Inkubatorių jaunoms poroms!

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Reikia pakalbėti apie užslėptą šiuolaikinių procesų motyvą – apie ideologinę didžiojo žmogiškojo blogio sudedamąją, kuri priešinasi grįžimui į pradinę natūralią būseną. Vadinamiesiems pasaulio šeimininkams nereikalingos šeimos, gimstamumas, jie nenori, kad ir toliau daugėtų gyventojų, nes gimtų jiems nereikalingi milijardai.
Todėl artimiausioms kartoms diegiama žmonių populiacijos mažinimo politika. Elitui iš esmės nesunku sumažinti pasaulio gyventojų skaičių perpus arba 80–90 procentų. Likusių 10 procentų visiškai užteks, kad apsirūpintų būtiniausiais dalykais.
Žmonių egoizmas pasiruošęs sugriauti šeimos institutą per žiniasklaidą, švietimo, kultūros sferas ir pan. Tokie būdai veikia ir vis plačiau pasaulyje skleidžia naują tvarką.
Todėl nekeista, kad pradėję kalbėti apie žmogaus ištaisymą, turintį prasidėti nuo šeimos atkūrimo, įskaitant jos reprodukcinę funkciją, būtinai sulauksime rimto pasipriešinimo. Daug kas mums kaišios pagalius į ratus.
Vis dėlto tikiuosi, kad antagonistinis požiūris, menkinantis šeimą, ir viską, kas su ja susiję, bus tik laikinas reiškinys. Juk besiplečianti krizė palies ir aukštesnius sluoksnius – elitą, kuris, iš esmės, šią tendenciją valdo iš užkulisių. Tuomet ir jie pajus būtinybę keisti savo požiūrį į pasaulį.
Šiuo metu elitui naudinga palaikyti šeimų ir gimstamumo mažinimo kursą, siekiant, kad pasaulio gyventojų skaičius kuo greičiau imtų mažėti. Tačiau užgriuvusi krizė privers juos į daugelį dalykų pažvelgti naujai.
Kaip ten bebūtų, Izraelyje mums niekas netrukdo. Nėra jokių akivaizdžių kliūčių, atvirai negatyvaus požiūrio, todėl turime veikti ten, kur mums suteikta tokia galimybė.
Būtent šiuo klausimu nesusidursime su rimtu pasipriešinimu. Dalis tautos natūraliai ištikima šeimos idealams dėl religinių įsitikinimų arba įpročio. Puikiai prisimename ir branginame tėvų namus, kuriuose glaudėsi nemažai artimųjų, prisimename kiemą, kaimynų vaikus – visa tai sukuria tvirtą pagrindą.
Todėl turime gaivinti dar nepamirštas tradicijas, sugrąžinti jas į kultūrą, meną ir naudoti kaip teisingus pavyzdžius, kad šeimos sąvoka atgimtų. Manyčiau, kad tai turėtų tapti tam tikra nacionaline misija, pasireiškiančia pačiomis įvairiausiomis palaikymo formomis: meno kūriniais, kino filmais, knygomis ar pasakojimais, kuriuose būtų aukštinamos vienybės, meilės ir tėviškos globos vertybės. Žmonėms reikia parodyti šeimos santykių, viskam suteikiančių tvirtą atramą, grožį.
Šį klausimą visu rimtumu turime pateikti valdžiai, kuri nepakankamai remia jaunavedžius, vangiai aprūpindama juos būstais, motinystės atostogomis, vaikų priežiūra, pašalpomis ir t. t. Šį klausimą reikia kelti nacionaliniu lygmeniu, kaip bendrą visos šalies problemą. Būtina skatinti kiekvieną moterį ir vyrą prisiimti šią misiją.
Būtina kaip pavyzdį rodyti sėkmingai sugyvenančias poras, kurti televizijos programas, nagrinėjančias šią temą ir suteikiančias naudingos informacijos, atidaryti klubus, kuriuose tėvai ir vaikai galėtų būti kartu, skatinti savaitgalių praleidimo kartu gamtoje formas… Ypatingai svarbu padėti motinoms, kurioms pirmus metus po gimdymo tenka didžiausia rūpinimosi vaikais našta.
Visuomenė, šalis, vyriausybė turi prisiimti šią kompleksinę palaikymo programą – kaip nacionalinį projektą, su visomis jo pasekmėmis. Taip pademonstruosime puikų pavyzdį visam pasauliui, kuriame vyrauja priešinga tendencija.
Šitaip matau ne tiek šeimos, kiek pasaulio ištaisymą. Juk gerus šeiminius santykius, kurių išmokysime jaunus žmones, galima perkelti į visas gyvenimo sferas. Taip, kaip vaisius yra gaubiamas motinos įsčių, kūdikis, gulintis lopšyje, mažylis, apsuptas artimųjų, vėliau darželio ir mokyklos aplinkos, taip ir jaunavedžius turi gaubti palaikymo atmosfera, kuri juos stiprintų ir padėtų kelyje, iš tikrųjų rūpintųsi ir būtų dar dėmesingesnė nei vaikystėje. Juk ši sfera pilna įvairiausių problemų, kiekvienoje šeimoje skirtingomis kombinacijomis…
Taigi, pirmiausia būtina suformuoti ypatingą aplinką, auklėjančią ir besirūpinančią jaunuoliais bei jaunavedžiais. Jei neisime šia linkme, risimės vis žemiau, kol žmonių liks tiek mažai, kad jie negalės palaikyti šalies gyvybingumo ir tarpusavio ryšio.
Kitaip tariant, šalies saugumas priklauso nuo šeimos klausimo, todėl niekaip negalime priimti naujausių pasaulinių ginklavimosi tendencijų. Turime suprasti, kad esame ypatingoje situacijoje, todėl valdžios abejingumas, ignoravimas, juo labiau, sąmoningas smukdymas, yra visiškai nepriimtini ir labai pavojingi.

Iš 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014 m. liepos 22 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų laimės paslaptis

Šeima – kaip visatos centras

Naujos eros šeima

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.