kiekvienas draugas yra svarbesnis už mane.
Klausimas. Ir tada jis pasveiks?
Atsakymas. Jei jūs labai panorėsite – taip.
Klausimas. Galbūt yra kažkoks algoritmas, apie ką galvoti? Patarkite, apie ką mums galvoti, kad žmogus iš tikrųjų pasveiktų.
Atsakymas. Aš negaliu to padaryti, kadangi visi jūsų algoritmai bus egoistiniai. Mes nesame tokiame lygmenyje, kad mūsų troškimai, nukreipti Kūrėjo link, ir mūsų norai, kad draugas pasveiktų, galėtų susijungti. Jie kol kas dar nesuderinami. Todėl pasakyti ką nors daugiau negaliu, kad jūs visko, kas šaus į galvą, nepradėtumėte naudoti egoistiniais tikslais.
Jums reikia padėti draugui gydytis ar stabilizuoti santykius namuose savo gerais norais ir ketinimais įprastame žemiškajame lygmenyje.

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. penktosios pamokos Sankt Peterburgo kongrese

Komentarų nėra

Siekti tiktai gero

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji pasiruošimo pamoka
Klausimas
. Bandžiau įvairius būdus, kaip dirbti su egoizmu, bet iki šiol jis manyje labai stiprus. Kaip dirbti su pataikavimu, prisitaikėliškumu, veidmainiavimu?
Atsakymas. Mes nedirbame su egoizmu. Dirbame tiktai pozityvia kryptimi! Taip neigiama pusė palaipsniui pereina į teigiamą. Mes jokiu būdu negalvojame apie jokius neigiamus dalykus ir neverkiame dėl to, kad turime daugybę negerų savybių. Mus tai turi mažiausiai jaudinti!
Tai – šviesos darbas. Ji ateis ir viską ištaisys. Mano problema, kaip ją pritraukti. Jeigu sėdėsiu, verksiu ir graušiu save, man nieko nepavyks. Šviesą galima pritraukti tiktai tada, jei pradėsiu aukštinti jos savybes savo akyse – per savo draugus, per vienijimosi savybę, parodydamas visiems, kad to noriu.
Todėl mūsų darbą sudaro ne tai, kad studijuočiau savo neigiamas savybes, mėgaučiaus jomis, ragaučiau ir verkčiau gailiomis ašaromis: „Štai koks aš blogas!“. Tai blogiausia, kas gali būti. Tuo mes kaltiname Kūrėją už tai, kad Jis mus tokius sukūrė. Juk viskas, kas vyksta, kyla iš Jo.
Atvirkščiai, kai siekiame gėrio ir pradedame suprasti, kad visas blogis – tai tiesiog matomas mūsų vidaus antspaudas tam, kad pakiltume virš jo ir dar labiau siektume gėrio, tada visa tai tampa labai reikalinga, svarbu. Bet tiktai veržiantis į teigiamą pusę!

Iš  2014 m. rugsėjo 18 d. Sankt Peterburgo kongreso 2-osios pasiruošimo pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesigraužk, kaip pagautas vagis

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Prieš prigimtį

Komentarų nėra

Ieškotojų karta

Dvasinis darbas, Platinimas

Žmogui kyla daug klausimų: kaip veikti, kaip dirbti, kaip visą laiką žadinti save, kaip tobulėti, kaip pagreitinti savo vystymąsi – priartėti prie Kūrėjo atskleidimo? Tai vienintelis žmogaus užsiėmimas šiame pasaulyje – atskleisti Kūrėją, t. y. visą tikrovę ir mane kaip jos dalį, valdančią jėgą.
Tam mes naudojamės žmonių, jau praėjusių šį procesą ir atskleidusių Kūrėją, patarimais. Dėl to ir studijuojame kabalos mokslą, kuris pagal apibrėžimą yra Kūrėjo atskleidimo kūriniams šiame pasaulyje metodika. Viskas, ką mums reikia daryti – tai įvykdyti tai, ką parašė kabalistai.
Žinoma, kiekvienas kabalistas, kuo artimesnis mūsų laikams, tuo naudingesnis, nes geriau už mus supranta, būdamas mūsų amžininkas ir gyvendamas kaip mes.
Taip mes pradedame studijuoti sistemą – ne tik paslėpties sistemą, esančią tarp mūsų ir Kūrėjo, bet ir tą, kurioje yra Kūrėją atskleidę kabalistai. Savo gyvenimo mūsų pasaulyje metu jie atskleidė Kūrėją – panaikino paslėptį.
Jų jau nebėra šiame pasaulyje, bet jų darbo vaisiai nedingo, ir mes galime pasinaudoti jais, vystydami savyje ypatingą jausmą ir sąmonę pakylant aukščiau įprastų kūniškųjų jutimų ir proto.
Mūsų kūniškasis pasaulio suvokimas yra net ribotesnis nei gyvūnų. Artėjantį cunamį visi gyvūnai jaučia jau prieš tris dienas ir bėga gelbėtis į kalnus, tik žmonės nieko neįtaria. Mes nejaučiame gamtos ir esame toliau nuo jos nei bet kuris gyvūnas. Tačiau kalbame ne apie fizinio kūno egzistavimą, o apie santykį su Aukštesniąja jėga.
Tik žmogui pabunda noras atskleisti Aukštesniąją jėgą. Kiekvienoje kartoje per visą žmonių giminės egzistavimo Žemėje laikotarpį buvo žmonių, kuriems pabunda poreikis atskleisti Kūrėją, ir jie jį realizuoja.
Be to, kad patys atskleidžia Kūrėją, jie dar palieka mums savo užrašus, knygas, laiškus, straipsnius. Kiekvienas savo stiliumi rašo apie tai, kaip neutralizuoti paslėptį, apie paslėpties sistemos sandarą, apie tai, kaip galima ja naudotis.
Juk ji atsiveria ne akimirksniu ir ne iš karto visu šimtu procentų, o palaipsniui. Todėl mums reikia su savimi atlikti tam tikrus veiksmus. Kabalistai aiškina, kaip padėti vienas kitam tai padaryti, jeigu mūsų kartoje yra žmonių, jaučiančių tokį patį Kūrėjo atskleidimo siekį.
Pradedant nuo Adam Rišon, pirmojo kabalisto, atskleidusio Kūrėją ir anuliavusio paslėptį, iki mūsų dienų, buvo daug kabalistų kartų. Mes galime naudotis jų palikimu. Be jų užrašų, galime pasinaudoti jais pačiais.
Kai įeiname į sistemą, kurioje nematomai dalyvauja Kūrėjas, galime pasinaudoti Jį jau atskleidusių kabalistų pagalba. Jie jau aktyviai įsijungė į šią sistemą ir palaiko ją tam tikrame atskleidimo ir pažinimo lygmenyje, priartindami ją prie mūsų ir padėdami į ją įsijungti.
Mums tereikia pasiekti reikalingą jautrumą ir įsisąmoninimą, kad tai sužinotume. Tada su kabalistų pagalba galėsime teisingai naudotis sistema.
Be to, privalome mūsų pasaulyje įvykdyti visas jų rekomendacijas. Mūsų kartoje jau yra daug žmonių, norinčių atskleisti Kūrėją. Gyvename ypatingu metu, kai leidžiama atskleisti kabalą visiems. Kiekvienas, kuris nori atskleisti Kūrėją, gali ateiti ir Jį atskleisti.
Vadinasi, turime ypatingą galimybę. Jeigu susivienysime atskleisdami Kūrėją, tai lyg ieškosime paklydėlio miške: galime išeiti visi kartu, daugybė žmonių, ir iššukuoti mišką. Kiekvienas eis ir šauks: „Aū aū! Kur tu?“ Taip, padėdami vienas kitam, galiausiai rasime prapuolusįjį.
Šitaip, išvien, galime ieškoti Kūrėjo. Tokios bendros paieškos žymiai lengvesnės nei po vieną. Vienam rasti Kūrėją praktiškai neįmanoma – kartu tai padarysime greitai ir lengvai!

Iš 2014 m. spalio 5 d. 441-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Komentarų nėra

Suvokti gamtos tendenciją

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Pranešimas. Tarptautinė darbo organizacija prie Jungtinių Tautų palaiko perėjimo prie keturių darbo dienų savaitės idėją.
Komentaras. Jei būtų įmanoma visame pasaulyje įgyvendinti minimalios trukmės darbo savaitę, kartu visus žmones aprūpinant būtinais normalaus pragyvenimo dalykais, o laisvalaikį skirti integraliajam auklėjimui bei švietimui, tuojau pat pasijustume esantys sveiki, visuotinėje harmonijoje, ramybėje, taikoje.
Tačiau darbo savaitės trumpinimas vyksta chaotiškai, nesuvokiant gamtos tendencijos, todėl žmonijai teks mokytis iš savo klaidų…

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai