Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Mums trūksta tik vieno – poreikio kiekvienoje būsenoje atskleisti, kad „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“. Iš pradžių šį klausimą užduodu visai abstrakčiai, tik todėl, kad apie tai perskaičiau knygoje.
Bet po to jis tampa man vis artimesnis: pamatau, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“ visur aplink mane, visuose sutiktuose žmonėse, visuose įvykiuose. Už visko slepiasi Kūrėjas ir nieko daugiau.
„Nėra nieko, išskyrus Jį“ mano mintyse, juk tai Jis manyje sukėlė visus šiuos apmąstymus, aš tik jaučiu juos. Ir tai, kaip jaučiu, kaip reaguoju – irgi „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Ar aš sprendžiu, kaip sureaguoti? Ar mano reakcijoje yra nors šiek tiek manęs paties, ar tai tik „Nėra nieko, išskyrus Jį“? Vis labiau gilindamasis į šiuos klausimus, pasiekiu susiliejimą su Juo.
Jei iš tiesų „Nėra nieko, išskyrus Jį“ bet kurioje būsenoje, vietoje, mintyje, bet kuriuose lyg mano sprendimuose ir veiksmuose – tai reiškia, kad viską lemia Kūrėjas. Iš esmės aš tik aptinku, kad viską sprendžia Jis, turiu tik vieną tašką, iš kurio galiu nustatyti, kad visur veikia Kūrėjas. Taip atskleidžiu, kad esu visiškai priklijuotas prie Jo.
Siekis nuolatos laikytis minties „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir pastebėti Kūrėją kiekviename savo nore ir mintyje, širdyje ir prote, priartina mus prie susiliejimo su Kūrėju. Daugiau iš mūsų nieko nereikalaujama – tai svarbiausia. Tereikia išsiugdyti tokį požiūrį į kasdienį gyvenimą.
Kaip dirbti su paslėptimi: su tuo, kad esu aš ir Aukštesnioji jėga, o tarp mūsų – paslėptis?  Ką man daryti su šia paslėptimi?
Iš esmės, paslėptis kyla iš mano norų, turinčių atskleisti Kūrėją. Jei jie nebūtų skirti Kūrėjui atskleisti, nejausčiau juose paslėpties. Apskritai nejausčiau, kad jie susiję su Kūrėju.
Yra daugybė norų, snaudžiančių mano viduje ir niekaip nepasireiškiančių. O tuose noruose, kuriuose sąmoningai jaučiu Kūrėjo paslėptį, galiu atskleisti Jį pirmiausia, jei teisingai su jais dirbsiu. Ši paslėptis – būsena, esanti prieš atskleidimą.
Taip išeina, kad svarbiausia paslėptis duota pačiam principui „Nėra nieko, išskyrus Jį“, ji verčia mane veiksmus priskirti sau arba kitiems. Pagal tai tikrovę daliju į save patį ir aplinkinį pasaulį.
O jeigu visus veiksmus savo prote ir aplinkiniame negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmonių pasaulyje suvokčiau kaip Kūrėjo veiksmus, pajusčiau ištaisytą Šchiną. Tik šis taškas, iš kurio matau, kad viską daro Kūrėjas, vadinamas apribojimo, manojo „aš“ tašku.
Be šio taško nėra kūrinio, bet visa kita priklauso Kūrėjui. Ir jei matau savyje „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir aplink save „Nėra nieko, išskyrus Jį“, tai atskleidžiu, kad iš tikrųjų „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tai visai nesunku, tereikia šiame ketinime vieniems kitus stiprinti. Jei sutinkate – pasirašykime tarpusavio laidavimo sutartį. Daugiau nieko nereikia.
Šis principas „Nėra nieko, išskyrus Jį“ – vienintelis, kurį reikia realizuoti. Šiame pasaulyje atliekame daugybę veiksmų, bet jie visi skirti tik tam, kad padėtų išsilaikyti ketinime „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Be šito daugiau nieko nereikia daryti.

Iš 2014 m. spalio 6 d. seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar jau matai?“ – „Taip!“

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>