Tikėkimės, kad mes vis tik suvoksime visuotinio susivienijimo būtinybę – iki meilės artimui kaip sau. Visų pirma šią situaciją tikrai galima išsiaiškinti ir suvokti.
Yra žmonių, suprantančių didžiosios žmonijos krizės priežastį. Ji rutuliuojasi ne kažkur, o būtent žmoguje, jo egoizme, ir todėl mes turime pasirūpinti mūsų išaugusiu egoizmu, tikra visų bėdų priežastimi.
Pirmoji iš jų – nesugebėjimas kurti šeimą, natūralaus ryšio, kuris reikalingas gyvenimui pratęsti, nebuvimas. Suradę būdą šiai problemai spręsti mes, be abejo, galėsime ištaisyti ir visas kitas krizės apraiškas, kylančias iš tos pačios pirminės priežasties. Šeimos stiprinimas bus tas centras, iš kurio spręsime kitas krizes, pridėdami į „sveikos įtakos“ sferą vis naujus ratus.
Štai ir išeina, kad pagrindinė problema – tai žmogaus mokymo problema. Mokymo, kuris nukreips jį kurti natūralų ryšį, koks jis buvo prieš keletą dešimtmečių. Tada visi suprato, kad reikia tuoktis, gimdyti vaikus ir saugoti šeimą.
Tačiau nuo to laiko įvyko smarkus pokytis, nuvedęs į šiandieninę priešingą situaciją: nebėra jokių pareigų ir įsipareigojimų, žmonės lengvai skiriasi, nenori gimdyti vaikų ir apskritai neturi šeiminių santykių poreikio. Tai ir yra tikroji krizė – priešingybė natūraliam pradui, glūdinčiam žmonių giminėje.
Nėra jokių abejonių, kad pasaulio taisymas pirmiausia turi būti nukreiptas į šeimos ryšių taisymą. Aišku, tam yra daugybė priežasčių, kurių esmė – tas pats pradinis poreikis. Žmogui reikalinga šeima ir jis nori pratęsti giminę.
Jeigu mes galėtume tinkamai auklėti žmones, mokyti palaikyti gerus santykius, puoselėti tarpusavio meilę grynuoju pavidalu, iškeliant ją virš sekso, į aukštesnę žmogaus pakopą, sutuoktinių tarpusavio pagarbą, kad jie taptų vienas kitam parama, kad būtų vienas kitam ištikimi, tada, žinoma, jie pamatytų, kad čia yra daugiau naudos negu žalos. Taip galėtume pažengti į priekį ir padėti pamatus viso pasaulio taisymui.

Iš 2013 m. liepos 22 d. 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą